Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Andrius Jakučiūnas: Kaip parašyti apie pandemiją apie ją nerašant? J.Melniko ir V.Papievio atvejis

Nors pandemija seniai baigėsi ir mes ją primiršome, yra vienas laukas, kuriame jos ženklai išliks ilgam – tai lietuvių literatūra. Pandemijos temos kiek netikėtai (ir gana sėkmingai) ėmėsi daug lietuvių rašytojų – Rolandas Rastauskas, Dovilė Raustytė, Paulius Jurkevičius, Vaiva Grainytė, Kęstutis Šapoka ir t.t.
Andrius Jakučiūnas
Andrius Jakučiūnas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Visus juos (bent jau daugelį iš jų) yra aptarusi V.Cibarauskė Lietuvos rašytojų sąjungos svetainėje, todėl aš nesikartosiu. Nebent dar pridurčiau, kad netiesioginių pandemijos ženklų, – turint galvoj knygų išleidimo ir tikėtino parašymo laiką ir kontekstą, – galima būtų rasti ir poetiniuose tekstuose (pvz., Nerijus Cibulskas, Antanas Šimkus, Gintaras Bleizgys, Elena Karnauskaitė, Kornelijus Platelis ir kt.).

Mano žvilgsnis krypsta link dviejų šiame, o ir ne tik šiame kontekste įdomių ir, kaip man atrodo, vertų aptarti knygų – Valdo Papievio „Ėko“ („Odilė“, 2021) ir Jaroslavo Melniko „Te visad būsiu aš“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022). Abi šios knygos, nors neįtikėtinai skirtingos, turi ganėtinai daug sąlyčio taškų: abi distopiškos (tiesa, žanro požiūriu tik viena iš jų yra distopija); abiejose figūruoja marginalios socialinės grupės (vienoje – migrantai, kitoje – marginalizuota „Tiesos oazių“ bendruomenė); abiejose gan plokščiai, deklaratyvokai pasireiškia tikrųjų vertybių siekis – kaip paskutinioji prasminga pastanga gelbstint pražūvantį pasaulį.

Tačiau turbūt svarbiausia (šio straipsnio kontekste): šios knygos atspindi pandeminius diskursus ir naudojasi atitinkama vaizdinija, – tai akivaizdu praktiškai kiekvienam, tas knygas atsivertusiam, – betgi jų autoriai gana kategoriškai to nepripažįsta ir teigia, kad pandemija jų kūrinių niekaip nepaveikė.

Kadangi teko moderuoti J.Melniko knygos pristatymą Pavilijono knygų savaitgalyje, žinau, kad rašytojas turi alibi: romanas pradėtas rašyti gerokai anksčiau nei prasidėjo pandemija, ir tai įrodo publikacija „Metuose“ (2008 m.). Anot jo, tai filosofinis kūrinys, nagrinėjąs žmogiškumo ribas. V. Papievis nėra toks kategoriškas, tačiau teigia, kad vaizdiniai, kuriuos skaitytojas šiandien gali suvokti kaip inspiruotus pandemijos, kilę intuityviai ir anksčiau nei į Europą įsimetė COVID-19.

Nepaisant gana tipinės, atsižvelgiant į autorių generacijai įprastą, formuotą modernizmo tradicijos, autorių laikysenos, skaitant šiuos abu romanus beveik neįmanoma nematyti akivaizdžių paralelių su nesenais globaliais įvykiais ir (Melniko atveju) griežtos kritikos pandemijos valdymo priemonėms. Be to, abu autoriai netiesiogiai, t. y. savo pačių laikysena, kelia retorinį klausimą apie tai, kiek įmanoma atplėšti kūrybą nuo konteksto (ir ar to reikia). Bet apie viską iš eilės.

J.Melniko distopija, gavusi vardą nuo sovietinės dainuškos „Te visad būsiu aš“, plačiai nagrinėja žmogaus nemirtingumo temą, paliesdama ir techninius, ir filosofinius (pvz., laisvės rinktis) jos aspektus. Vaizduojamame pasaulyje, kurį savarankiškai ir išmintingai valdo DIRSME (dirbtinės smegenys), mirtis eliminuota: susidėvėjus kūnui, individo smegenys perkeliamos į naują jauną specialioje fermoje užaugintą vadinamąjį korpą, kuris nelaikomas žmogumi. Iš čia, netiesiogiai liečiant klausimą, kas apskritai yra žmogus, kyla romano įtampa.

Bet net ir tokiame pasaulyje, kur dėmesys skiriamas kolektyvinei, ne individualiai gerovei, egzistuoja „Tiesos oazės“ – bendruomenė, atsisakanti nemirtingumo, išsaugojusi tikėjimą Kristumi. DIRSME leidžia šiai bendruomenei egzistuoti – bet tik tol, kol nustato, kad šiosios egzistavimas veikia demoralizuojančiai ir ilgalaikėje perspektyvoje pavojingas nemirtingųjų bendruomenei...

