Šiame tekste norėčiau kuo paprastesniais žodžiais papasakoti apie kai kuriuos literatūros reiškinius, plačiau aptardamas problemas, susijusias su populiariosios literatūros samprata ir terminu, ypač atkreipdamas dėmesį į jį lydinčius populiarius mitus, įžiebiančius vis naujas ir naujas diskusijas, – ir parodyti, kad antagonizmas, apie kurį šneka daugelis „elitinę“ literatūrą (vėliau prieisime ir prie šio, mano galva, ydingo termino) kritikuojančių ir kaltinančių ją (kuo gi daugiau, jei ne) elitizmu, iš tikrųjų neegzistuoja.
Žinodamas, kad ironija šiandieną nėra plačiai suprantama, paminėsiu, kad pavadinimo antrosios dalies nereikėtų suprasti tiesiogiai. Tai – reklaminis triukas.
Mitas 1. Populiarioji literatūra yra tokia literatūra, kurią žmonės skaito ir perka. Tos knygos, kurių tiražai kuklūs, nepriskirtinos populiariajai literatūrai. Rimtoji literatūra mažai skaitoma.
Tai senas ir labai gajus pasakojimas, ir jį įvairiomis formomis girdime daugelyje pasvarstymų populiariosios literatūros tema. Deja, jame nėra nė krislo teisybės. Tiesa tokia, kad populiariosios literatūros kūrinys – nebūtinai populiarus, ir ne kiekvienas populiarus autorius priskirtinas populiariajai literatūrai. Kitaip kalbant, terminas „populiarioji literatūra“ ir populiarumas (knygų tiražai) susiję tik tiek, kad populiariosios literatūros kūriniai paprastai kuriami galvojant apie platesnę ir įvairesnę auditoriją, akcentuojant emocinį ir informacinį poveikį, ir svarbiu kriterijumi taip pat yra kūrinio suvokiamumas vidutinio, žemesnio išsilavinimo lygio žmonėms – kad jie „pagautų“ (ir tai, matyt, yra mito, neva populiarioji literatūra – menkesnė už rimtąją, ištakos, nes įsivaizduojama, kad šitaip elgdamasis rašytojas „žeminasi“).
(Šiek tiek kitaip yra su poezija – tarsi ne taip svarbu, ar ji iki galo suvokiama, jai atleidžiami jausmai, „krinolinai“, metaforos, bet jos suvokiamumą masėms apibrėžia tam tikri formos dalykai (rimuotas, o ne koks laužytas; siužetinis, o ne koks išdarkytas) ir, aišku, temos („apie mus“) – R.Stankevičius, V.Bakas, J.Marcinkevičius.)
Populiariosios literatūros kūrinys, žinoma, gali būti ir labai populiarus, plačiai skaitomas, tačiau gali būti ir nepopuliarus, visiškai ignoruojamas (daugelis turbūt pamename prekybos tinkle „Maxima“ kitados pardavinėtas sveriamas knygas – o juk ten daugiausia buvo populiariosios literatūros kūriniai).
Visiškai tie patys dėsniai galioja rimtajai / grynajai / „elitinei“ literatūrai – jai priskirtini kūriniai gali būti tiek labai arba vidutiniškai populiarūs, tiek labai nepopuliarūs, ir galutinis rezultatas (bei vertinimas) abiem atvejais priklausys nuo daugelio veiksnių, iš kurių svarbiausi – autoriaus gabumai, įdėtas darbas ir, kaip dažnai būna, sėkmė, o ne nuo išankstinių nusistatymų arba, kaip kartais linkstama diletantiškai manyti, nuo ilgalaikio nusistovėjusio kritikos požiūrio.
Mitas 2. Rimtosios („elitinės“, grynosios, eksperimentinės) literatūros terminas nurodo, kad ši literatūros sritis laikoma vertingesne nei populiariosios literatūros sritis.
Šis mitas klaidingas pirmiausia tuo, kad įžvelgia tarp šių literatūros teritorijų kokybinį skirtumą. Tai – didžiulė, visiškai nepateisinama klaida. Skirtumas tarp populiariosios ir rimtosios literatūros (negražiai pravardžiuojamos „elitine“) NĖRA KOKYBINIS, tai veikiau orientacijos, tikslų, kurių autorius nori pasiekti, kurdamas vienokį ar kitokį pasakojimą, skirtumas.
