Skirtingai nei daugelis kitų skaudžių kūrėjų netekčių, kurios sukrečia, bet dažnai nekelia daug klausimų, Navako atvejis, nors taip pat sielvartingas literatūrai ir bendruomenei, kelia daugybę klausimų ir yra apsvarstytinas kuo įvairiausiais aspektais. Tai ir poeto ėjimas į mirtį (kaip iš dalies sąmoningas veiksmas), ir jo lūkesčiai, ir visuomenės įsivaizdavimas, kad yra kažkiek atsakinga už poeto pasirinkimą, ir kūrybos kaip galutinio tikslo prasmė (arba – beprasmiškumas), ir alkoholizmo įtaka. Visus juos jungia klausimas, ką ši viena vieno asmens (kuris buvo dar ir poetas, ypač – poetas) mirtis gali pasakyti kontekstui ir apie patį kontekstą.
Neįsigilinusiems į atvejį dera žinoti, kad mirtis nebuvusi „graži“ ir nenutiko „laiku“, bet nebuvo „netikėta“ – jau festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ praėjusį spalį, pasirodęs neįgaliojo vežimėlyje, poetas netiesiogiai pranešė, – taip pat ir savo skaitytais tekstais, – kad spektaklis einąs į pabaigą, daugiau siužeto vingių jis nebesugalvojąs, taigi stebėtojams lieka: kylanti įtampa, didėjąs lakoniškumas ir švelnumas, tamsa, tamsa, tamsa.
Kęstučio, žinia, būta gero improvizatoriaus: mokėta žaisti su aplinkybėmis, įtraukiant jas į poetinį pasakojimą, kuris savo ruožtu visada skelbė kitokią poeto asmenybės versiją – nesusijusią su paviršutiniškumu, naivoku egocentrizmu, stipriomis priklausomybėmis, neigimu, pinigų kaulijimu, nevykdomais įsipareigojimais ir t.t.
Beveik neabejotina, jog tai, ką mes regime ir suvokiame kaip susinaikinimą atliekant daug teatrališkų judesių (taip pat – ir atstumiant pagalbos ranką, visuomet jam tiestą), paties poeto karjeros plane, – žinoma, grynai intuityviame, – turėjo tapti finaliniu kūrėjo būties akordu – galutiniu samurajaus (jo paties mėgstamas įvaizdis) veiksmu, tarytum užbaigiančiu misiją, kurią užbaigti – ne žmogaus jėgoms.
Čia belieka pridurti, kad vaizdinį, kurį bet kuris blogesnį skonį ar mažiau talento turintis kūrėjas būtų pavertęs nelabai skoninga „misiją vykdančio genijaus“ kliše, Kęstučiui pavyko nušlifuoti ir nublukinti (nors, žavėdamasis Byronu, jis neabejotinai matė savyje jį arba jame save), todėl susikurtasis „genialumas“ tapo ne kauke, kuri šiandieną šiurpintų blaiviau mąstančiuosius, bet veikiau nežodiniu klausimu: ko verta iliuzija apie prisilietimą prie visa ko esmės? (Kas yra esmė? Ką reiškia – prisiliesti?)
Tai – įdomus fenomenas, nes į poetinių priemonių arsenalą labai akivaizdžiai, netgi, sakyčiau, demonstratyviai, buvo įtraukta pati mirtis; poetas norėjo parodyti, kad kuria ne nepaisydamas jos, bet taip pat ir ja pačia, naudodamasis ja kaip įrankiu. Anaiptol nenoriu sudvasinti ar, kaip kai kurios autorių garbinusios damos, pakylėti šio aspekto – bet į jį reikia atsižvelgti. Vis dėlto ne taip dažnai pati mirtis tampa kūrinio – taip, kiek ciniško, taip, paruošto misti svetima užuojauta ir joje tarpti (ją naikindamas), taip, stipriai paveikto C2H5OH, – dalimi. Ir ypač retai tą veiklą, kurią pralaimėjusieji tęsia atsidūrę taip toli už ribos, už bet kokių ribų, dar įmanoma pavadinti žaidimu. O Kęstučiui pavyko (1:0 simbolinėse rungtynėse).