Kas atsakingas už mano gyvybę ir mano kūną? Ar demokratija neišvengiamai virsta diktatūra? Nuo kurios akimirkos kova už gyvybę ir pati gyvybė tampa vergija? Kur yra laisvės ribos? – visi šie klausimai, be abejo, universalūs, ir autorius pageidauja, kad juos keltume mąstydami apie ilgesnį nei 2020–2021 m. laikotarpį. Tačiau skaitant šią knygą 2022-aisiais sunku, o ir neįmanoma atsiginti įtarimo, kad netiesiogiai kalbama būtent apie pandemijos valdymo bėdas ir problemas, su kuriomis susidūrė „mokslu tikinti“ visuomenė, kai vadinamasis tikėjimas ėmė kirstis su asmens laisvės ir laisvo apsisprendimo idėjomis, natūraliai būdingomis demokratijai.

Pasakysiu dar radikaliau: skaitant neapleidžia jausmas, kad tai pirmas solidesnis bandymas meno kalba kvestionuoti tiek pandemijos baubą, tiek parodyti mūsų demokratijos bėdas. Ir tai daryti ne rėksmingai, kaip kai kurios marginalinės visuomenės grupės, bet iš saugios filosofinės perspektyvos, su solidžia kelių tūkstančių metų distancija.

Pasakysiu dar radikaliau: skaitant neapleidžia jausmas, kad tai pirmas solidesnis bandymas meno kalba kvestionuoti tiek pandemijos baubą, tiek parodyti mūsų demokratijos bėdas.

Melnikas mėgsta reikšmingus sutapimus, todėl aš siūlyčiau ir šiame atvejyje įžvelgti gal net kiek fatališką sutapimą – siekta vieno, o gauta kitkas. Bet ar verta dėl to krimstis? Turint galvoje, kad distopijos išliekamoji vertė slypi ne tiek jos prognostiniame potenciale, kiek tame, sakyčiau, ypač tame, kiek ji pajėgi kalbėti apie dabartį, kolizija tarp norimo ir esamo akivaizdžiai kūriniui išeina į gera.

Net jei pačiam autoriui išties pirmiausia rūpėjo filosofiniai abstraktūs klausimai ir apie pandemiją jis nė nepagalvojo (nors man, prisipažinsiu, sunku tuo patikėti), tie klausimai įgilėja ir tampa aktualūs būtent dėl to, kad skaitytojas juos sieja su labai konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis. Kūrinys tampa polemiškas, diskursyvus, ir tai leidžia kiek atlaidžiau žvelgti į kai kuriuos literatūrinius trūkumus – gan schematišką, paviršutinišką siužetą, kai, rodos, tingima vaizduoti; įtartiną obsesiją tyrinėti moterų veikėjų genitalijas; formalokus dialogus ir kt.

Ne mažiau įdomus V. Papievio romanas „Ėko“, kurio veiksmas vyksta mįslingai tuštėjančiame Paryžiuje ir kuris išskirtinis (taip pat ir) autoriaus deklaruojamu faktu, kad ištuštėjusio Paryžiaus (o ir migrantų, sudegusios Dievo Motinos katedros) vaizdiniai jam kilę dar prieš pandemiją ir garsųjį gaisrą, genezės ir recepcijos klausimai. Nors ir tarsi nenoromis, atsikalbinėjant, autoriui šiame pasakojime tenka užimti pranašo vaidmenį, ir per tai kūrinys susisieja su modernistine kūrėjo kaip tarpininko tarp anapusybės ir šiapusybės dogma.

Trumpai tariant, romano jūs dar neatsivertėte, o konstrukcija, leidžianti daryti tam tikrus išankstinius numatymus, jau stovi – gal ir ne pati geriausia savybė šiuolaikiniam romanui, bet šiuo atveju autoriaus misijos / paskirties klausimas visai sėkmingai gali būti darsyk užduotas, ėmus spręsti, kokie gi iš tikrųjų protagonisto tikslai. Bet... apie viską iš eilės.

Apie ką tad Valdo romanas? Faktas, kad ne apie pandemiją. Ištuštėjęs, apmirštąs, augalijos pamažu paglemžiamas Paryžius, po kurį protagonistas klaidžioja susidurdamas su įsivaizduojamais žmonėmis (t. p. veikėjais iš autoriaus kitų kūrinių ir tikėtinai gyvenimo) bei pasišnekėdamas su prisiplakusiu šunimi Ėko, neabejotinai yra metafora, apsakanti prarandamą. Šiam procesui pasipriešinti esą įmanoma tik per mielaširdystę ir kultūrą: veikėjai iš apleistų būstų tempia į pabėgėlių stovyklas gėrybes, moko skaityti jaunylį Karimą, kuris čia irgi iš esmės simbolinė figūra – idealus, visuotinis, įkūnijantis visą vaikiškumą be jo nešvariųjų pusių (niekaip negalėtum įsivaizduoti, kad suaugėliškai rimtas Karimas galėtų nueiti už kampo padaryti pipi).