Paprasčiau kalbant, „elitinė“ – arba, kaip aš sakyčiau, rimtoji, grynoji, įtraukiant čia ir eksperimentinę – literatūra nėra kilmingesnė, svarbesnė, esmingesnė, būtinesnė (bendrąja prasme) už populiariąją. Nebent tam tikrais aspektais – originalumu, sugebėjimu eksperimentuoti ir reflektuoti kontekstus, juos kvestionuoti ir galimybėmis valdyti abstrakcijas. Tačiau, pavyzdžiui, pažintiniu, propagandiniu, vertybių ir gyvenimo būdo sklaidos požiūriu, taip pat informaciniu požiūriu neretai kokybiškesnė populiarioji.
Rimtoji, eksperimentinė literatūra nesuteiks jaudinančios melodramos, bet parodys, kad ribos yra labilios – jas galima stumti iki begalybės, arba nuogins socialinius skaudulius, kalbės apie psichologines, politines, idėjines problemas. Populiarioji literatūra išvengs bet kokių naratyvo kontroversijų (tačiau jai gali rūpėti kontroversija kaip tema), remsis gerai atpažįstamomis, klasikinėmis, dar iš antikos dramų paveldėtomis santykių schemomis, tačiau apims didesnį ratą žmonių ir turės galimybę įtvirtinti jų mąstysenoje tam tikrus svarbius turinius.
Čia derėtų pridurti, kad tiek populiariąją, tiek rimtąją literatūrą kuria žmonės, vadinami rašytojais, tarp jų taip pat nėra kokybinio, vertės, naudingumo nacionalinei kultūrai skirtumo, populiarieji rašytojai taip pat kaip ir likusieji varžosi dėl aukščiausių kultūrinių apdovanojimų ir arba juos gauna, arba ne, ir niekas per pastarąjį dešimtmetį nėra formaliai, oficialiai jų skirstęs į „mažiau rašytojus“ ir „labiau rašytojus“ (netgi galima sakyti atvirkščiai, pagal bendras tendencijas dabar kaip tik norma visus įvesdinti į lauką, suprasti).
Populiarioji literatūra – nebūtinai lėkšta, bet būtinai plokščia – savybė, kuri rimtojoje literatūroje būtų naudojama tik kaip pagalbinė priemonė, čia, priešingai, suteikia galimybę išskleisti pasakojimą taip, kad jis būtų suvokiamas jokių literatūrinių kompetencijų neturinčiam individui.
Paprasčiau kalbant, tarp šių dviejų literatūros teritorijų tėra orientacijos ir santykio su verte skirtumas. Populiarioji literatūra – nebūtinai lėkšta, bet būtinai plokščia – savybė, kuri rimtojoje literatūroje būtų naudojama tik kaip pagalbinė priemonė, čia, priešingai, suteikia galimybę išskleisti pasakojimą taip, kad jis būtų suvokiamas jokių literatūrinių kompetencijų neturinčiam individui ir suteiktų galimybę tapyti platų ir paveikų pageidaujamos epochos ar santykių paveikslą.
Rimtoji, grynoji (ar kaip ją bepavadintum) literatūra labiau orientuota į vertikalę, svarbūs jos žymenys (nors teigti, kad populiariajai literatūrai tai visai nerūpi, irgi negalime) – pasakojimo gylis, kontekstualumas, eksperimentinis pobūdis, taip pat socialinė kritika, aktualumas, polemiškumas, sugebėjimas generuoti idėjas. Tačiau, – čia belieka pasikartoti, praplečiant anksčiau minėtą mintį, – kūrinio priskyrimas „elitinės“ arba rimtosios literatūros laukui savaime neįrodo aukštos kūrinio kokybės (lygiai kaip faktas, kad kūrinys laikytinas populiariosios literatūros kūriniu šiojo nesumenkina).