Į poetinių priemonių arsenalą labai akivaizdžiai, netgi, sakyčiau, demonstratyviai, buvo įtraukta pati mirtis; poetas norėjo parodyti, kad kuria ne nepaisydamas jos, bet taip pat ir ja pačia, naudodamasis ja kaip įrankiu.
Vien jau tai beprasmiškumą, kuris šią mirtį gaubia, nuolat įvardijamą („nebūtų tiek gėręs, būtų dar pagyvenęs“), daro ne tokį akivaizdų, iščiulpia jo teisuolišką energiją. Šitiek daug jėgų, intelekto ir net paskutines akimirkas, kurias daugelis išnaudotų susitaikymui su pasauliu ir savimi, atiduoti išsivadėjusiam, jau nusprogusiam genijaus mitui, kūrėjo mitui, tarsi šis galėtų ir turėtų nunulinti autoriaus klaidas, savaip jį išpirkti – duoklė, sunkiai telpanti XXI a. žmogui į galvą (ir tuo požiūriu netgi visai ne beprasmė).
Paprasčiau kalbant, Kęstutis, – nepaisant to, kad dabartyje sukosi gana išradingai ir netgi kai kam galėjo pasirodyti esąs šiuolaikiškas, – mentališkai atsisakė peržengti į XXI amžių. Jis (žinoma, paskatintas savo ydų, bet) liko su XX a. muzika, su XX a. modernizmu, su XX a. gėrimo įpročiais, su senstelėjusia idėja apie kūrėjo genialumą ir antžmogystę, su XX a. žaidybiškumu ir ironija, su XX a. tikėjimu, kad yra idealybė, ir už ją galima atiduoti viską – taip pat ir sąžinę, sveikatą, socialines normas (lengvai), meilę (sunkiai, tik labai susikaupus), bet beveik niekada – poezijos kokybę.
Be abejo, aš suprantu, kad toks pasirinkimas neskamba kaip žygdarbis, tai – veikiau skęstančiojo pasirinkimas įsikibti į čia ir dabar plūduriuojančią malkelę, užuot siekus kažkur prie horizonto plūduriuojančio rąstigalio. Tačiau atsisakymas priimti laiką, priimti jo taisykles, priimti šiuolaikybę kaip vertingą dovaną, suabejoti ir net paniekinti jos kerus – visgi stiprus pareiškimas, ir jo simbolinė reikšmė yra daug didesnė nei vieno poeto gyvenimas arba mirtis.
Atsisakymas priimti laiką, priimti jo taisykles, priimti šiuolaikybę kaip vertingą dovaną, suabejoti ir net paniekinti jos kerus – visgi stiprus pareiškimas, ir jo simbolinė reikšmė yra daug didesnė nei vieno poeto gyvenimas arba mirtis.
Žinoma, tą arogantiškai savižudišką spektaklį, kurį poetas nuolat rodė jam pagelbėti pasirengusiai visuomenei, nelengva įvertinti anapus poeto tuščiagarbystės ir nepastebėti jo vulgarumo (nors jis ir parodė, kad visuomenės „atjauta“ – taip pat iš esmės yra maskaradas), tačiau mėginti verta: atsisakyti priimti „ateities paketą“, spjauti į „teisėtus lūkesčius“, apie kuriuos trimituoja medijos, ir išdidžiai likti praeityje, – iš pradžių alkoholiko migyje, paskui kaliaskėje, paskui ir mirtyje, kuri dar gerokai archajiškesnė nei XX amžius, – rūsti, netgi sakyčiau, radikali pamoka, dėl kurios buvo verta pakęsti tiek galbūt pernelyg natūralistinę scenografiją, tiek ne visada pagirtinai koordinuojamus atlikėjo judesius.
