Neperdėsiu pasakęs, kad „Poezijos pavasaris“ yra visos lietuvių poezijos vizitinė kortelė (vidaus auditorijai). Tai vienintelis poezijos renginys Lietuvoje, žinomas didesnei daliai visuomenės – apie jį girdėję net tie, kurie nesidomi poezija ir kultūra. Jo atidarymą ir uždarymą transliuoja Lietuvos nacionalinė televizija. Jo gyvastingumas kasmet iš naujo tvirtinamas naujais lūkesčiais, gandais ir intrigomis, o poetinio sambūvio tvirtybė išbandoma atrenkant tekstus į festivalio almanachą.
Įdomu tai, kad nuo 1965 metų vykstantis festivalis išliko beveik nepasikeitęs. Jis išsaugojo pirmykštę struktūrą ir rutiną (dvi savaites trunkančios poetų išvykos į įvarius Lietuvos regionus, laureato apdovanojimas Kaune, baigimasis vakaras Vilniuje), serijinį leidinį – almanachą, ir net tuos pačius gerbėjus.
Renginių formatas – ypač provincijoje – taip pat gerai įsidėmėtas: čia gausu ankstesniais laikais solidžiu laikyto pastatymiškumo, patoso, poeziją dažnai gožia muzikavimai, mėgėjiškos rotacijos ir t.t. Gal tik degtinės ir alaus, sovietmečiu ir ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu gausiai drėkinusių kiekvieną poetinį renginį, šiais laikais išgeriama gerokai mažiau. Tokių epochas pergyvenusių dalykų nėra daug net ir tradicijas saugoti linkusiame kultūros lauke – ir tuo „Poezijos pavasaris“ gali pelnytai didžiuotis.
Vis dėlto dingstimi parašyti šį tekstą tapo ne festivalio ilgaamžiškumas, bet jausmas, kad per pastaruosius kelis metus požiūris į „Poezijos pavasarį“ (nepaisant to, kas festivalio struktūroje neįvyko daug pokyčių) gerokai pasikeitė. Visų pirma, dingo kritika ir abejonės jo efektyvumu šiuolaikybėje. (Nors „Poezijos pavasaris“ rimtai puolamas niekada nebuvo, periferiniai kritiški balsai formavo lyg ir savotišką atskirą utopinių tobulinimų ir pasipriešinimo neva stagnacijai istoriją, kuri savaip pildė festivalio istoriją ir stiprino motyvaciją; kaip žinome, tradicija gyva tol, kol yra ja abejojančių.) Vis rečiau pasitaiko iniciatyvų plėsti/keisti festivalio programą prigalvojant naujų renginių. Liautasi piktintis tuo, kad gremėzdiškame festivalyje ritualai ir kelionės užima daugiau laiko nei poezija.
Festivalis nebekelia prieštaravimų ir nepatogių klausimų, jis vienodai priimtinas tik senimui, tiek jaunimui, tiek miesto hipsteriui, tiek kaimo skaitytojui, tiek svetur įsitaisiusiam emigrantui.
Kitaip sakant, reiškinį, dar neseniai suvoktą kaip neišvengiamą balastą, kurį būtina palaikyti dėl abstrakčios „tradicijos“, juokingą dėl provincialokų sprendimų, pritaikytų anos epochos realijoms, tapusį savotišku muziejumi, imta matyti kaip šiuolaikišką ir aktualų. Festivalis nebekelia prieštaravimų ir nepatogių klausimų, jis vienodai priimtinas tik senimui, tiek jaunimui, tiek miesto hipsteriui, tiek kaimo skaitytojui, tiek svetur įsitaisiusiam emigrantui. Ką jau kalbėti apie pačius poetus, mielai besinaudojančius savo kūrybos sklaidos Lietuvoje ir tarp tautiečių užsienyje galimybėmis.
Tai – labai įdomus virsmas, kadangi sovietmečiu, nepaisant to, kad „Poezijos pavasaris“ reiškė šėlą ir pramogas, jis vis dėlto buvo laikomas oficioziniu festivaliu, ir todėl sovietmečio pabaigoje radosi, kaip tuomet atrodė, neformalesnis, laisvesnis, kūrybiškesnis ir t.t. festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“. Nedrįsčiau teigti, kad šiandien PDR būtų išsikvėpęs, bet stiprėjant „Poezijos pavasario“ pozicijoms, PDR unikalumas nebeatrodo toks ryškus.
