Grupės branduolinės fizikos mokslininkų sugalvotas laikrodis savo ištarmes skelbia nuo 1947-ųjų, tarp jo ekspertų yra 17 Nobelio premijos laureatų. Taigi nors tikros apokalipsės tikėtis neverta, skleidžiama žinia yra išties solidi.
Arčiausiai įsivaizduojamos pasaulio pabaigos – be dviejų minučių dvylika – laikrodis buvo 1953 metais, kai buvo išbandoma vandenilinė bomba. Kitąsyk pavojingai arti vidurnakčio šis laikrodis priartėjo 1984-aisais, ypač pablogėjus santykiams tarp Jungtinių Valstijų ir SSSR – tuomet laikrodžio rodyklė rodė be trijų minučių dvylika. (Palyginimui: 1991 m. nuo apokalipsės ją skyrė 17 minučių.)
O ką rodytų pasaulio pabaigos laikrodžio rodyklė, jei jos valdytojams būtų pavesta įvertinti lietuvių literatūros pasiekimus ir perspektyvas? Į kurią pusę pasistūmėjo mūsų literatūra 2016-aisais – žingtelėjo atgal, įsivaizduojamos tobulybės pusėn, ar priešingai, persikėlė arčiau vidurnakčio (t.y. pražūties)?
Kad galėtume tai prognozuoti, mintimis sugrįžkime atgalios ir pabandykime įsivaizduoti, kaip rodyklės judesiais ciferblate galėtume atspindėti literatūroje vykusius procesus – nuo praeito amžiaus vidurio iki dabar.
Vėlyvasis sovietmetis, tarkim, kokie 1974-ieji arba 1982-ieji. Literatūra, kaip ir kitos gyvenimo sritys, turi didelių problemų, iš kurių bene svarbiausios – cenzūra, siauras temų laukas, hermetiškumas. Tačiau knygos leidžiamais dešimttūkstantiniais tiražais ir jos skaitomos, rašytojo profesija laikoma viena iš labiausiai prestižinių. Mielai skaitoma rimtesnė literatūra, klasika. „Paprasti žmonės“ nevengia poezijos. Sunku net įsivaizduoti situaciją, kad knygos būtų negraibstomos ir dėl jų nestovima eilėse.
Sunku net įsivaizduoti situaciją, kad knygos būtų negraibstomos ir dėl jų nestovima eilėse.
Rašytojai taip pat gyvena patogiai ir, kiek tai įmanoma totalitarizmo sąlygomis, laisvai, jų netrikdo pareiga retkarčiais parašyti ideologinį eilėraštį ar apybraižą. Knygos gausiai verčiamos į tadžikų, kirgizų, turkmėnų, uzbekų, kazachų ir pan. kalbas. Ankštokuose sovietinio rašytojo rėmuose uždarytas „genialumas“ jaučiasi visai patogiai (nors tokia mintis dažnam ano meto žmogui, matyt, būtų skambėjusi nepadoriai). Cenzūra netrukdo rašytojams mėgautis vadinamąja Ezopo kalba ir įsivaizduoti rimtai kenkiant sovietinei santvarkai. Galima ir netgi privaloma kūryboje puoselėti vertybes bei tautiškumą. Tai daryti padeda visai gausūs, lyginant su sovietinio inteligento alga, honorarai ir galimybė nemokamai ilsėtis pajūrio rezidencijose.
Atsižvelgdami į faktą, kad literatūra tuo metu buvo viena svarbiausių ir laisviausių viešojo gyvenimo formų, dabar galime spėti, jog pasaulio pabaigos laikrodžio minutinė rodyklė visą vėlyvąjį sovietmetį stabiliai svyruoja ties 10 minučių iki vidurnakčio žyma, o retkarčiais, kam nors išleidus geresnę knygą, šokteli ir iki be 15 minučių dvylika.
Gorbačiovui SSSR paskelbus perestrojką, literatūros padėtis smarkiai keičiasi. Nepaisant to, yra prielaidų manyti, kad pasaulio pabaigos laikrodžio valdytojai 1985–1987 m. būtų palikę jo rodyklę buvusioje padėtyje – tačiau dėl visai kitokių priežasčių nei ankstesniais metais: nors skaitytojai vis dažniau užverčia mėgstamas knygas ir ima rūpintis ekonominiais procesais, papūtę nauji vėjai kaitina kraują – atsiranda jausmas, kad rašyti galima (arba netrukus bus galima) ką nori. Rašytojai patikrina savo stalčius, mintyse pradeda kurti pasiteisinimus, kodėl politinio įšalo metais nesukūrė nieko antisovietinio ar pikantiško. Visa ateitis atrodo kaip knyga, kurią rašyti dar reikia pradėti. Tiesa, nėra rašalo.