Ši nešvari, nenudailinta, įžūlokai manieringa mirtis ir atsainumas priimant šiuolaikybę mums primena, kad visada egzistuoja kitas kelias, ir kad ne visada jis pasirenkamas dėl drąsos ar stiprumo, – netgi, sakyčiau, atvirkščiai: spjauti į laiką, į pažangą, į vyraujančias kryptis, į pirktus režimus, į griežtus baudėjus, apskritai į viską, bet ką – į stichijas, mirtį, į pragaro bausmę, – per amžius buvo silpnųjų, bailiųjų, tų, kurie visko arba beveik visko neteko arba tiesiog neturėjo kito pasirinkimo, privilegija: tikėti nemačius, daryti neįmanoma žinant, kad padaryti neįmanoma – neįmanoma.
Todėl tuo baisesnis ir beprasmiškesnis šiuolaikybei yra nieko nesiekiantis ir savęs pristatyti bei pagrįsti nenorintis alkoholizmas, tuo klaikesnė atrodo auka, įvykusi tarsi atsisakant didžiausio įmanomo gėrio, kaip jis dabar suvokiamas – būti čia ir dabar. Tai yra spjūvis – nebūtinai paties spjaunančiojo įsisąmonintas, – į epochos akis. Tai rodo, kad tobulumas nėra, nebuvo ir nebus baigtinis, todėl – būtent todėl – galima (ir ne negražu, ne negarbinga, netgi – tam tikra prasme – pagirtina, ne mažiau nei senovėje) pražūti dėl efemerijų, galima mirti dėl fikcijų (netgi pripažįstant, kad tai fikcija – tuo geriau, tuo sunkesnė užduotis), susikauti su realybe, atsisakant pripažinti turėjus kokių nors problemų, nesusijusių su reikšmės grynumu ir būtinybe ją perprasti, – ir taip ją nugalėti.
Čia reikėtų pridurti, kad abejingai žvelgdamas į daugelį šiuolaikybės mechanizmų, išskyrus tuos, kurie būtini apsirūpinti C2H5OH ir patį C2H5OH, poetas ne tik parodė mums instinktyvaus nonkonformizmo pavyzdį, bet netgi tam tikra prasme įveikė medicininę, literatūrinę logiką – jo poezijos knygos, alkoholizmui progresuojant ir artinant jį prie baigties (beje, skirtingai nei prozos knygos, vėliau siūtos vis baltesniais ir baltesniais siūlais) darėsi tik geresnės. Tai yra neįtikėtina – ypač žinant, kaip subtiliai būdamas alkoholiku turi tvarkyti savo dienotvarkę ir dozuoti energiją, kad galėtum dirbti be ilgų, kartais tiesiog nesibaigiančių pertraukų, ir kiek iš tikrųjų nedaug visoje būtyje lieka pakenčiamos savijautos valandėlių.
Atskirai minėtina viešajame naratyve apie poeto netektį nuskambėjusi tezė „mes jo neišsaugojom“. Tai sotaus, „sveiko“, „teisingo“, „geriau pasielgusio“, „mokančio gyventi“ (vadinasi, ir turinčio teisę vertinti, kas teisinga, o kas – pragaištinga) pozicija, kuriai stiprumas arba silpnumas nesusijęs su įvairesniais nei ekonominis ar karjeros faktoriais, – ir dar beveik visad besidangstanti „supratingumu“, „jautrumu“ (ir ginama pirmyn įsivaizdavimo, kad galia ką nors keisti – jos rankose).
