Todėl man neliūdna, kad mes ir dabar (toliau) gyvename mokslo ir pažangos amžiuje – jau esu pripratęs, ir man nebereikia keisti įpročių. Pažanga tai pažanga. Tiesa, jau seniai negaliu pakilti į trečiąjį mokyklos aukštą ir įsitikinti, kad ji vyksta pagal visus geriausius kanonus, bet šiais laikais to ir nebereikia. Mokslo ir mokslininkų šaukiasi politikai, verslininkai, jį (kas, kad itin paviršutiniškai ir dažniausiai netiksliai) trimituoja žiniasklaida, kone kiekvienoje Europos šalyje yra po mokslo muziejų (o artimiausiu metu, matyt, iškils ir Kaune), apstu techninio paveldo objektų.
Aš ramus. Nei aš, nei kiti žmonės niekada neužmiršime, kad mokslas yra gerai, kad pažanga yra gerai. Aš kalbu visiškai rimtai. Aš tikrai laimingas, kad jaunoji karta nebeįsivaizduoja mokslininko kaip seno pirdylos, kuris, užsidaręs Mokslų akademijos kabinete liurlina eksperimentams skirtą medicininį spiritą. Vadinasi, pažangos tikrai yra. Ir jos tikrai reikia. Todėl aš nepykstu, kai mokslas garbinamas avansu arba apskritai aklai, lygiai kaip sovietmečiu, vaizduojant jį priešnuodžiu „tamsiems liaudies prietarams“. Reikia kažkaip apsukti jaunimui galvą mokslu – tai jiems ateityje reikės sugalvoti, kaip išvengti asteroidų ir ufonautų. Mokslas rūlz.
Pabandykite pakalbinti savo pažįstamus, ir įsitikinsite, jog tas terminas – „literatūra“ – daugeliui jų pasirodys pernelyg konkretus. Arba nesuprantamas.
O ar galėtume kažką panašaus pasakyti apie literatūrą? Ar literatūra rūlz? Pabandykite pakalbinti savo pažįstamus, ir įsitikinsite, jog tas terminas – „literatūra“ – daugeliui jų pasirodys pernelyg konkretus. Arba nesuprantamas. Literatūros neapšviečia žvitrios laboratorijų lemputės, neįsodrina cheminiai priedai, ne(be)katalizuoja spiritas. Niekas jums nepasakys, kodėl literatūra yra gerai (o gal kaip tik blogai? – iškart šmėsteli mintis). Ir tai nėra vien tų žmonių, kurie jūsų akyse, tikėtina, pasirodys idiotais, problema – juk apie literatūrą išties šnekame dešimtis (ką ten dešimtis – šimtus) kartų mažiau nei apie mokslą ar netgi apie Chuilo žygius. Tai yra sisteminė problema. Tai visuotinio palankumo idiotizmui, kartais apsimetančiam mokslu, kartais religija ir vertybėmis, o ir šiuolaikinėmis reformomis, problema.
Mes įbrukame žmogui į rankas stačiakampį popieriaus burbulą ir liepiame jam skaityti. O jeigu jis nesupranta, ką reiškia skaityti? Ir jo namiškiai nesupranta, ir protėvių vėlės į genus nepakužda. Kur ir kaip jam sužinot, kaip tą daryti, ir kad skaityti yra gerai? Visi dėlioja knygutes, ir niekas nekalba apie tai, kas yra literatūra. Ir žmogus nusprendžia, kad literatūra yra knygučių dėliojimas. Ir tada dar išgirsta, kad knygutės yra apie moralę ir vertybes, ir visa tai jam ima labai nepatikti. Ir tada jis pamato kokio nors žinomo literatūros festivalio arba žinomo rašytojo knygos pristatymą per televizorių. Ir tada jis nusišluosto tuo popieriaus burbulu kaip Gargantiua žąsiuku užpakalį ir eina studijuoti fizikos, biochemijos arba biologijos. Nes visi žino (ir kaip nežinosi, kai visi aplink tik ir šneka), kad mokslas rūlz. Kad su mokslu nepražūsi. (Blogiausiu atveju gal dar bus likęs nuo sovietmečio koks nemokamas spirito butelis Mokslų akademijos kabinete.)
