Tai atskleidė du dalykus: viena, – tiesa, mano tyrimo kontekste tai neaktualu, – kad turint pinigų ir noro prakišti į viešumą galima bet ką; antra, kad visuomenės sąmonėje egzistuoja tam tikras bendrinis politiko portretas, daugiau ar mažiau priimtinas skirtingoms auditorijoms.
Būtent bendrinis portretas (kurį, kaip rodo O.Šurajevo projektas, įmanoma sukurti) yra ir šio kvazityrimo, kurį atlikau pasitelkęs nemažą būrelį internetinių draugų, objektas – tik, žinoma, man rūpėjo ne politiko, bet rašytojo portretas. Ar tokį portretą būtų galima laikyti „tiksliu“, ypač turint galvoj, kad rašytojystės turinys nuo senų laikų slepiasi tirštame stereotipų ir romantiškų vizijų ūke, iškreipiančiame realybę kaip kreivas veidrodis?
Jeigu vis dėlto įmanoma jį „nupiešti“ žodžiais, apsakant bruožus ir išvaizdą, – svarsčiau sau, – galbūt įmanoma žengti dar toliau ir sudaryti rašytojo vizualinį fotorobotą, kurį vėliau būtų galima palyginti su realiais mūsų rašytojų atvaizdais ir padaryti kokių nors skambesnių išvadų (ar bent gardžiai pasijuokti)?
Imdamasis šios užduoties, suvokiau, kad ji vis dėlto daug labiau keista ar netipinė nei (nors juokingus dalykus įprasta sieti su lengvumu) paprasta. Mitai, supantys rašytojystę, dažnai nesutampa su užduotimis, kurias rašytojui tenka spręsti gyvenime, todėl savo asmenybę ir stilių rašytojas turi susikurti erdvėje tarp kelių kraštutinumų, nusistatydamas jų atžvilgiu koordinates. Ideologiniai, pasaulėžiūros, kultūriniai, kalbos skirtumai (jau nekalbant apie lyties, charakterio, sugebėjimo reikšti mintį ir kt. skirtumus) tarp žymių ir tinkamų apibūdinti kaip „sektinus“ autorių gali būti (ir dažniausiai yra) milžiniški.
U.Radzevičiūtė, A.Marčėnas, G.Kazlauskaitė – visi nekvestionuojamai įdomūs, saviti, vienas jau klasikas, bet ar turi jie ką nors bendro? Labai nedaug. Lygiai kaip ir visuomenės susidomėjimas jų kūriniais – puiki, kritikų vertinama kūryba gali būti visiškai neįdomi visuomenei. Ir atvirkščiai. Kaip esant tokiems dideliems svyravimams nupiešti vieną monolitišką idealaus rašytojo (toliau tekste ir tyrime daug kur bus naudojamas trumpinys IR), atitinkančio daugelio skonį ir kultūrinius interesus, vaizdinį? Grynas vargas!
Kadangi šiam iš dalies utopiniam projektui reikėjo daug duomenų, o jų, žinoma, negalėjau sau leisti sufantazuoti, pernai žiemą socialiniame tinkle „Facebook“ išplatinau anketą „Idealaus Rašytojo (IR) fotorobotas“. Potencialių respondentų paprašiau apmąstyti ir įvertinti, kokia rašytojo asmenybės ir jo išvaizdos konfigūracija jiems atrodytų ideali, labiausiai atitinkanti sąvokos „rašytojas“ turinį.
Klausimyną sudarė 38 klausimai, 1–12 klausimai buvo skirti sukurti rašytojo ar skaitytojo vizualinį pavidalą – fotorobotą (rašytojo amžius, lytis, veido forma, akys ir plaukai, apranga ir jos detalės, laikysena, fizinis pasirengimas ir t. t.). Likusieji turėjo atskleisti, kaip žmonės (nebūtinai esantys arti literatūros) įsivaizduoja rašytojo buitį, jo darbo organizavimą, santykius su sociumu ir populiarumu ir pan.