Taigi bent jau pats autorius, kaip aš įsivaizduoju ir esu girdėjęs, kreipia savo kūrinį link vertybinės dimensijos: neva jis apie bandymą išsaugoti, kas svarbiausia – moralę, meilę (susikuriant partnerę Emi), kultūrą ir taip nesugriūti pačiam. Žinoma, tai tėra versija, nes šis abstraktus metaforinis kūrinys gali turėti kelias perskaitymo versijas, ir šiuo skerspjūviu jis išlieka XX a. kūriniu, iškilusiu didelės metafizinės ar egzistencinės, filosofinės problemos, į kurią atsakymo beveik nėra, papėdėje.

Tačiau ką, atsivertęs Papievio romaną, regi XXI a. skaitytojas (sąmoningai šiek tiek jį nuvertinant ir tariant, kad jis remiasi tikėtinais kultūriniais šablonais bei yra įpratintas ieškoti „žinutės“)? Jis atpažįsta vaizdus, regėtus pandeminių kelionių metu ir jų atspindžius postapokaliptinėse utopijose – tai, kas leidžia dirgintis neva atėjusių „naujų laikų“ pojūčiu, leidžiančiu jam jaustis įvykių sūkury, ir subtiliai generuoti fobijas, kuriomis grįstas antropoceno naratyvas.

Jis atpažįsta ekologinę ir klimato kaitos tematiką (juolab gamtos, paglemžiančios miestą vaizdinija romane tikrai smarkiai išplėtota ir įspūdingai vaizdinga). Šuo (nekreipiant dėmesio į faktą, kad écho prancūziškai – tariama „ėko“ – aidas, taigi pašnekesys su šunimi, nelabai svarbu, ar tikru, ar įsivaizduotu, iš tikrųjų yra pašnekesys su savimi) jam turbūt įkūnija paskutinę galimybę rasti harmoniją su pasauliu ir suprasti save – grįžti nuo kultūros prie natūros.

Žinoma, šiam skaitytojui stipriai referuoja pabėgėlių problema (galbūt jis piktintųsi, kad ji nepakankamai konkretizuota – nėra kritikos Izraeliui ir pan.); savo-svetimo problema – mat protagonistas su įsivaizduojama meiluže grobia ir pabėgėliams neša tuščiuose butuose likusius daiktus ir t. t. Čia pridurčiau, kad skaitant šį kūrinį per įsivaizduojamos šiuolaikybės akinius visai nesunku būtų įžvelgti rasizmo problemą: atseit, aukštesnės kultūros baltieji kolonialistai neša kultūrą „laukiniams“ arabams...

Čia pridurčiau, kad skaitant šį kūrinį per įsivaizduojamos šiuolaikybės akinius visai nesunku būtų įžvelgti rasizmo problemą: atseit, aukštesnės kultūros baltieji kolonialistai neša kultūrą „laukiniams“ arabams...

Taip kūrinys apie – sakau pritempdamas, nes aiškaus ir vieno atsakymo čia nėra – vertybių išsigimimą ir krikščioniškos kultūros žlugimą (tą tarsi patvirtintų tiek katedros gaisras pabaigoje, tiek rūpintojėlio vaizdinys) visai veiksmingai pasireiškia pagal savo modernistinę prigimtį jam gana svetimoje probleminėje terpėje ir, sakyčiau, išsiteisina šiuolaikybės požiūriu, kiek absurdiškai parodydamas V. Papievį neįtikėtiname amplua – kaip bene socialiausią ir aktualijas bei šiuolaikybės tendencijas geriausiai atspindintį Lietuvos prozininką, be kita ko, (atsitiktinai) davusį ir refleksyvų, nors ir perdėm abstraktų pandemijos paveikslą.

Šis – tikėtinai nesiektas, netgi nenumatytas rakursas – užglaisto pagrindinio naratyvo romantinį patosą ir padeda pateisinti abstraktumą, kurį antraip reikėtų aiškinti simbolinėms prasmėmis (tinka ir Melnikui). Kūrinys byloja ir vienaip, romantiškai, ir sau priešingai, ragindamas veikti, užuot ieškojus atramos abstrakčiose, todėl vargu ar egzistuojančiose vertybėse, o tai padeda laimėti ir jaunesnės auditorijos širdis.

Matyt, tokie romanai kaip „Ėko“ ir „Te visad būsiu aš“ atsiranda pajutus nesaugumą dėl ateities, suvokus, kad pažįstama praeitis jau tolsta. Nors koncentravimasis į „amžinąsias vertybes“ gali skambėti archajiškai, J. Melnikas ir V. Papievis pernelyg nesmurtauja simboliniais krūviais (jokių trečių brolelių, kukučių, ar, pvz., tokio keistuolio veikėjo, kaip latvių autoriaus Andrio Kalnozolo romane „Mane vadina Kalendorium“), matyti siekis atskleisti problemas per jausenas, situacijas. Jų pasitelktos priemonės ir žvilgsnis nėra netikslingi ar nebrandūs, o sudėtingas problemas padeda svarstyti jų turima literatūrinė patirtis. Todėl pripažinkime ir gerąją reikalo pusę: skaitydami susmulkėjusią, suautobiografėjusią prozą kartais užmirštame, kad vyresniems rašytojams, kurių pažiūros susiformavo XX a., vis dėlto iš esmės rūpi šiandienos pasaulis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais