Šiame tekste aptarsiu du probleminius kontekstus. Vienas iš jų labiau susijęs su grožine literatūra, aktualesnis literatūrinei kalbai ir turįs ryšį su meniškumu; kitas – su žiniasklaidos, viešosios komunikacijos kalba, dažnai grįsta primityviomis struktūromis ir įtvirtinančia nuostatas, kuriomis remdamiesi skaitytojai (intuityviai) formuoja savo pasaulėvaizdį. Abu šie kontekstai kaip tyčia susiję su kalbos vaizdingumu – tiksliau, su pačia primityviausia jo samprata ir raiška, parazituojančia visoje raštijoje.
Vaizdingumas literatūroje: vaizdingieji žodžiai
Pagal lietuvių kalbos žodyną: vaizdi̇̀ngas, -a adj. (1) 1. išsiskiriantis vaizdumu, ryškus, gražus. 2. raiškus, išraiškingas, gyvas. Literatūroje vaizdingumas – meninių priemonių visuma, leidžianti autoriui tiksliau apsakyti pageidaujamą reiškinį, objektą ar asmenį ir priklausanti nuo autoriaus asmenybės, estetinių kriterijų, visuomenės, kurioje gimsta kūrinys, lūkesčių ir fobijų. Tai kintanti sistema – įvairiais istoriniais laikotarpiais jos struktūra mainėsi, kartais gana radikaliai.
Pavyzdžiui, daugelis mūsų, gyvenusių sovietmečiu, dar pamena lietuvių kalbos ir literatūros pamokose mokykloje egzistavusį savotišką vaizdingų žodžių kultą. Negalėjai tikėtis gero pažymio, jei rašinyje nebūdavo tokių, kaip tuomet rodėsi, nuo realaus gyvenimo nutolusių „literatūrinių“ žodžių kaip „kėpso“, „kiūtina“, „suguręs“ ir t. t.
Vėliau situacija keitėsi. Pirmaisiais laisvės dešimtmečiais vaizdingieji veiksmažodžiai tiek literatūroje, tiek viešojoje erdvėje pasitraukė iš priešakinių pozicijų, tapo ne tokie pastebimi – žinoma, tai nereiškia, kad bandyta tikslingai juos rauti ar genėti. Ne. Jie ir toliau sėkmingai vartoti, tik, prasiplėtus akiračiui, radosi paskatų ir noro vaizdingumo raišką kurti įvairesnėmis priemonėmis, nesikoncentruojant ties labiausiai numanoma iš jų.
Šiandieną atsargiai galbūt galime kalbėti apie atvirkštinę tendenciją – vaizdingieji veiksmažodžiai grįžta į literatūrinę kalbą, jų vaidmuo formuojant kūrinio vaizdingumą ir vėl tampa labai svarbus.
Šiandieną atsargiai galbūt galime kalbėti apie atvirkštinę tendenciją – vaizdingieji veiksmažodžiai grįžta į literatūrinę kalbą, jų vaidmuo formuojant kūrinio vaizdingumą ir vėl tampa labai svarbus. Įdomu, kas gi tai lėmė?!
Aš šį požymį pirmiausia pastebėjau būtent jaunosios kartos autorių, kurie deklaruoja jautrumą literatūros stiliui, tekstuose, arba tekstuose, kuriuos esame linkę laikyti gerai parašytais. Kitaip sakant, tai ženklas, kad vaizdingųjų žodžių, ypač veiksmažodžių, vartojimas laikomas ir pripažįstamas itin svarbia vaizdingumo raiškos priemone, nekyla abejonių dėl jos būtinumo ir kuriamos pridėtinės vertės. Kitas dalykas, kuris man pasirodė vertas įsidėmėti – kad šį (veiksmažodinį, būdvardinį) vaizdingumą lydi absoliuti kanceliarinė kalba ir šabloniškumas (kuris nuo kalbos pereina prie pačių standartiškiausių personažų su numanomais veiksmais).
Taip vadinamasis „vaizdingumas“ (nors autoriai juo siekia teksto gyvumo, autentiškumo) tampa kauke, maskuojančia individualaus stiliaus, mąstymo nebuvimą arba (geresniuoju atveju) autoriaus nepatyrimą. Jis išryškina schematizmą ir parodo, kad tiek vaizdingieji žodelyčiai (kai jų vartojimas nėra motyvuotas), tiek šabloninė kalba bei mąstysena yra susijusios kompleksinis reiškinio pusės. O Ir tai nėra koks nors vaizdingumo porūšis ar specifika. Tiesiog tai neturi nieko bendro su vaizdingumu.