Visa ateitis atrodo kaip knyga, kurią rašyti dar reikia pradėti. Tiesa, nėra rašalo.
Literatūrinis gyvenimas nesustoja – tik įsisuka į Sąjūdžio mitingus. Kaip tautos dainius savo galvą pakelia Marcinkevičius, Brazdžionis, ne visai sėkmingai šiame vaidmenyje savo gausius talentus išbando Geda. Kaip iš gausybės rago pasipila ir ilgiems metams dulkėti lentynose nugula tremtinių atsiminimų knygos. Žmonės stovi eilėse prie knygų apie Vytautą Didįjį ir Šapokos istorijos. Gavelis išleidžia „Jauno žmogaus memuarus“ ir lietuvių prozos šedevrą „Vilniaus pokerį“, kuris drauge su lenkiškais pornografiniais žurnalais visiškai pakeičia dėl erotinių scenų anais laikais itin vertintą romaną „Erškėčių paukščiai“.
Visai realu, kad jau 1988 m. laikrodžio rodyklę ekspertai jaučia pareigą pastumti dešimt minučių atgal – iki 23:35 min., o, pavyzdžiui, 1989 ar 1990 metais, neatlaikę plačiais mostais braižomų vizijų apie tautinę mokyklą ir tautinę raštiją svorio, jie drąsiai galėjo nustatyti visiškai realybės neatitinkančią rodyklės poziciją – tarkim, ji būtų rodžiusi 5 minutes po vienuolikos. (Toks protų perkaitimas tuo metu būtų atrodęs visai natūralus – pavyzdžiui, žmonės tikėjo, kad atgavę laisvę iškart gyvensime kaip Švedijoje ar Suomijoje.)
Tačiau jau kokiais 1993-iaisiais, ar net 1992-aisiais, susidūrus su realybe, kurioje trūko net būtiniausių maisto prekių, „literatūros laikrodis“ ir vėl būtų rodęs iš pradžių be 15, o paskui – arčiau tiesos – be 5 dvylika. Literatūros gyvenimas seniai nebe tautos dvasinio gyvenimo centras, veikiau atvirkščiai – jis užsisklendęs rašytojų ir jiems artimų žmonių bendruomenėje. Tačiau vidiniai literatūros procesai labai aktyvūs: rašytojai ieško naujų formų, stilių, naujo santykio su pasauliu ir skaitytojais. 1993 m. J.Kunčinas parašo „Tūlą“, J.Ivanauskaitė išleidžia „Raganą ir lietų“. Tačiau nėra skaitytojų. Nėra literatūrologų. Humanitarai triūsia atrasdami senąją literatūrą, lietuvių lotyniškąją literatūrą, emigracijos literatūrą. Nėra pinigų knygoms, ir nėra motyvų, kodėl jas reikėtų pirkti. Knygynai tampa raštinės reikmenų parduotuvėmis. 1996 m. tenka nuleisti rankas, ir pasukti rodyklę dar arčiau apokalipsės – tuo metu ji, matyt, būtų rodžiusi be 2 minučių vidurnaktį.
1996 m. tenka nuleisti rankas, ir pasukti rodyklę dar arčiau apokalipsės – tuo metu ji, matyt, būtų rodžiusi be 2 minučių vidurnaktį.
Metus, likusius iki dutūkstantųjų galima vertinti kaip aktyvios vidinės literatūros transformacijos laiką. Kinta vertybės, požiūris į literatūros paskirtį ir komerciją, aktyviau pradeda reikštis karta, kuri sovietmetį matė tik epizodiškai. Tai simbolinė riba, nuo kurios prasideda naujos lietuvių literatūros kūrimo laikas. Nepaisant to, 2000-aisiais šie procesai buvo dar anaiptol ne akivaizdūs, todėl pasaulio pabaigos laikrodžio rodyklė greičiausiai būtų likusi ten, kur buvusi – be dviejų dvylika, geriausiu atveju ji būtų pasiekusi optimistinę be 5 minučių vidurnaktis poziciją. Ekspertams būtų tekę konstatuoti, kad atsiranda šiokių tokių požymių, kad tolimoje ateityje skaitytojai gali sugrįžti prie knygų. Tačiau tai ne lietuvių autorių knygos. Lietuvių literatūra sukasi savo rate kaip stiklelis užstalėje. Atrodo, ji tuoj iškris iš rankų ir suduš.