Aš suprantu, kaip tai sunku – išaiškinti, atskleisti, kas yra literatūra. Čia, po galais, reikia didesnio talento, negu tą literatūrą sukurti. Pedagogai turi būti dievai. Kaip į postsovietinę mokyklą atgabenti Apolono kitarą? Lyginant su literatūra, šnekėt apie mokslą – kaip du pirštus apmyžt. Pilna tekstų, klipų, maketų, pagaliau, yra virtuali realybė. Paspaudi mygtuką, ir – pyst – tu jau Apollo astronautas, vartaisi sau virtualiame vakuume; šmaukšt, ir nyri į artimesnį kosmosą – savo paties kūną, kad apžiūrėtum, kaip iš arti atrodo organai, arba, pavyzdžiui, sudalyvautum virtualioje operacijoje. O į rašytojo smegenis neįlįsi. Pagaliau nėra ten ką tyrinėti – smegenys kaip smegenys. Bibliotekoje visai nesterilu ir nėra įspūdingai atrodančių prietaisų – vietoj jų zirzia dulkėtas praeito amžiaus monitorius. Ten lankosi pati lieviausia klasės pana arba tūpiausias bičas. Iš bibliotekininkės pažastų trenkia prakaitu.
Čia gal ir šiek tiek sutirštintas vaizdas, tačiau ką apie literatūrą – čia jau po visų gausių reformų ir optimizavimų, atlyginimų pedagogams ir jų kvalifikacijos kėlimų – jaunuoliai sužino mokykloje? Kad kažkokie dėdės ir tetos dėl nesuprantamų priežasčių rašė ir teberašo tekstus, kurių nedidelius gabalėlius reikia suprasti ir išanalizuoti taip, kaip nurodo mokytojas /a – ir tai vadinasi skaitymu. Kitaip sakant, kad literatūra yra štampų, klišių, vaizdingų žodžių ir mintinai iškaltų kvailiausių citatų rinkinys. Absolventų galvose lieka sustabarėję, randus primenantys atminties dariniai „Biliūno katytė“, „Vingių Jonas“, „Petras Kurmelis“. (Kaip Feizbuke yra išsitaręs gerb. kompozitorius Š. Nakas, „[Lietuvoje] niekad nėra buvę lietuvių kalbos egzamino ar net disciplinos: tik sausa, mėgėjiškai suregzta ideologinė disciplina ir praktikavimasis taukšti nedideliu kalbos klišių, temų ir intonacijų rinkiniu“.)
O dar mokykla išmoko nekęsti klasikos. Net neįsivaizduoju, kaip jai tai pavyksta, bet faktas lieka faktu.
O dar mokykla išmoko nekęsti klasikos. Net neįsivaizduoju, kaip jai tai pavyksta, bet faktas lieka faktu. Netgi žinomos kritikės vaitoja, kaip nekenčia Vaižganto, Martinaičio ir t.t. Visa tai yra mokyklinės traumos, baisios mokyklinės traumos. Aš irgi kitados nekenčiau Vaižganto, Kudirkos, Biliūno ir daugelio kitų vadovėlinių grandų. O kai nekenti visos klasikos, sužinoti, kas yra literatūra, nėra lengva. Nesakau, kad neįmanoma – galima tą informaciją nusiurbti ir nuo taško sienoje, bet tai tikras vargas, draugams nelinkėčiau.
Ką aš norėjau pasakyti? Ogi kad motyvuoti, gerai kalbą jaučiantys ir netgi gerai rašantys jaunuoliai nesirenka literatūros, nes niekas jiems taip ir neišaiškina, kas tai yra. Kad ji yra daugiau negu debiliški skaitymo ir rašymo konkursėliai. Giliau, negu paklaikusio mokytojo sapalionės apie dvasingumą, kurias privalu įrašyti į rašinį, nes „taip reikia“. Nesirenka dėl to, kad tai neperspektyvu – nes tai išties neperspektyvu. Ar kas nors kalbėjo, kad rinktis neperspektyvų irgi kieta? Jie renkasi fiziką, biologiją ir chemiją. Blogiausiu atveju – verslo vadybą. Argi ir jūs elgtumėtės kitaip, jei nuoširdžiai manytumėt, kad lietuvių literatūra – vis dar agrarinė, o rašytojai dažnai serga džiova? Oh, mein Gott!