Modernus, eksperimentinis kūrinys gali būt labai silpnas, ir atvirkščiai – tam tikrais standartizuotais sprendimais naratyvą grindžiantis dinamiškas ir populiarus pasakojimas gali plačiai plačiajai publikai atverti istorinius, kultūrinius, vertybinius kontekstus, stiprinančius tapatybę, europietiškumą, įgalinančius netgi tam tikrus pokyčius miestų gyvenime ir netgi galiausiai tapti „elitinės“ literatūros objektu būtent per buvimą popromanu – čia, žinoma, pirmiausia turiu galvoj R.Kmitą, kurio garsusis romanas „Pietinia kronikos“ tapo tam tikru Šiaulių prisikėlimo iš letargo ledlaužiu, taip pat A.Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė“, kuris yra tobulas konflikto labilumo pavyzdys: sėkmingas, nesudėtingas, daug davęs ir duosiantis tekstas įvairioms sritims, kultūrai, ir netgi išsivertęs be glianco.
Atskirai reikėtų pridurti, kad prie šio mito gyvavimo labai prisideda ir mūsuose plačiai tebevartojamas terminas „elitinė literatūra“, atveriantis kelią interpretacijoms apie skirtingų kokybinių lygių tekstus, todėl kai kam čia pradeda vaidentis elitizmo, pasikėlimo, pasipūtimo etc. šmėklos. O juk iš tikrųjų, kaip jau buvo minėta, skirtis tėra tam tikrų naratyvo konstravimo principų skirtumai, eiliniam skaitytojui netgi nelabai svarbūs – jei knyga įdomi, koks skirtumas, kur ji bus priskirta. Taigi manyčiau, kad terminologija yra tobulintina, nes ji nebeatitinka šiuolaikinio požiūrio į vidines literatūros ribas ir toliau skleidžia neegzistuojančią, XX a. pabaigoje likusią pasaulėžiūrą.
Mitas 3 (sąmokslų teorija). Literatūros skirstymas tarnauja klano, kuris sutampa su rimtosios literatūros autorių branduoliu, susitelkusiu aplink Lietuvos rašytojų sąjungą, interesams.
Visų pirma, reikia pasakyti, kad sąjunga nieko netelkia – tai profesinė organizacija, skirta rūpintis pragmatiniais rašytojų gyvenimo valstybėje aspektais, ne kūrinių kokybe ar jų priskyrimu kokiai nors nišai. Antra, norint patvirtinti šią teoriją, reikėtų turėti įrodymų, kad egzistuoja kažkoks griežtas skirstymas, neperžengiama riba, skirianti populiariosios/žanrinės literatūros kūrinius nuo rimtosios literatūros kūrinių, – tačiau juk mes žinome, kad jokio aiškaus skirstymo neegzistuoja. Jos viena kitą papildo ir, reikia pasakyti, viena kita sumaniai naudojasi, išnaudoja viena kitos silpnybes ir stiprybes.
Joks antagonizmas neegzistuoja, viena sritis naudojasi kitos pasiekimais gana laisvai – „elitiniai“ autoriai mokosi kalbėti su plačiąja auditorija (pvz., U.Radzevičiūtė), neprarasdami „gylio“ (ir tai tarsi naujas trendas), o populiariosios literatūros autoriai ieško būdų prabilti nebanaliai ir pakilti virš schemų bei šablonų.
Šį mitą, daugiausia platinamą rašytojų, siejančių save su populiariosios literatūras sfera, ir (atskirais atvejais) jų leidėjų, realybė visiškai paneigia: joks antagonizmas neegzistuoja, viena sritis naudojasi kitos pasiekimais gana laisvai – „elitiniai“ autoriai mokosi kalbėti su plačiąja auditorija (pvz., U.Radzevičiūtė), neprarasdami „gylio“ (ir tai tarsi naujas trendas), o populiariosios literatūros autoriai ieško būdų prabilti nebanaliai ir pakilti virš schemų bei šablonų, ir tai kartais pavyksta, kartais – ne (pvz., K.Sabaliauskaitė), ir tai yra visiškai konstruktyvus bendradarbiavimas, kuris virsta priešprieša tik tam tikrų mitų šviesoje.