Padėtis iš esmės keičiasi pirmąjį XXI a. dešimtmetį. Eseistikos banga vėl grąžina literatūrą į visuomenę. Kuriasi organizacijos, efektyviai užsiimančios literatūros sklaida užsienyje. Atsiranda skaitymo skatinimo programų ir naujų konkursų (pvz., „Geriausia metų knyga“). Išbandoma vis daugiau naujų literatūros formų ir žanrų – į viešąjį gyvenimą įsisuka eseistika, memuaristika, antiutopija, kuriami populiariosios literatūros pradmenys, ant kurių vėliau „Silva rerum“ statys Sabaliauskaitė. Grįžta šioks toks dėmesys poezijai. Kiekvienais metais įvyksta po rekordinę dalyvių ir lankytojų skaičiumi knygų mugę. Už kiekvieną renginuką autoriui mokamas kelių šimtų litų honoraras; rašytojai praranda norą turėti oficialius darbus. Tarkim, 2005-aisiais rodyklė rodo be dešimt, o 2008 pradžioje – jau be 20. Aišku, tai nepagrįstas optimizmas, jį kuria daug laisvų pinigų valstybėje, o ne skaitymo kultūros atgimimas – amžinai verkšlenantys leidėjai būtų rodyklę nustatę žymiai realistiškiau, tarkim, be 3 min. pasaulio pabaiga.
Aišku, tai nepagrįstas optimizmas, jį kuria daug laisvų pinigų valstybėje, o ne skaitymo kultūros atgimimas – amžinai verkšlenantys leidėjai būtų rodyklę nustatę žymiai realistiškiau, tarkim, be 3 min. pasaulio pabaiga.
Beje, leidėjai, bent jau kai kurie leidėjai, pasaulio pabaigos iš tikrųjų sulaukia – ekonominė krizė nusineša ne tik naivias ateities viltis, bet ir nepagrįstais lūkesčiais paremtus leidybinius darinius. Visi skaičiai valstybėje rodo apokalipsę. Išskyrus knygų mugės prekybos apimtis parodančius skaičius. Šie ir vėl didesni nei ankstesniais metais. „Eurostat“ skelbia Lietuvoje 10 proc. sumažėjus skaitytojų skaičių, tačiau šis pokytis, regis, nepaveikia literatūros renginių lankomumo – rašytojus pasitinka pilnos salės. Be to, šiuo metu pasirodo daugybė išliekamąją vertę turinčių lietuvių literatūros kūrinių. Netikėtų (ir iš esmės nepelnytų) impulsų gauna populiarioji literatūra – buvo krizės metu atvejų, kai leidyklas nuo bankroto išgelbėjo kokia nors viena gerai perkama knyga.
Atsižvelgdami į tai, kad lietuvių literatūra puikiai išlaikė krizės egzaminą, ekspertai, matyt, būtų išlikę nuosaikūs ir (priešingai daugelio lūkesčiams) pernelyg nepriartinę rodyklės prie dvyliktos – tiesiog nustatę racionalią ir logišką be 5 minučių 12 poziciją, motyvuodami, kad ankstesni rodyklės kilnojimai buvo atlikti vadovaujantis veikiau emocijomis nei sveiku protu.
Antrasis XXI a. dešimtmetis prasideda veržliai – pasipila vertimai į užsienio kalbas (tiesa, daugiausia knygas leidžia mažos ir nežinomos užsienio leidyklos). Kai kurie autoriai tampa pirmo ryškumo žvaigždėmis ir pradeda užgožti savo spindesiu žurnalų celebrity. Iš pradžių išnyksta neigiama termino „populiarioji literatūra“ reikšmė, paskui ir pats terminas. Kyla visagalybės iliuzija – šių eilučių autoriui žinoma prozininkė grasina teismu už viešą jos kūrybos kritiką. Garsūs poetai vienas po kito leidžia savo penkioliktas-šešioliktas-dvidešimt aštuntas knygas, kurios profesionaliai atliktos, gražiai išleistos, tačiau nebūtinai įspūdingos turinio požiūriu. Dėl vietos po saule jų kūriniams tenka varžytis su daugybe įvairių žanrų ir labai įvairaus meninio pajėgumo knygų, kurių autoriai net nevadina savęs rašytojais – tai žmonės, turėję ką papasakoti, ir įgyvendinę savo svajonę išleisti knygą. Dėl skaitytojo nuo šiol reikia kovoti – socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje. Bandymas atspėti skaitytojo lūkesčius ir jiems pataikauti matomas ir literatūrinių renginių, kurie vis dažniau primena tarpdisciplininius projektus (arba tiesiog koncertus) metu.
Šiuo metu didžiulė pagunda pervertinti situaciją – pasigirsta šnekų, kad niekada lietuvių raštijai ir kultūrai apskritai nebuvo geriau. Vis dėlto, tarkim, kad pasaulio pabaigos spėjėjų kaktos tiek 2013, tiek 2014 m. išlieka vėsios, ir jie leidžia sau nepasukti rodyklės atgal, motyvuodami, kad daugybė šiuo laiku pasirodžiusių knygų svarbesnės ne literatūros, bet knygos meno istorijai, taip pat istorijai apie tai, kaip plonytę knygelę išpūsti iki didžiulio tomo.
Tačiau 2015 m., matyt, pasiduoda ir jie. Lietuvių jaunieji poetai pradeda dalyvauti tarptautiniame projekte „Versopolis“ – jie važinėja po festivalius, viena po kitos pasirodo jų knygelės įvairiomis Europos kalbomis. Atsiranda vis daugiau ir daugiau naujų knygų autorių, kurie sugeba – bent kuriam laikui – tapti pirmo ryškumo žvaigždėmis. Knyga vis labiau tampa ne (tik) tekstas, o ir visa ją lydinčių reiškinių įvairovė – pradedant testų atlikimu, baigiant skaitytojų dėmesio palaikymu socialiniuose tinkluose. (Beje, mieli skaitytojai, galite pažaisti tokį žaidimą: pamėginkite prisiminti, ką galvojote apie rašytojystę ir rašytojo profesiją 1996-aisiais. O ką manote dabar? Jaučiate skirtumą?)
Eilinė rekordinė tarptautinė Vilniaus knygų mugė. Vis plečiasi Poezijos pavasaris. Su naujom jėgom šturmuojamos naujų žanrų teritorijos arba įtvirtinamos jau anksčiau užgrobtos. Tarp komercinių leidyklų, prieš dešimtmetį tik svarsčiusių, ar nevertėtų išleisti kokio lietuvių autoriaus, dėl jų vyksta įtemptos varžybos, iš ko laimi visi, ypač vidutiniokai.
Tarp komercinių leidyklų, prieš dešimtmetį tik svarsčiusių, ar nevertėtų išleisti kokio lietuvių autoriaus, dėl jų vyksta įtemptos varžybos, iš ko laimi visi, ypač vidutiniokai.
Galima numanyti, kad esant tokiai situacijai, pasaulio pabaigos ekspertams (net jei jie įžvelgtų šičia literatūrinio burbulo bruožų) sunku būtų atsispirti pagundai matyti situaciją šviesesnėmis spalvomis nei ji yra, ir jie, tarkim, tai pagundai iš dalies pasiduotų – pasuktų laikrodį dviem minutėm atgal, tekstų primityvėjimą ir paviršutiniškumą teisindami nuostoliais, neišvengiamais dėl didžiulės plėtros užimant naujas žanrines teritorijas ir pasiekiant vis naujų ir naujų šalių skaitytojus tenykštėmis kalbomis.
Taigi įsivaizduokime, kad mūsų laikrodis stovi be 7 minučių dvylika – ir tai, neskaitant emocingų (ir, kaip išsiaiškinome, nepamatuotų) rodyklių viražų prieškriziniu laikotarpiu ir gariūnmečiu, yra vienas geriausių rezultatų istorijoje.
O situacija (bent jau žvelgiant paviršutiniškai) ir toliau sparčiai gerėja. Vis intensyvėja pasiruošimas 2017 m. Leipcigo knygų mugei, kurios viešnia Lietuva bus. Mezgami kontaktai su vokiečių leidėjais, rengiamos vertimų dirbtuvės. 2016-aisiais įvyksta didžiulis knygų prekybos šuolis – žinomesnių lietuvių autorių knygos nebe graibstomos, bet tiesiog šluojamos nuo lentynų; daugelio jų tiražai kartojami ne po vieną, ir netgi ne po du kartus. Klesti knygos menas, performatyvūs ir dinamiški literatūriniai renginiai sutraukia dar daugiau skaitytojų – ir daugumą jų sudaro jauni ir vidutinio amžiaus žmonės, ne senjorai, kaip anksčiau.
Po ilgų stagnacijos metų ieškoti naujų formų pagaliau ryžtasi kultūriniai leidiniai – 2017 m. naują rūbą apsirengs „Nemunas“, girdėjau kalbų apie mėnraščio „Metai“ rimtus ketinimus keisti dizaino sprendinius. Startavo naujausią lietuvių literatūrą anglų kalba pristatanti interneto platforma „Vilnius rewiew“. Negalima nepaminėti ir kultūros informacijos ekspansijos į didžiuosius portalus – 15min, Delfi ar net Lrytas pilna straipsnių apie literatūrą ir kultūrą.
Literatūros prestižą šiandieną padeda stimuliuoti ir Nacionalinės premijos, pastaraisiais metais pagaliau skiriamos ne už gyvenimo nuopelnus, ir ne žmonėms, kurie tos premijos „labai norėjo“, o tikrai ryškioms dabarties literatūros žvaigždėms – G.Radvilavičiūtei, V.Papieviui. Nors bendram literatūros vyksmui tai mažai turintis įtakos reiškinys, atskirai reikia paminėti naują literatūros festivalį „Vilniaus lapai“, – bene pirmąjį literatūros festivalį modernios Lietuvos istorijoje, į kurio renginius įėjimas buvo mokamas, ir kainavo nepigiai, o vis tiek buvo pilnos salės žiūrovų.
Literatūra užima paskutines temines teritorijas, kurių dar iki šiol vengė: Aškinytė parašo „Glesum“ apie baltų gentis, Kmita šiauliškių šneka šmaikščiai pavaizduoja gariūnmetį, Vaiseta kala psichologinį romaną su karo nuojautos šešėliu. Nors daug ko neturi ir jau niekada neturės, lietuvių literatūra temų ir žanrų įvairove tampa išties plati, – sau tinkamą knygą dabar gali atrasti bet kas, o ir plačiosios skaitytojų auditorijos skonis gerokai pralavėjęs: juos virkdo jau ne tik literatūros herojų seksualiniai nuotykiai, bet ir jautresnė poezija, ir knygos-struktūros (pvz., Eidrigevičiaus „Giedančio gaidžio galva“), ir netgi visai intelektualūs kūriniai, anksčiau laikyti nepaskaitomais arba nuobodžiais.
Nors daug ko neturi ir jau niekada neturės, lietuvių literatūra temų ir žanrų įvairove tampa išties plati, – sau tinkamą knygą dabar gali atrasti bet kas.
Beje, didelio dėmesio susilaukia ne vien rašytojai ir knygos, bet ir knygų apžvalgininkai, kurie šiuo metu transformuojasi į viešąsias figūras. Apie knygų skaitymą ir jų „įdomumą“ feizbuke vapa beraščiai.
Ar išdrįstų mūsų įsivaizduojami ekspertai šiandieną atitraukti rodykles taip toli nuo vidurnakčio, kaip galima tikėtis, regint knygų pardavimus ir skaitomumo statistiką? Nemanau. Aš visai nenustebčiau, jei priešingai daugelio lūkesčiams, ekspertai perkeltų rodyklę gerokai arčiau vidurnakčio – ir tai būtų vienas blogesnių rezultatų istorijoje.
Ekspertams tektų įvardinti, kad išnaudojus naujas žanrines teritorijas, kūrusias naujumo iliuziją, paaiškėjo, kad autoriai – ypač poezijos autoriai – mažai ką turi pasakyti. Tačiau ir prozos visa likusi jėga tebeplūsta iš kitados klestėjusios eseistikos, ir lieka susisaisčiusi su praeitimi, kaip jos dalis, – arba iš tradicinės lietuviškos novelės. Beveik nėra naujo, autentiško žvilgsnio į pasaulį, kurio formavimosi istorija nebūtų nuobodžiai nuspėjama, ir tai būdinga ne vien pripažintiems (pagyvenusiems) rašytojams, jau tarsi pelniusiems teisę kartotis, bet ir debiutantams.
Beveik nėra naujo, autentiško žvilgsnio į pasaulį, kurio formavimosi istorija nebūtų nuobodžiai nuspėjama, ir tai būdinga ne vien pripažintiems (pagyvenusiems) rašytojams, jau tarsi pelniusiems teisę kartotis, bet ir debiutantams.