Šiame tekste duomenis pateikiu be savo komentarų (išskyrus tuos atvejus, kai, mano nuomone, svarbu atkreipti dėmesį į jų koreliaciją). Remdamasis šiais duomenimis ir mano prašymu dailininkas Kostas Gaitanži sukūrė idealaus rašytojo skaitytojo fotorobotą (tris variantus). Pabaigoje – keli rašytojų ir kritikų (G.Kazlauskaitės, N.Butnoriūtės) komentarai apie gautus duomenis ir apie tai, kuris iš gyvųjų lietuvių rašytojų yra arčiausiai idealo.
Norėčiau pabrėžti, kad šiuo tyrimu nesiekta analizuoti literatūros situacijos ir pagal šiuos rezultatus daryti išvadų apie jos būklę ar joje veikiančias asmenybes – jis susijęs tik su vaizdiniu, kurį statistinis žmogus regi išgirdęs žodį „rašytojas“ (ir turbūt neišvengiamai apie pokyčius, kuriuos atnešė pasikeitusios kultūrinės bei geopolitinės aplinkybės: vis viena vaizdinį, kuris formuojasi apžvelgiant gautus rezultatus, norisi lyginti su tuo, kokį pamename vyravus sovietmečiu arba pervartos metais). Taigi, viena vertus, galima šią sociologiją, neatsitiktinai mano pavadintą „kvailąja“, laikyti pramoginio pobūdžio laisvalaikio skaitiniu, visgi, aš manyčiau, kad jame, kaip ir daugelyje žaidimų, esama ir gilesnės prasmės.
Idealaus Rašytojo (IR) tyrimo rezultatai ir fotorobotas
Absoliuti dauguma respondentų IR įsivaizduoja kaip vyrą (78,1 proc.), tik 21,9 proc. nurodė, kad IR – moteris. Regis, tai patvirtina niūrius stereotipus bei feminisčių būgštavimus. (Nors žadėjau susilaikyti nuo komentarų, šičia vis dėlto noriu atkreipti dėmesį, kad deklaruotasis požiūris įdomiai kontrastuoja su realybe: juk didžiąją dalį Lietuvos prozos elito sudaro būtent moterys. Poezijoje, taip, vyrai gal dar dominuoja, bet anaiptol nebe taip ryškiai, kad poeto vaizdinys sietųsi vien su vyrija).
Taip pat manoma, kad IR yra tradicinės seksualinės orientacijos (71,9 proc.), kitaip galvoja vos 28,1 proc. atsakiusiųjų į anketos klausimus. Vidutinis amžius (aritmetinis vidurkis) – 40,4 metai, tačiau, reikia pripažint, jį dirbtinokai sumažino nedidelis skaičius atsakymų, pateikusių itin jauną IR amžių. Daugelyje anketų vis dėlto figūruoja 45–60 metų amžiaus netikintis (59,4 proc.) arba išpažįstantis kurį nors Naujojo Amžiaus tikėjimą (31,3 proc.), labiau priklausąs (53,1 proc.) nei nepriklausąs (34,4 proc.) Rašytojų sąjungai (kaip, matyt, įsivaizduojama, tebeturinčiai realią galią) IR. Nuomonės dėl IR priklausomybės sąjungai neturėjo 12,5 proc. atsakiusiųjų į anketos klausimus. Beje, 87,5 proc. respondentų mano, kad IR mirs natūralia mirtimi, smurtinei mirčiai ir suicidui tenka po 6,3 proc.
Kadangi šio tyrimo tikslas – ne tik aprašyti, kaip žmonės įsivaizduoja IR, bet ir sukurti šiojo fotorobotą, respondentų buvo paprašyta įvardyti akių ir plaukų spalvą, nosies ir ausų formą, kūno plaukuotumą ir, jei toks egzistuoja, makiažą. Kaip galima numanyti, atsakymų būta labai įvairių, tačiau dauguma pateikė būtent vyrui būdingus išvaizdos bruožus, o tai atitinka respondentų nuostatą, kad IR – vyras.