Šią logiką nesunku pritaikyti atskiriems tekstams (pvz., Tumasonytės „Remontui“ ar, pvz., Žvirinskio „Manuscriptum dicipuli“), bet galime reiškinį pamatyti ir platesniame kontekste – kaip parazitišką tendenciją, skatinančią kitų vaizdingumo raiškos būdų nyksmą literatūros tekstuose. Žinoma, kalbėti apie kažkokius padarinius ar pavojų – anksti, bet visiškai ignoruoti šių požymių tikriausiai irgi negalime, nes jie susiję ne tik su tam tikrais šiuolaikinio mąstymo šablonais ir, kaip vėliau matysime, su žiniasklaidos kalba.
Čia turbūt reikėtų paminėti ir puikaus žurnalisto, knygų autoriaus D.Pancerovo romaną „Medžiojant tėvą“ – gerai sukaltas, dinamiškas kūrinys vietomis stringa būtent dėl prievartinės vaizdingumo raiškos. Tai, kas teoriškai turėtų pagelbėti, tampa kliuviniu. Taip kartais nutinka.
Esu įsitikinęs, kad ši atsirandanti, tendencijos požymių įgaunanti problema sulaukia per mažai dėmesio – netgi kritika, galimai neįsigilinusi į kontekstą, kai kuriuos šio reiškinio elementus sugeba klaidingai laikyti teksto privalumu, o ne, kaip yra iš tikrųjų, trūkumu.
Žinoma, neįmanoma priversti autorių vartoti vienokią ar kitokią leksiką ar vaizdingumo priemones, bet, manyčiau, būtų gerai, jei šis aspektas, susijęs su vaizdingumu ir jo erozija, papultų po redaktoriaus vėzdu ir po kritikos vikšrais. Tiek kūrybinei bendruomenei, tiek skaitytojams reikia išsaugoti suvokimą, kad vaizdingos kalbos tapsme dalyvauja ne viena, bet daugybė įvairių priemonių – metafora, metonimija, litotė, oksimoronas, eufemizmas, pagaliau paprastas palyginimas ir pan. Kad visų svarbiausia – tiksliai pasakyti tai, ką nori, o tam tikrai ne visada reikės ryškių, charakteringų žodžių. Neretai pakaks ir asketiškų.
Čia pridurčiau, kad kova su vaizdingumo banalėjimu, yra ir kova su šabloniniu, bipoliniu mąstymu, deja, būdingu ne tik literatūrai, bet ir visai visuomenei. Todėl ta kova – ar bent jau deramas dėmesys problemai – yra prasmingas.
Vaizdingumas žiniasklaidoje ir mąstymo sveikata
Skirtingai nei vaizdingumas literatūrinėje kalboje, kurio siekiama padaryti pasakojimą įvairesnį, tikslesnį, žiniasklaidos kalbos vaizdingumas, deja, dažniausiai apsiriboja klišėmis ir subanalėjusiais frazeologizmais. Jo tikslas irgi rečiau susijęs su tikslumu bei aiškumu. Veikiau galėtume teigti, kad jis naudojamas kurti stiprų, dažnai neadekvatų turiniui emocinį lauką, stiprinant žodžių (dažniausiai – vėlgi veiksmažodžių) reikšmes (pasakė=kirto, rėžė; prasidėjo=smogė; nelaimingas atsitikimas=katastrofa, tragedija ir pan.)
Nors nesu iš tų, kurie portalų antraštėse linkę įžvelgti pavojų lietuvybei ar baisėtųsi pavienėmis klaidomis, vis dėlto ir man nelengva atsikratyti jausmo, kad žiniasklaidos žaidyba šablonais, kurių pagrindu tapo būtent vaizdingi žodžiai, įgijo pavojingą mastą. Pavojingą – ne kalbai ir net ne viešajai kultūrai, bet mąstymo sveikatai.
Visų pirma turiu galvoje jau minėtą reikšmių stiprinimą, kurio pagalba bet kame ir iš visko kuriamas antagonizmas: bet kokios būties formos dichotomizuojamos, vaizduojant būtį kaip nuolatinę priešpriešą (arba tiksliau – kaktomušą), kurioje vaidmenys jau paskirstyti ir jie jokiais atvejais nekeičiami.
Binarinės opozicijos renčiamos stačiai lygioje vietoje, primetant skaitytojui būtinybę būti vienoje iš dviejų pusių, pasirinkus vieną iš dviejų spalvų.