Ekspertai, matyt, taip pat akcentuotų, jog susiklosčiusią situaciją iš tikrųjų lėmė ne visai tie baubai, kuriuos nuolat įvardija puritoniški literatūros gyvybės sergėtojai – pavojų literatūrai keliąs ne visuomenės sumaterialėjimas, ne tariamas „vertybių išnykimas“, bet veikiau atvirkštinis procesas – tai, kad literatūra nesugebėjo išlikti neutrali vertybių atžvilgiu, tapo vienpusiška (kartais netgi davatkiška), ir dažniausiai gimsta iš rezultato. O šį reiškinį lėmė kūrėjų, net ir labai nusipelniusių, siauras akiratis, kurį šie mielai pateikia skaitytojams kaip savo vertybinę, meninę poziciją, arba „gilų“ mąstymą įrodantį faktą. Ekspertai maldautų suvokti, kad vertybės literatūrai yra pavojingiau už lėkštumą, prastą stilių, netgi primityvumą, ir primintų, jog žengus dar vieną nedidelį žingsnelį šia kryptimi, literatūra bus jau ne literatūra, o propaganda.
Gali būti, jog jie taip pat atkreiptų dėmesį į nūnai populiarias kalbas, kad šiais laikais knygas leidžia bet kas, – neva niekdarių, „saviveiklininkų“ banga nuplovė kūrybiškumą, nustūmė į šalį tikrą meną. Ekspertų nuomone, šią naują labai įvairios kokybės tekstų kūrėjų plejadą iš dalies sukūrė patys profesionalūs rašytojai, dėl savo akiračio siaurumo nesugebėję papasakoti nieko naujo ir įdomaus. Jie kviestų neužmiršti, jog būtent literatūros prašalaičiai yra priežastis, kodėl rodyklė nenustumiama dar arčiau vidurnakčio: net jei jų meninės išraiškos priemonės – kuklios, šie žmonės bent jau turi ką papasakoti apie savo keliones, arba įdomi jų biografija, o gal jie tiesiog tokie paprasti, kad skaitant jų tekstus galima puikiai pailsėti.
Be abejo, ekspertai konstatuotų tik patį faktą, ir neduotų jokių patarimų rašytojams, tačiau jeigu mes vis dėlto įtikintumėme juos pasiūlyti savo receptą, kaip taisyti literatūros padėtį, tai jie, matyt, kalbėtų būtent apie rašytojų santykį su pasauliu ir aplinka. Galima būtų tikėtis, kad jie paragins rašytojus neapsiriboti vietos (ar ir pasaulio) literatūros reiškiniais, ir kiek įmanoma greičiau „atsigręžti į problemas“, – mąstyti apie pasaulį, ieškant priežasčių ir pasekmių, o ne užsisklendus asmeninėse jausenose ir būsenose. Jei daliai rašytojų vadovautis galva pasirodytų neįveikiamas iššūkis, ekspertai rekomenduotų jiems bent jau gyventi taip, kad jų patyrimai jaudintų (ar net ir) glumintų juos pačius – keliautų, rūpintųsi socialinėmis problemomis, drąsiai nutrauktų senus ir megztų naujus ryšius. Ekspertų nuomone, net ir to pakaktų, kad jų kūriniuose atsirastų šiek tiek gyvybės ir oro.
Galiausiai pasaulio pabaigos ekspertai, matyt, atkreiptų dėmesį, – be abejo, šelmiškai merkdami akį, – kad lietuvių literatūros padėtis antrąjį XXI a. dešimtmetį jiems primena tą subtilią ir drauge fatališką situaciją, į kurią pateko du būsimi Darvino premijos, teikiamos už ypač kvailą ir beprasmę mirtį, laureatai, kai magistralėje važiuodami dideliu greičiu nusprendė patikėti vairuotojo pareigas autopilotui, o patys tuo tarpu užsiėmė seksu.
Šitai tarę, ekspertai staiga surimtėtų ir pareikštų, kad jie net negali žodžiais apsakyti, kaip kvaila (ir savižudiška) užsidaryti ankštame savo siauro akiračio kiaute, kai tiek daug galimybių apmąstyti kerinčią šio pasaulio dalykų ir reiškinių įvairovę, ir daryti tai galima pačiais įvairiausiais būdais, drąsiai demonstruojant savo ambicijas bei unikalumą. Unikalumą, kurį prieš tai dar reikia sukurti.