Atsakymuose dominuoja žilstelėję arba žili ilgi ar pusilgiai plaukai (ne mažiau 60 proc. respondentų), daugelis atsakovų atskirai pamini, kad šie netvarkingai pasitaršę, tačiau švarūs; IR gali būti pradėjęs plikti. Daugiau nei pusė (53,4 proc.) respondentų nurodo, kad IR yra meniškai netvarkingai apžėlęs („trijų dienų barzda“) arba turi nedidelę barzdelę, joje taip pat esama žilų plaukų. Akys – žalios arba pilkšvai žalios, didesnės nei įprastos, apibūdinamos kaip „skvarbios“, „gilios“. Ant veido galimai esama apgamo arba kelių. Veidas daugiausia pailgas, kakta – aukšta, nosis – tiesi, ilga arba kumpa, kūnas labai arba vidutiniškai plaukuotas.
Atskiri respondentai nurodo specifinių, subtilių vienetinių bruožų: „krūtinės plaukai pražilę, gražios plaukuotos plaštakos“, „ausys neproporcingai didelės, vienos viršutinė briauna tarsi sulankstyto popieriaus skiautė“, „antakiai ryškūs, akys mažos (gali būti padažytos tušu, bet tik per tuos renginius, kuriuos filmuoja LRT)“, „veido bruožams nusakyti respondentui stinga žodyno; kai pagalvoji geriau, tai šiek tiek ant Hemingway'aus neša, o gal Šemerio ar Kunčino“.
Aprangos srityje dominuoja džinsai arba patogios medvilninės kelnės, švarkai (arba kostiumai) ir languoti marškiniai, būtinai derinami su sportinio stiliaus apavu – kedais. Rečiau minimi (su ankstesniu rašytojo-menininko išvaizdos neoficialiu kanonu susiję) išsitampę megztiniai ir nunešioti rūbai išduobtais keliais, alkūnėmis. Akcentuojama tokia apranga, kuri leistų ir dalyvauti renginyje, ir patogiai gurkšnoti prie židinio. Pabrėžiamas tvarkingumas. „Ryškios, išskirtinės ir dvasingos detalės, sumedžiotos blusturgiuose ir humanose“, geros firmos akiniai (ne vienas respondentas mini, kad jie – su virvelėmis), IR gali turėti kišeninį laikrodį arba liemenę. Nemažai respondentų mini gerus kvepalus.
„Laikysena rami, elegantiška, bet be manieringumo. Veido bruožai greičiau įdomūs nei gražūs, plonos lūpos.“ „Veidas pavagotas raukšlių nuo rūkymo. Pakumpęs.“ „Veidas atviras, su aukšta kakta, kelios raukšlės joje tiesiog byloja apie patirtį, brandą ir kompetenciją.“ „Ramus. Ne puikios, bet ir ne siaubingos fizinės formos. Prižiūri barzdą, bet ne isteriškai.“ „Tiesus žvilgsnis. Nuolatinė šypsena, gal pašaipi, o gal maskuojanti sutrikimą.“ „Atsipalaidavęs, šiek tiek ironiškas, taisyklingų veido bruožų, geriau liesesnis.“ „Toks lyg iš užpraeito amžiaus, kiek nustebęs, kad yra dabar.“ Fizinis pasirengimas – tarp 6 ir 7 (dešimtbalėje skalėje).
Taip pat respondentai kone vieningai sutinka, kad IR yra artistiškas (84 proc.), moka įtaigiai ir sklandžiai perteikti savo kūrybą klausytojams, taip pat moka pasisakyti aktualiomis visuomeninėmis temomis. Namuose laiko katę (52 proc.), šunį (18 proc.), kita (papūgėlės, voras, žuvytės ar net akvariumas be žuvyčių ir t. t. – 30 proc.).