Gerai, tarkim, mokykla bloga. Bet juk mokykla, sakote, ne viskas. Yra tėvai, žiniasklaida, muziejai, literatūros renginiai, pagaliau slapčia rašinėjantys draugai – negi jie visi neįstengia sugriauti mokykloje į smegenis įskiepytų mitų? Tas ir yra, kad neįstengia. Tiksliau, niekas tų mitų negriauna (jeigu griautumėt, tai jus mikliai apkaltintų kenkimu kultūrai, jūs būtumėt diversantas ir enfant terrible).
Atvirkščiai, mes patys padarome viską, kad tie mitai įsitvirtintų ir išbujotų. Mūsų premijos – žvelgiant taip grynai formaliai – skiriamos už apdainavimą tėviškės grožio, krašto gamtos ir pasipriešinimo kovų. (Matyt, tam, kad išgirdę žodį „literatūra“ paaugliai žiaukčiotų.) Mūsų renginiuose kartais knibžda vien pelėsiai ir kerpės – baisu ten kišti koją, kad zombiai nenusitemptų tavęs su savim į kapus. Netgi filologų konkursuose, kur, rodos, turėtų suvažiuoti žmonės, nujaučiantys, kas yra literatūra, prizines vietas kartais pelno jaunuoliai, šiek tiek išmoningiau nei konkurentai dėliojantys klišes. (Laimei, dažniausia vis dėlto ne tie, kurių tekstus literatūros mokytojai papuošė vaizdingais žodžiais ir labaaai verksmingu moralu.)
O dar Lietuvoje yra milijonas – ne gerai, keliasdešimt – literatūros muziejų (tiesa dauguma jų memorialiniai butai – muziejai). Esu girdėjęs priekaištų, kad jie apkerpėję – neinteraktyvūs, eklektiški. Man nieko juose netrūksta. Memorialiniai muziejai, mano galva, ir turi būti neinteraktyvūs ir eklektiški – ten reikia susitikti su buitimi ir nuoboduliu, rutina, kokia ji buvo autoriui esant gyvam. Patirti, kokia apdulkėjusi ir apkerpėjusi muziejų sudarytojų fantazija. (Pavyzdys visai ne iš literatūrinio muziejaus, bet iliustratyvus: prieš du metus Klaipėdos laikrodžių muziejaus vienoje iš pirmųjų salių radome tekstą, kurio autorius V.I. Leninas – tiesa, revoliucijos vado pavardė buvo nuskusta ar uždažyta, bet, kaip mums teko įsitikinti, nepakankamai kruopščiai).
Bet visa tai nesiskaito, kai kalba eina apie Literatūros (Maironio) muziejų, kurio vien jau pavadinimas rodo, kad čia toji centrinė vieta, į kurią užklydusiam netgi dundukui kažkas galvoje turėtų sukrutėti. Į šį reikalą valstybė per kelis metus sukišo krūvą pinigų, o jis, galima sakyt, liko koks buvęs – tik senos apdailos medžiagos virto naujomis apdailos medžiagomis. (Na gerai, čia šiek tiek perlenkiu, bet jei lygiuotis į idealybę, tai spalvos sutirštintos ne tiek ir daug.) Aš rinkčiausi apleistą ir eklektišką Kelių muziejų Vievyje, kurį taip žiauriai socialiniame tinkle suvarė vietinio turizmo guru K. Žukauskas – jis, kaip ir literatūra, toli nuo pagrindinių krypčių, yra chaotiškas, dvelkiantis senais laikais ir beprotybe, jausmingas. Čia galima ateiti paklausyti, kaip zyzia patalpose musė, pauostyti dulkių, nugulusių darbo pirmūnų portretus sienlaikšraštyje. Geriau kažko panašaus ieškoti ir Literatūros muziejuje. Arba patyrinėti, kaip muziejaus direktorė fotografuoja augalėlius sodelyje – taip daugiau sužinosite apie literatūrą, gal ir apie Maironį, nei tyrinėdami ekspoziciją. O prieiti prie muziejaus archyvų, sako, nelengva – net jei esate profesionalus tyrinėtojas: tokia tvarka.
Prie viso to dar reikėtų paminėti reiškinį, tapusį vienu iš lietuvių literatūros veidų – tarptautinį poezijos festivalį Poezijos Pavasaris. Aš neneigiu, kad festivalis puikiai tęsia tradiciją ir jo esmingai keisti arba marinti nėra reikalo. Tačiau kad tai suprastum, turi šiek tiek pagyventi. Ką apie literatūrą sužino jaunas žmogus, per teliką išvydęs, kad vainiką laureatui T.Venclovai, pritariant lumzdeliams, neša tautiniais rūbais pasidabinę bernelis su mergele? Po velniais, jam iškaista skruostai – nuo valstybės, kurioje gyvena, nuo savęs paties, vis dar toje valstybėje esančio. Nuo televizijos, kuri šitą visą mėšlą parodo visai šaliai. Tai žmogus, kuriam literatūra visą gyvenimą asocijuosis su kažkuo nešvankiu ir begėdiškai archajišku, bent jau lietuvių literatūra.
Tai štai dabar ir galvoju: kam mes rašome? Kam mes, lietuvių rašytojai, rašome knygas? Nuo jautrybių apsiseilėjusiems mulkiams ir autografų kolekcionieriams? Avigalviams, kurie suguža į sales, tikėdamiesi, kad rašytojas į juos kaip į cisternas pripils dvasingumo? Gal ten galėtų būti vietoj knygų būti plytos, ir niekas nematytų bėdos? Arba stačiakampiai putplasčio gabalai? Ir negalėtumėm paskui kaltint tų žmonių, kad jie durni – nes niekas niekada nesuteikė jiems žinių, kas yra literatūra.
Čia sau leisiu šiek tiek nukrypti į praeitį – dešimtojo dešimtmečio pradžią, kuomet santykį su knygomis ir literatūra teko aiškintis mano kartai (kaip tik tuomet buvome paaugliai). Tuo metu, – na, bent jau mano aplinkoje, tarp teatrą žaidusių jaunų žmonių – klajodavo romantinės legendos apie tai, kad kas nors, perskaitęs kokią nors knygą, staiga pakeitė gyvenimą. Ir tą gyvenimo pokytį anuomet supratome labai tiesiogiai. Tai reiškė, kad žmogus, prisiskaitęs Marquezo, Cortazaro, Aitmatovo ar kokio Salingerio, ėmė gerti ir rūkyti, pabėgo iš namų ir valkatavo.
Anuomet tai atrodė tiesiog wow. Dalykas, kuris vedė (ką ten vedė – veikiau jau nutraukė, atribojo, nubloškė) tolyn nuo pirmūniško idiotizmo, spartuoliškos subinlaižystės ir miesčioniško saugumo atrodė ŽIAURIAI kietas. Knygos buvo vieta, kurioje sistema, – pridurčiau, absoliučiai jokia sistema, – neegzistavo. Aš pamilau knygas, nes jų nekentė kietasprandžiai, patys didžiausi debilai, kokie tik buvo mano aplinkoje. Be to, knygos leido taip pusiau legaliai rodyti fuck sistemai. Parašyti šaibą žmogui, kuris gausiai skaito, mokytojams buvo sunku. Buvo sunku drausminti tą, kuris mokėjo keletą citatų arba matematikos kontrolinio lapelyje parašydavo literatūrinį tekstą. Kažin, ar būčiau baigęs mokyklą, jei ne knygos.
Knygos buvo vieta, kurioje sistema, – pridurčiau, absoliučiai jokia sistema, – neegzistavo. Aš pamilau knygas, nes jų nekentė kietasprandžiai, patys didžiausi debilai, kokie tik buvo mano aplinkoje.
