Pasak Andriaus, daug keliaujant pasaulis psichologiškai sumažėja ir dėl to kur nors išvykti paprasta: „Keliavimas yra mano gyvenimo būdo dalis. Keliauti man svarbu, nors labai to ir nesureikšminčiau. Kaip minėjau, šiuolaikiniam žmogui pasaulis labai lengvai prieinamas, tai nebėra iššūkis.“
Paklaustas, ar niekada nesvarstė rašyti kelionių apybraižų, Andrius purto galvą: „Kartais mintyse lyg ir pradeda dėliotis kažin kokie vaizdiniai, iš kurių labai norint gal ir būtų galima kažką suręsti. Vis dėlto keliavimas man nėra kūrybinio gyvenimo tęsinys, veikiau kažkas jam priešingo – keliaudamas sugebu užmiršti savo kūrybinius planus, idėjas. Tai suteikia laisvės. Gal todėl ir noro keliavimo patirtį transformuoti į rašytinį tekstą neturiu. Aš ir pats savęs dažnai klausiu: ką man duoda keliavimas?
Jau daug metų stengiuosi į jį atsakyti, bet nepavyksta. Aišku, keliaudamas kiekvieną dieną išbandai save kitoniškumu, atitrūksti nuo rutinos, bet tikslaus mechanizmo, kaip tai tave plečia, kaip padeda tobulėti, nesu aptikęs. Turbūt esama kažkokio poveikio. Nekeliaudamas veikiausiai būčiau kitoks žmogus. Bet kaip tas poveikis pasireiškia, kokiais kanalais jį patiriu, negaliu pasakyti.“
Andrius pasakoja, kad yra sutikęs įvairių keliautojų: „Kartais sutinku smalsių žmonių, kurie labai gilinasi į tai, ką mato, ir renka faktus. Jie užsirašinėja, tiki pažinimu. Bandau suprasti jų poziciją, bet man pačiam informacija – antraeilis dalykas. Žinoma, anksčiau ar vėliau ką nors naujo sužinai, bet man tai nėra svarbu. Kiti vyksta kelionės išbandymuose susitikti, susipažinti su savimi. Kai kuriems – tikiu – pavyksta.
Dar kitiems kelionė – tarsi kažkoks abstraktus ritualas, kurį atlikdami jie paliudija – net nežinau, kaip tiksliau pasakyti, – kažin kokį visa ko nenutrūkstamumą. Man irgi svarbus judėjimas ir grįžimas į išeities tašką, tad save irgi skirčiau prie pastarųjų. Išvažiavimo ir grįžimo ciklas. Svarbu, kad būtų judesys. Keliaudamas sau pačiam liudiju kažkokį būties tęsmą.
Kartojimas tam tikra prasme susijęs su mitologiniu lygmeniu. Tas kartojimas man atrodo prasmingas. Tai sunkiai pasiduodantis apibrėžti poveikis.“
Andriui paminėjus mitologiją, suklūstu. Klausiu, koks jo, kaip rašytojo ir keliautojo, universitete baigusio klasikinės filologijos studijas, santykis su mitologija bei mitu šiuolaikiniame pasaulyje. Ar mitas šiuolaikiniame pasaulyje dar gali ką nors paaiškinti?
„Būtų kvaila atskirti mūsų gyvenimą nuo mitologinės tikrovės, – sako Andrius. – Kad ir kokiais šiuolaikiškais ir išmaniais apsimestume esą, senasis pasaulis tebeglūdi mumyse. Senasis pasaulis su dievais, tikėjimais, ritualais, ciklais. Nuo šito ir nereikia bėgti. Žvelgiu į šį pasaulį kaip į žmogaus integralią dalį.“
Rašytojas atkreipia dėmesį, kad tolimesnė kelionė erdvėje gali prilygti kelionei laiku: „Nuvykęs į besivystančias šalis, tu iš tiesų atsiduri ne tik kitoje geografinėje platumoje, bet ir kitame (vidiniame) laike, kur visai kitokie žmonių santykiai su religija, su protėviais, su mirtimi. Taip skrydis lėktuvu keletą tūkstančių kilometrų iš Europos į Aziją ar Afriką tampa ir savotiška kelione laiku. Negalėčiau sakyti, kad čia pagrindinis motyvas, skatinantis mane keliauti, bet faktas, kad keisdamas geografiją gali pakeisti ir laiką, persikelti į tai, kas Europoje negrįžtamai subyrėję, ką civilizacija pražudė, – yra stiprus motyvas. Toks yra kelionės stebuklas.
Egzistuoja kažkoks ir ugdantis veiksnys: tampi atlaidesnis pasaulio įvairovei ir labiau ją priimi. Galbūt kažkur čia tyliai ir tūno tos pamokos, kurias įgyji besiblaškydamas po kitus kraštus.“
Andriaus tvirtinimu, keliaujant vis dar įmanoma užmegzti autentišką santykį su kitomis šalimis ir kultūromis: „Jeigu tavo kelionės tikslas nėra nuotrauka instagrame, žinoma, gali patirti autentiškesnį santykį su aplinka. Kai tik įmanoma, stengiamės nesinaudoti turizmo organizatorių paslaugomis. Gali užsidaryti turizmo burbule ir taip net nepamatyti šalies. Pavyzdžiui, mane stebina kiek daug žmonių grįžta iš Kubos džiūgaudami, parsiveža viziją apie šėliones siūlantį, linksmą atostogų rojų, nors nesilankant tuose burbuluose, kuriuose turistai sukišti, pamatai liūdną, sovietmetį primenančią šalį.“
Bet ar nėra taip, kad anksčiau jo išskirti keliautojų tipai – trokštantis žinių, norintis pažinti save, turintis meditatyvų santykį su procesu – gali puikiai apibrėžti ir skirtingus rašytojų santykius su kūrybine veikla?
Kaip ir tarp keliautojų, tarp rašytojų pasitaiko ir turistų, ir tų, kurie patys apsigyvena kuriamuose pasauliuose, kad juos išjaustų, išbūtų, patirtų. Dar kiti rašantieji bando pažinti pasaulį, save ar užsiima dievoieška, – šios metafizinės kryptys yra tapusios ir dalies keliautojų tikslu.
Andrius pritaria: „Rašymas yra didelis nuotykis ir didžiulė kelionė, kurioje tu niekada nežinai, ką pasieksi. Neįsivaizduoju kūrybinio veiksmo, kuris neprimintų kelionės į nežinią. <…> ir kartais rašytojai prisigalvoja, pradeda mistifikuoti, iš to daryti spektaklį. Ir tai yra labai didelis, įdomus žaidimas, kurį galima suprasti tik gilinantis į literatūros, kultūros procesus.“
Paklaustas, ar keliavimo tekstuose bei fizinėje erdvėje strategijos jo gyvenime persidengia ir papildo viena kitą, Andrius tik numoja ranka: „Kelionė man yra veikiau kelionė tolyn nuo kultūros. Cikliškumu pati kelionė formuoja struktūrą, ji patraukli savaime, be jokių pridėtinių verčių. Aš iš jos nereikalauju nei ugdomojo, nei informacinio poveikio. Ji prisotina ir pripildo prasmės savo tęsmu. Vykstu įsiterpti į jos nepertraukiamumą.“
Viso pokalbio „Keliavimas man nėra kūrybinio gyvenimo tęsinys“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su rašytoju, publicistu Andriumi Jakučiūnu kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.