Binarinės opozicijos renčiamos stačiai lygioje vietoje, primetant skaitytojui būtinybę būti vienoje iš dviejų pusių, pasirinkus vieną iš dviejų spalvų. Tai skatina nepasitikėjimą (nesusikalbėjimą, neapykantą) ir kuria vaizdinį dipoliško, nesaugaus, vienintelės galimos tiesos atžvilgiu nepajudinamai orientuoto pasaulio, kuriame patogu teisuoliškai besti pirštą į iš anksto numatytos netiesos atstovą ar atvejį.
Negana to, šis „vaizdingumas“ manipuliatyviai bando primesti idėją, kad konfliktas yra kiekvieno reiškinio ašis, ir jei informacinėje medžiagoje nepavyksta rasti oponuojančių pusių ar konfrontacijos, privalu ją prasimanyti arba bent jau sukurti iliuziją ją esant – tarkim, tokiais atvejais, kai tereikia (nors stichijos šiaip jau vertybiškai neutralios ir niekaip „nesielgia“) informuoti apie nuvirtusį medį arba įvykusią avariją.
Be abejo, tai bene pati groteskiškiausia ir kvailiausia vaizdingumo panaudojimo sritis, kita vertus, tai parodo, kaip giliai sąmonė yra priėmusi binarines opozicijas, ir kaip dažnai „diskusija“ tėra iš anksto paskirtų vaidmenų dalyba, priskiriant jiems atitinkamus vaizdingus „epitetus“.
Vaizdingumu „sustiprintu“ menkinamuoju žodynu ypač patogu transliuoti išankstines nuostatas, todėl juo mielai naudojamasi propagandiniuose tekstuose, kai siekiama indoktrinuoti arba sąmoningai ką nors menkinti – pavyzdžiui, tekstuose apie sovietmečio baisumą ir Rusiją. Jį metodiškai vartoja politikai, apžvalgininkai, socialinių tinklų teisuoliai, influenceriai ir tinklaraštininkai.
Be to, reikėtų akcentuoti, kad viešumoje iš esmės nelikus diskusijos, vaizdingumas žiniasklaidoje ir politinėje retorikoje ėmė atlikti žymeklio, nurodančio teisingą ir klystančiąją puses, vaidmenį. Kryptingai naudojant kieno nors atžvilgiu tam tikrą negatyvią ar pašiepiančią leksiką, galų gale dingsta poreikis pateikti argumentus – lingvistinės priemonės parodo ir įtvirtina pageidaujamą kaltę kaip faktą.
Atskirai reikia paminėti, kad šio politiškai ir vertybiškai angažuoto vaizdingumo, siekiančio diskredituoti ir supurvinti asmenis ar tam tikrus segmentus, dalimi tapo nenorminė leksika. Kaip nesunku pastebėti, publicistų ir politikų, ypač gausiai skleidžiančių neapykantos kalbą ir patyčias, tekstai – itin vaizdingi, ir labai dažnai (išimtinai pabrėžiant kritikuojamo subjekto arba struktūros veiksmų presuponuojamą niekingumą – jį „demaskuojant“) juose vartojama nenorminė ir / arba necenzūrinė leksika.
Kas gresia?
Kaip matome, vaizdingumas, nors tėra literatūrinių priemonių intuityvi sistema, gali stipriai prisidėti kiršinant, skaldant, skleidžiant neapykantą ir melą, siaurinant regiplotį. Todėl visuomenei ypač svarbu neleisti binarines opozicijas kuriančiai kalbai užvaldyti eterio ir knygų puslapių. Nuo to priklauso mūsų kaip visuomenės sėkmė. Tačiau tai be galo svarbu ir literatūrai, nes patekusi į aiškią tiesos–melo, gėrio–blogio sistemą, literatūra žūva.
Vis dėlto, matyt, reikia pripažinti, kad šie procesai veikia (ir tikėtinai ateityje veiks) visuomenę ir literatūrą, kuri jau dabar vietoj subtilios vaizdingumo raiškos linkusi rinktis efektingą ir juodbaltę. Vis dėlto pervertinti šio reiškinio (kuris veikiausiai yra natūralus apykaitos procesas) poveikio nederėtų – labiau tikėtina, kad iš pažiūros sustiprėjusi tendencija siaurinti vaizdingumo raišką iki vaizdingųjų žodžių / sinonimų, tėra laikinas reiškinys. Už klišes ir rėksmingą vaizdingumą gerokai pavojingesnis rėksmingas ir negailestingas įvairovei mąstymas, kurį šis vaizdingumas kuria ir skatina plisti.