Yra pelėda, t. y. vėlai gulasi, vėlai keliasi. Tokiu IR laiko 75 proc. respondentų, 15,6 proc. laikosi nuostatos, kad IR – vyturys. Taip pat vyrauja nuostata, kad IR labiau moka (59,4 proc.) nei nemoka (31,3 proc.) gaminti valgyti.
Kaip galima spręsti apžvelgus gausius ir neretai itin išradingus atsakymus (taip, respondentai leido savo fantazijai šėlti), IR gyvena vieno kambario nedideliame bute, įgytame paveldėjimo būdu arba didesniame aukštalubiame bute Senamiestyje („Didesnis negu vidutinis butas, eklektiškas. Name yra vienas tvarkingas kampas“). Kad ir koks būtų butas / namas, jame vyrauja: pilnos knygų lentynos; „meniška“ betvarkė arba tvarka, apibūdinama kaip „savita“; šviesūs tonai; koks nors antikvarinis baldas (ąžuolinis rašomasis stalas, senovinė kartotekos spintelė su mažais stalčiukais, antikvarinė spinta, fotelis ar pan.); namuose esama meno kūrinių, iš kurių vienas – daugiau ar mažiau vertingas.
Kalbant apie mėnesines IR pajamas, respondentų nuomonės išsiskyrė: dalis (apie 15 proc.) manė, kad IR uždirba minimumą arba šiek tiek daugiau (800–1000 Eur), dalis (2000–3000 Eur). Žvelgiant matematiškai, galėtume teigti, kad vidutinės IR mėnesio pajamos svyruoja apie 1500 Eur. Tačiau kokiu būdu šie pinigai atsiduria IR kišenėje?
Čia respondentų nuomonės smarkiai išsiskiria. Vieni mano, kad IR gyvena „iš kūrybos sklaidos ir rašytojavimo viešumoje“ ir kultūrinių „chaltūrų“, kiti nurodo vertėjo, redaktoriaus, publicisto, dėstytojo, kultūrinės spaudos darbuotojo veiklą, trečioji respondentų grupė regi IR dirbantį nuobodų administracinį, buhalterio darbą arba darbą aptarnavimo sferoje. Vis dėlto didžioji dalis (daugiau nei 80 proc.) respondentų sutinka, kad iš rašymo pragyventi sunku, todėl IR privalo turėti kokį nors darbą.
Respondentų taip pat paprašyta atsakyti į iš pažiūros absurdišką klausimą: kiek dienų, jų nuomone, rašytojas per metus rašąs? Daugelis atsakymų svyruoja tarp 200 ir 300 (matematinio vidurkio nevedžiau), „kiekvieną savaitę po vidutiniškai 4 dienas“ ir pan. Tiesa, apie 10 proc. respondentų apie rašytojo darbą turi akivaizdžiai kitokią nuomonę ir nurodo IR dirbant tarp 50 ir 102 dienų per metus. Įdomesni atsakymai: „Rašo šiokiadieniais, 260 d. d.“; „Daugiau rašo, nei nerašo. Ačiū Dievui, dar ir trina.“; „Kasdien. Net kai fiziškai nerašo.“
O ar IR skaito? Respondentų nuomone, ne per daugiausiai, 20–40 knygų per metus. Ypač dažnai figūruoja skaičius 30. Žinoma, taip pat nemaža dalis (apie 20 proc. visų atsakymų) respondentų įsivaizduoja IR esant totaliais knygiais – mažiausiai 100 knygų per metus. Įdomesni atsakymai: „Skaito: 20–30 poezijos knygų, 5–10 romanų / prozos knygų, iki 5 negrožinės literatūros knygų; kasdien X straipsnių ar publikacijų.“; „Visada skaito. Ar bent turi ką nors, ką ketina. Tik ne savo šalies kolegas.“; „IR daug skaitė jaunystėje, o dabar daugiau nori rašyti. Tačiau dėmesio vertas naujienas perskaito, tad iki 10–15 knygų per metus.“
Tarp IR mėgstamiausių lietuvių literatūros kūrinių vienareikšmiškai pirmauja A.Škėmos „Balta drobulė“. Toliau (eilės tvarka pagal paminėjimo dažnumą): B.Sruogos „Dievų miškas“, R.Gavelio „Vilniaus pokeris“, U.Radzevičiūtės ir S.Parulskio skirtingi romanai, J.Kunčinas ir S.Geda (kūriniai dažniausiai neminimi, juokais galima sakyt, kad šių autorių asmenybės bene bus paveikesnės nei jų kūryba), K.Donelaičio „Metai“, A.Šlepiko „Mano vardas – Marytė“. Bendrame sraute išsiskiria nuomonė: „Nežino jis tokių“ (t. y. lietuvių literatūros kūrinių).