Šiai pozicijai alkoholizmas – visada apgailėtinas ir silpnas, atsisakęs, o gal nespėtas išgelbėti, todėl – „pražuvęs“. O juk iš tikrųjų – galiu tai pasakyti ir iš savo asmeninės patirties – šioje didžiausioje, taip, mirtinoje, taip, siaubingų kančių teikiančioje silpnybėje niekas tau negali nei paduoti rato, nei tavęs pastumti (nei būti į ją įstūmęs) – ir kuo tu silpnesnis, tuo tavo rankose didesnė, niekam nesuvokiama, neįmanoma apsakyti (žinoma, iliuzinė – be kuo gi, jei ne iliuzijomis mes gyvename? Šiuo požiūriu tvirta iliuzija – tvirtesnė už prabangų namą ar krūtą tačkę) galia. Tą akimirką (gilaus alkoholizmo, būsimos pražūties akimirką) tu ir tik tu sprendi, – nors vien chemijoje, kaip jos poveikis, – kas yra vertė ir kokiu įnagiu ji bus matuojama.
Tai labai sunku paaiškinti, todėl alkoholikų pasirinkimai dažniausiai klaidingai nurašomi „silpnai valiai“ arba visuomenės abejingumui, arba netgi abstrakčiai lemčiai, neva to ar ano nepagailėjusiai (nes palikti be paaiškinimo – tai pripažinti, kad alkoholikas gali rinktis, kad apskritai galima rinktis ir ko nors norėti ir siekti anapus to, ką „visuomenė“ nurodė esant vertinga ir siektina).
Tai – nepadorus gestas sveikųjų pasaulio vertybėms (žinoma, netaiklus: rodydamas „fucką“ pasauliui visada kažkiek jo parodai ir sau), įrodymas, kad pasaulis (visas) netelpa nei į lentynėles, nei į bandymus jį pasverti. Iš čia – įniršis, iš čia – putos, iš čia – bandymas atvaizduoti alkoholikus kaip silpnus niekingus padarus, iš čia – nesvietiškas noras „gelbėti“ arba apraudojimas: „nespėjome...“.
Toji niekur nevedanti, pabaigos stiprybė, kurią tegali parodyti nebeturintysis vilties (arba tiesiog – planų šiame gyvenime) – viena iš tų retų savybių, kuria alkoholizmas yra naudingas sveikųjų pasauliui, iš tikrųjų taip pat esančiam ligonių pasauliu, – ir veikia jį labai sveikatinančiai. Tai padeda išblaivėti iš siaubingų sveikumo, sveikatingumo ir komforto pagirių, iš primityvaus sotumo, kuriame viskas suskirstyta į juoda ir balta ir kuris bet kurią akimirką, pasitaikius palankesnėms istorinėms ir geopolitinėms aplinkybėms, pasirengęs tapti fašizmu.
Kaip ir faktas, kad raktas į ateitį yra silpnesniojo, žlungančiojo rankose, šitai leidžia naujoje šviesoje pamatyti pačią ateitį, naikina joje reklamščikų ir piarščikų sukurtą rožinį „ateitiškumą“. Be to, tai skelbia (ką ten skelbia – „šaukia“, „klykia“): ateitis neturi pastovios vietos, bent jau ji nėra priekyje, arba, jei pasitikėtume Bernardu Soarešu (Fernando Pessoa „Nerimo knygos“ balsu), ji – praeityje.
Laikas, kaip parodė Navakas, neina – arba bent jau jis niekur neskuba. Mums vis dar žiauriai, neapsakomai reikia silpnųjų, mums reikia beprasmiškai mirštančiųjų dėl nieko, mums reikia žmonių, atsisakančių šio pasaulio dėl tik jiems vieniems matomos (tikėtina – neegzistuojančios) prasmės.
Niekas nepasikeitė. Biblija vyksta visu pajėgumu. Cervanteso „Don Kichotas“ vyksta visu pajėgumu. Trečias brolis vyksta visu pajėgumu. Ir alkoholikai drauge su visais kitais beviltiškaisiais neša šią vėliavą, gražesnio ir teisingesnio pasaulio vėliavą. Ir taip visada bus.