Žinoma, aš suprantu, kad čia tokios modernizmo atrūgos – anuomet visi jomis mitome. Bet štai dabar kartais galvoju, kaip blogai, kad tie laikai pasibaigė. Knygos tiesiog sutvertos tam, kad kas nors dėl jų pamestų galvą ir pridarytų nesąmonių. Arba labai pasistengęs padarytų galą kokiam nors idiotizmui. Dorai puoselėti „skaitymo kultūrą“ gerokai nykiau negu nuskriausti avigalvį. Būtent todėl žmonės šiais laikais kartais nesupranta net labai paprastų tekstų. Nuo dorybės ir pragmatizmo, o ypač šalia (apsimestinio) šventeiviškumo nuskursta ir labai geros knygos, išsivadi jų turiniai. Šalia Širinskienės nesuprantamas nei Marquezas, nei Cortazaras, ir netgi primityvokas Coelho.
Daugelis knygų, taip pat ir pačių dvasingiausių, parašytos žmonėms, kurie nesitenkina aplinka ir duotybe. Grubiai kalbant, tiems, kurie nori daugiau. Kurie moka ir gali ką pasiųsti velniop sistemą. Deja, skaitymas šiandieną nebesusipriešina su sistema, knygos nebesusipriešina su sistema – veikiau atvirkščiai. Pagaliau ir sistemos, bent jau sistemos režimo prasme, seniai nėra. Koks tikslas, ir svarbiausia – kokios galimybės priešintis visur prasiskverbiančiai ideologizuotos kvailybės miglai? (Matyt, tai yra priežastis, kodėl kai kurie mūsų rašytojai nenori išlįsti iš savo vidinio XX amžiaus. Nes jokia kita epocha po modernizmo į Lietuvą neatėjo – tik agresyvesnis arba ganėtinai taikus, kaip yra dabar, durnumas.)
Neseniai su kolegomis lankėmės kalėjime, tame, pačiame baisiausiame, kur kali iki gyvos galvos nuteistieji. Tai ką aš galiu pasakyt – net jie, tie vargšai žmonės, geriau supranta, kas yra literatūra, negu, pavyzdžiui, filologijos bakalauras. Negu bibliotekininkė. Negu (šiurpu pasakyt) rašytojas.
Aš nežinau, ką daryti. Turbūt nieko nedaryti. Jei tai, ką darai, neleidžia pasiųsti visko velniop, tada tai netikęs užsiėmimas. Arba dar blogiau, kai nebenori. Darai, darai, o visko velniop siųsti kaip nenori, taip nenori. Tai, matyt, reiškia, kad jau viskas – kažkas tave surijo, ir tu jau trąša. Kitados vieną po kitos palikau kelias įstaigas, kurios lėtai degradavo ir nebeturėjo jokio savo egzistencijos pateisinimo – nors atlyginimai ten buvo puikūs. Nepajėgiau žiūrėti, kaip skęstantieji kruopščiai ir pagal instrukcijos laikosi juos dugnan tempiančių svarmenų – kad tik, neduokdie, neiškiltų paviršiun. Lygiai taip pat lėtai, bet be paliovos šiandien mes visi – tiek rašytojai, tiek skaitytojai – virstame idiotais, o vis dar įrodinėjame urbi et orbi, kad mes – tiesiog šiuolaikiniai. (O tai maždaug tas pats, kaip teigti, jog dugnan grimztantis padvėsęs kašalotas – tai batiskafas.)
Tai liūdina. Tai labai labai liūdina, ir kartais tu, Jakoszai, žiauriai nori iš čia bėgti. Galiesi, kad nesimokei fizikos, chemijos, biologijos. Nori sėdėti laboratorijoje ir jaukiai valandų valandas stebėti, kaip kolbelėje auga ir dauginasi mielės. Deja, tai, matyt, nebe tau – greičiau jau pats, apsukęs kelis ar kelis tūkstančius samsaros ratų, pavirsi mielėmis. Bet netgi ir tada, įkalintas moderniame mėgintuvėlyje, atitvertas nuo galimybių ir drauge nuo to, kad tų galimybių nebėra, nepabėgsi nuo savęs; teks likti tuo, kuo jis – mokslas – tave nustatys buvus: lietuvių rašytoju. (O ne laisvu žmogum, kaip norėjai.)
Oh, shit.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 7 (liepa)