Anaiptol nėra nutrūkęs IR ryšys ir su lietuvių klasika: kad IR vertina lietuvių klasiką, mano 56,3 proc. respondentų (nevertina – 6,3 proc., yra abejingas – 25 proc., neatsakė į klausimą – 12,5 proc.). Beje, didesnė dalis respondentų nesieja IR su tautine misija ir vertybėmis (nerašo apie tautą – 59,4 proc., rašo apie tautą – 34,4 proc., neatsakė į klausimą – 6,3 proc.). Tačiau absoliuti dauguma respondentų mano, – ir čia turbūt labai ryški šiuolaikybės įtaka, – kad IR yra gimęs ir užaugęs mieste – 81,3 proc. (kaime – 9,4 proc., neatsakė į klausimą – 9,4 proc.) ir kad jam rūpi / jis aktyviai rūpinasi socialinėmis problemomis: aktyvus / rūpi – 65,6 proc., neaktyvus / nerūpi – 21,9 proc.
Pats IR, respondentų nuomone, rašo prozą arba konkrečiai romanus (daugiau nei 90 proc.). Taip pat minima negrožinė literatūra, publicistika. Žinoma, kaip visad esama ekstraordinarių atsakymų: „(IR rašo) Trumpąją prozą, bet bando išprievartauti romaną.“; „Prozą ir esė, poeziją tik gerbia“; „Noveles ir poeziją, bet dažniau postus fb.“
IR knygų tiražai (sunku pasakyt, ar dėl to, kad jis – idealus, ar kad respondentai nesusipažinę su knygų leidybos situacija) lietuviškame kontekste atrodo stulbinančiai nemaži – kai kurie nurodo netgi 15–20 tūkst. egz. tiražą, o tai, kaip žinome, daugeliui Lietuvos autorių yra nepasiekiamos aukštumos. Vis dėlto dauguma respondentų pirkėjų ir autorių galimybes suvokia daugmaž realiai ir taip pat nurodo, kad IR per metus vidutiniškai dalyvauja iki 10 renginių: „Maždaug 5 renginiai. Tiražas 1500.“; „Labai atidžiai renkasi renginius, kuriuose dalyvaus, tad per mėnesį gali būti 1, gali būti ir 10, jeigu išėjusi jo nauja knyga, tad sunku pasakyti. Knygos spausdinamos su pakartotiniais tiražais, vidutiniškai po 5000.“; „Eina visur, kur tik įmanoma nueiti. 800–1000.“; „2, tiražas menkas, nes skaito dažniausiai tik kiti rašytojai.“
Ar IR yra populiarus? Daugelis respondentų sutinka, kad IR privalo būti populiarus plačioje auditorijoje ar bent siauroje nišinėje terpėje („įvertintas kanoninių kritikų, bet visiškai nežinomas tarp durnų hipsterių, politkorektiškų jaunų nuobodų ir nirčių aktyvistų“) – visiškai neturėdamas populiarumo jis negalėtų būti IR. Daugelis respondentų IR mato ne monolitiškai nuolatos populiarų, bet kaip tolydžio populiarėjantį (pikas bus po mirties), be to, jie pastebi, kad iš tikrųjų „populiarumas eina bangomis, didesnis sulig naujų kūrinių išleidimu, nukrenta po skandalingų neapgalvotų pasisakymų (antivax, gyvūnų daugintojų skandalai)“. Vis dėlto vyrauja nuomonė, kad IR „neturi būti itin populiarus ir tokiu skelbtis. Taip pat (neturėtų) populiarumo traukti iš provokacijų, politinių pasisakymų ir pan.“.