Galutinai įkaldamas vinį į šios sąmokslų teorijos karstą pasakysiu, kad žmonės, kritikuojantys skirstymą į populiariąją ir elitinę literatūrą (ir nesigilinantys, kam toks skirstymas reikalingas ir ką žymi), dažnai pamiršta faktą, kad jis iš principo naudingesnis populiariosios literatūros autoriams, kadangi būtent populiariosios literatūros terminas labai išplečia visą literatūros geografiją, apimdamas netgi sritis, kurios dar neseniai buvo laikomos visiška industrija.
Paprasčiau kalbant, populiariosios literatūros terminas apima tiek kokybišką gerą populiarią literatūrą, tiek tai, kas ankstesnės opinijos, „skriaudusios“ Ivanauskaitę ir Gavelį, būtų buvę laikoma beviltišku šlamštu, o jų autoriai – (geriausiu atveju) amatininkais. Ir tai, kad ir kaip keista skambėtų, yra vienas iš šių laikų pasiekimų. Manau, sąmokslų teorijų skleidėjai galėtų kartais susimąstyti, kas ir kur jie būtų, jei populiariosios literatūros terminas niekada nebūtų sukurtas.
Čia būtų galima dėti tašką, tačiau, be abejo, šis tekstas neatliktų savo misijos, jei nepabandyčiau atsakyti į klausimą, kas gi Lietuvoje atstovauja rimtajai, o kas – populiariajai literatūrai Lietuvoje. Klausimas iš pažiūros nesunkus, tačiau čia irgi kyla keblumų (ir tai yra dingstis susipriešinti) – visų pirma dėl to, kad – ką minėjau aukščiau – nėra grynos populiariosios ir grynos rimtosios literatūros (kaip beveik nėra grynos rasės, grynos tautos, grynų vertybių etc.).
Rimtąją literatūrą, ypač pastaruoju metu, labai stipriai veikia tendencija kalbėti auditorijoms, gvildenti klausimus, kurie svarbūs daugeliui individų, ne tik grupei intelektualų ir literatūros išmanytojų, todėl neišvengiamai kyla poreikis, – žinoma, to pageidauja ir leidybos industrija, – ieškoti metodų, kaip įtraukti į diskusiją, į meno vartojimą kuo platesnį būrį žmonių, o tai automatiškai lemia didesnį populiariosios literatūros priemonių naudojimą rimtosios literatūros kūriniuose.
Taigi ir atsakymas į antraštinį klausimą būtų paprastas (nors su tam tikromis išlygomis): taip, didžioji dalis viešumoje girdimų literatūros vardų Lietuvoje priskirtini būtent rimtosios literatūros sferai (ir galbūt tai kelia šios sferos simbolinį svorį), bet iš dalies tai lemia faktas, kad popliteratūrą mūsų šalyje tik neseniai pradėta regėti kaip potenciją ir galimybę, taigi ateityje elitinių ir populiariųjų rašytojų santykis, matyt, keisis.
Populiariosios literatūros laukas (o juk ji nėra vienalytė – tai ne vien „pelenės pasakos“, bet ir sudėtingi detektyvai, fantastų sukurti pasauliai, istoriniais šaltiniais grindžiamas romanas; ne tik primityvus jausmų ugdymas ir dirginimas – vartotojiškos erotikos, siaubo, juoko sritis, bet ir šarados, intelekto, savimonės dirginimas) sparčiai auginasi savo favoritus ir korifėjus, kuriems vertinti jau kartais ir neužtenka populiariosios literatūros kriterijų arsenalo – ypač šiame kontekste minėtina K.Sabaliauskaitė, pakėlusi visą lietuvių populiariąją literatūrą į kitą lygį.
Tačiau jos sėkmė anaiptol nereiškia, kad turėtume nurašyti kitus rimtus šio lauko žaidėjus, nuėjusius ne lengviausiu keliu, gan aukštai palaikančius literatūros kartelę, kartais įdomius ir platesniame visos literatūros ir kultūros kontekste ir rodančius, kiek daug esama galimybių – J.Herilyn, G.Vilūnė, A. Ruseckaitė, Lina Ever ir t.t.
Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad dalis rimtųjų rašytojų tikrai noriai ėmėsi eksperimentuoti su temomis ir kalbėjimo būdu, ateinančiu iš populiariosios sferos – jau minėtasis R.Kmita, U.Radzevičiūtė, netgi G.Radvilavičiūtės fenomenas, kilęs „iš apačios“ ir t.t. Banalokomis universalijomis pastaruoju metu nuolat prabylantis S.Parulskis, A.Marčėnas, vis mažiau poezijos įveikiantis, bet daugiau vystantis savo kaip poetinio guru raumenį, per ką vis dar sugeba išlikti būdamas pernelyg nenutolęs nuo centro, G.Kazlauskaitė, sugebanti vienu metu ir plėsti poezijos ribas, ir tarnauti lytiškai angažuotos auditorijos lūkesčiams – juk tai irgi iš dalies popsas, bent jau tam tikromis savo formomis. Ir nieko čia nuostabaus, viskas gerai, taip turi būti.
Taigi kodėl (nepaisant to, kad nėra jokio antagonizmo, jokio atstūmimo veiksmo nei iš literatūrologų, nei iš rašytojų pusės) egzistuoja šis keistas poreikis kaltinti „elitinės“ literatūros bendruomenę siekiu uzurpuoti literatūrą? Pirmiausia, kaip jau minėjau aukščiau, terminas „elitinis“ sufleruoja nedemokratinį procesą, nurodo į kokybinį rūšiavimą, nepriimtiną mąstymui, vadinamam šiuolaikiniu, kuris remiasi lygybės idėja. Galima sakyt, kad tai instinktyvus pasipriešinimas hipotetinei, įtariamai mažumos valdžiai, bandymui vienašališkai nustatyti kriterijus – iš esmės teisingas instinktas, tačiau šiame kontekste absoliučiai beprasmis.
Vis dėlto matyti ir tam tikrų pastangų moderuoti, kurstyti nesusikalbėjimą ir hate speech, ieškant dingsties įrodyti elitizmą esant – t.y. įrodyti egzistuojant reiškinį, kurio literatūroje nėra bent dvidešimt pastarųjų metų. Ir čia pirmu smuiku griežia, deja, ne įsivaizduojama visuomenė, bet kai kurie popliteratūros autoriai, intuityviai priskiriantys save būtent rimtosios literatūros sričiai (veikiausiai vedami mito, kad popliteratūra – kažkas antrarūšio, dėl ko jų ego negali išsilaisvinti) ir įsivaizduojantys, neva simbolinis, formalus – iš tikrųjų visiškai nesvarbus nei skaitytojui, nei vertintojui – priskyrimas populiariosios literatūros laukui turi neigiamą, žeminančią prasmę.
Kita vertus, tai, kas vyksta, galima traktuoti ir kaip tam tikrą konkurencinę kovą – bent jau naratyvo apie „elitistus“ sekėjai tikrai regi tai kaip pastangą atkurti tariamai varžomas savo teises į literatūros olimpą, kaip jie jį įsivaizduoja.
Tai rodo, kad mitai apie kūrėjo didybę, apie išskirtinumą, ant jo nusileidžiančią dieviško įkvėpimo ranką tebėra gajūs – antraip kodėl gi garsenybei, bestselerių autorei plėšytis, kad būtų klasifikuota kaip atstovė srities, kurios kriterijus nebūtinai atitiko (ir iš principo nesiekė atitikti)? Manyčiau, šiuo požiūriu tebesame pereinamojoje fazėje, kuriai baigiantis modernistinių, dar nuo sovietmečio ateinančių mitų įtaka turėtų mažėti, ir daugėti rinkodaros, industrijos skatinamų mitų, spiriančių suprasti rašytoją gerokai plačiau nei knygų (ir apskritai literatūros) autorių, – bent jau literatūros, rašomos raidėmis, žodžiais.
Tai signalizuoja esant visiškai tikėtina, kad vaizdų kultūros pasaulyje kontakto su įsivaizduojama liaudimi flagmano vėliavėlę dabar išdidžiai iškėlusi populiarioji literatūra galiausiai irgi taps per sudėtinga, ir susidurs su panašiomis problemomis, su kokiomis dabar susiduria sudėtingesnė rimtoji literatūra. Tad ar verta plėšytis dėl nesamų skirtumų, kai priešas iš tikrųjų vienas ir tas pats – neskaitymas, vaizdo perteklius, fragmentiškumas, tolerancija bukumui, radikalizmas?