Respondentų nuomone, pripažinimas IR svarbus, tačiau tai – ne esminis jo tikslas. Kad pripažinimas svarbus, teigė tik 56,3 proc. atsakiusiųjų į klausimus, 25 proc. manė, kad IR yra abejingas pripažinimui, o 6,3 proc. apklaustųjų nurodė, kad pripažinimas IR apskritai nesvarbus.
Neatskiriama rašytojystės mito dalis – alkoholis ir jo vartojimas. Koks IR santykis su alkoholiu? Peržvelgus visus atsakymus, darytina išvada, kad respondentai įsivaizduoja IR kaip vartojantį, bet ne alkoholiką, bent jau sugebantį išsilaikyti „ant ribos“, niekada nedirbantį išgėrus („Vartoja. Esantis ant klinikinės alkoholiko ribos, bet jaučiantis saiką. Gali gerti viską, bet mėgsta viskį.“; „IR alkoholį mėgsta (ypač viskį ir konjaką), bet nepiktnaudžiauja, nes aplinkoje pilna pavydžių, kai savęs neribojant pasiekiamas ne tik butelio, bet ir gyvenimo dugnas.“). Mėgstamiausi IR gėrimai – viskis ir vynas.
Baigiant derėtų pažymėti, kad tarp respondentų buvo 9,4 proc. rašytojų, 53,1 proc. tų, kurie apibūdino save kaip skaitytojus, 34,4 proc. priskyrė save abiem minėtiems „luomams“, nė vienam iš jų arba neatsakė – 10,5 proc. visų dalyvavusių apklausoje. Respondentų amžiaus – vidurkis 38,5 m.
Komentarai
Giedrė Kazlauskaitė, poetė, kultūros dvisavaitraščio „Šiaurės Atėnai“ vyr. redaktorė
Pats fotorobotas gana tikslus, t. y. jis atitinka šiuo metu stipriausiųjų rašytojų, nacionalinės premijos laureatų, kartais vadinamų gyvaisiais klasikais, išvaizdos ir net truputį charakterių vidurkį.
Lyčių proporcija irgi adekvati: rašo vyrai, skaito moterys – tame privalo būti erotinės kibirkšties. Ne veltui tas išvaizdos fotorobotas gana romantiškas, senoviškai patrauklus ir ne hipsterio amžiaus. Sakyčiau, atspindi realybę – populiariąsias prozininkes irgi skaito moterų, ne vyrų, legionas. Tik tiek, kad pats rašytojo kultas verčia idealizuoti, o tai reiškia – ir romantizuoti, erotizuoti, garbinti.
Įdomu, kad fotorobote nėra jokio bruožo, visiškai nebūdingo vyresnės kartos lietuvių rašytojams (pvz., politinis aktyvizmas, veganizmas, detektyvų autoriams būdingi hobiai, sportas, neįprasti literatūriniai pomėgiai). Matyt, kolektyvinė vaizduotė vis vien remiasi tuo, kas jau yra pažįstama, nekonstruoja ko nors nugvelbto iš Meksikos ar Japonijos. O gal ir nežino, kaip tai atrodo. Arba nesitiki, kad čia prigytų kas nors egzotiško.
Iš IR fotoroboto aprašo pirmiausia į akis krenta ryškus bruožas: „žilstelėję arba žili ilgi ar pusilgiai plaukai“. Kiek siekia mano atmintis, tai galėtų būti Eugenijus Ališanka (jei nenusikirpo), Antanas A.Jonynas (irgi senokai mačiau) ir Rolandas Rastauskas. Vienas minimas atributas tikrai būdingas pastarajam autoriui: „geros firmos akiniai su virvelėmis“. Jonynas iškrenta, nes neatitinka alkoholio vartosenos kriterijaus. Kiti fotoroboto požymiai abstraktoki, tad jei ne plaukai, tiktų ir Sigitui Parulskiui, ypač populiarumo skalėje. Tiesa, nepaminėjau Aido Marčėno – jo įvaizdis irgi figūruoja toje kolektyvinėje fantazijoje kaip IR dalis („gilios akys“ ir pan.).
Neringa Butnoriūtė, literatūrologė, literatūros kritikė
Atsakymai rodo, kad stereotipai gajūs. Aišku, tai kažkiek nuvilia (ypač turint galvoj, kad tarp respondentų nemažai pačių rašytojų ir skaitytojų), bet, manyčiau, tai galima pateisinti. Į ką tada lygiuotųsi tie jaunuoliai, vaikštantys su beretėmis?
Nustebino, kad pagal apklausos duomenis IR rašo prozą, juk nemaža dalis literatūrinio gyvenimo (festivalių, renginių, susitikimų) susiję su poezija. Akivaizdu, kad svorio nepraranda romanisto amplua – tai populiarumas, skaitytojų meilė, tiražai ir įsivaizduojamas uždarbis.
Nudžiugino tai, kad buvimas rašytoju nesiriboja rašymo veikla. Mąstant apie nesibaigiančias diskusijas, ar geras rašytojas turi būti padorus žmogus, pilietis, autoritetas, noras matyti rašytoją kaip viešą asmenybę su savo laikysena, pažiūromis, yra svarbus aspektas. Jis gyvas!
Lengvai šį IR įsivaizduoju ne tik šiais laikais, ne tik mūsų šalyje. Man jo įvaizdis pasirodė XX a. pabaigos, romantinis, bet kartu atitinkantis įsivaizdavimą apie miestietį kultūrininką – išsilavinusį, ne plevėsą, savo padėtį suvokiantį ir norintį tapatintis su viduriniąja klase. Šis vaizdinys sutampa su tuo, kurį demonstruoja vyresnieji – rašytoją kaip laidininką tarp klasikos ir šių dienų, kaip tą, kuris gali vertybiškai atskirti pelus nuo grūdų, nes jis turi išlavintą skonį ir jam rūpi estetinė vertė, tikriausiai ne paskutinėje vietoje ir poreikis turėti autoritetų ir saugų svarbių draugų ratelį.
Todėl natūralu, kad lietuviai IR suvokia kaip nišinį, bet to nelaiko privalumu. Šitaip žvelgiant rašytojas panašesnis į senutėlę vertybę, kurią gali atrasti ir džiaugtis nupūtęs dulkes, bet gali ramiai likti jos nepažinęs (jei jos pažinti tavęs niekas neprivers). Iškart akyse iškyla kokie nors nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, klasikai – A.A.Jonynas D.Kajokas, A.Marčėnas ar pan. Arba charakteringi bei impozantiški literatūros veikėjai kaip A.Šlepikas, H.Kunčius ar G.Radvilavičiūtė. Šiam įsivaizdavimui nepritariu, nes per pastarąjį dešimtmetį matėme daugybę atvejų, kai realybė pasirodė niuansuotesnė ir gerokai įdomesnė – literatūros lauke stipriai keičiasi kartos, daugėja įvairių idėjų, žanrų ir neretai dominuoja jaunesni, moterys ir pan. Daryti išvadas, koks šiandien yra ar ateityje bus IR, jau yra gerokai sudėtingiau.