Šį virsmą bus lėmusios kelios akivaizdžios priežastys – visų pirma, tai besikeičiantis (į gerąją pusę) požiūris į tradiciją kaip tokią. Be to, kaip ir visi tikrai seni festivaliai, „Poezijos pavasaris“ vyksta šiek tiek mitinėje erdvėje, supintoje iš prisiminimų, iš laiko slinkties pajautos, ir yra suvokiamas gerokai platesniame nei literatūrinis kontekste, regimas kaip kultūros nešėjas ir vienybės užtikrintojas, kadaise veikęs netgi kaip vienas iš kovos už laisvę simbolių.
Be to, užaugo nauja karta, besąlygiškai priimanti tęstinumo idėją, bet neturinti instrumentų atpažinti festivalio struktūroje archeologinę vertę turinčios jį sukūrusios sovietybės šmėklos. Jiems tai – kasmetinis įvykis, esantis anapus ideologijų ir nekeliantis klausimų, kaip žemdirbiui sėja arba pjūtis.
Taip pat čia reikia pridurti, kad festivalis su savo grandiozine struktūra puikiai tinka ir atitinka šiandieninių visokių skyrių vadybininkų polėkį „daryti kultūrą“ visur ir iš visko, bendradarbiauti „dėl pliuso“: skaitymai „jaukiose erdvėse“ ar, tarkim, Salovartėje, jų akimis neturi trūkumų; kokybė – nesvarbi, turinys – tas pats: poezijos šventė.
Vis dėlto vien tai nepaaiškina, kodėl „Poezijos pavasaris“ ne tik sėkmingai išsaugojo savo statusą, bet ir ėmė atitikti (jei ši prielaida teisinga) „laiko dvasią“. Ar nebus taip, kad dabarties žmogus, neturėjęs galimybės gyventi skirtingose ideologinėse aplinkose, kai kurias festivalio ypatybes ir su juo susijusias dogmas, kilusias iš dar iš sovietinės estetikos ir realijų, dėl nepatyrimo atpažįsta kaip šiuolaikiškas ir laiko moderniomis?
Pradėkime nuo to, kad „Poezijos pavasaris“ poetams visada buvo bendrystės šventė – tiek tarpusavio, tiek su skaitytojais. Bendrystės, kuri, žinoma, nebuvo aukščiau literatūrinių siekių (ir dažnai ne daugiau nei smarkus prisiliuobimas), bet ji, kaip galima spėti, buvo užuoglauda ir nuo tam tikrų režimo inspiruotų taisyklių, ir nuo klaikios sovietinės pilkumos.
Įtarčiau tąją bendrystę turėjus ir nežymų rezistencijos atspalvį – bendrystė poezijoje kaip kažkas, ko sovietinė nomenklatūra negali nei pakeisti, nei uždrausti. Kad kultūra – vertinga, o pristatyti kūrybą žmonėms – svarbu, patvirtindavo minios, suplūsdavusios į renginius, ir leisdavusios poetams jaustis pasiekus patį kultūrinio ir savo kūrybinio gyvenimo zenitą, t.y. išties svarbiems.
Ir šiandieną dalyvaudamas „Poezijos pavasaryje“ tarsi tęsi poetystės aktualumo, naujos knygos ir kultūros tranzito į „nukultūrintą“, „nuemigravusią“ provinciją misiją: atvežti kultūringo (neretai įsivaizduojant, kad rimuoto) gėrio, grožio bei juo pasidalinti su vietiniais. Pati kūryba vertinama ir kaip sakralus aktas, ir kaip priemonė (skaito ir vietos poetai). Kuo masiškiau, kuo labiau kasmet – tuo „stipriau“. Tai – bendrystės patvirtinimas, nors jos rezultatai pernelyg apibendrinti, migloti, gal net ignoruojantys tikrovę (juk poetas ir toliau sotus ne honoraru).
Kuo masiškiau, kuo labiau kasmet – tuo „stipriau“. Tai – bendrystės patvirtinimas, nors jos rezultatai pernelyg apibendrinti, migloti, gal net ignoruojantys tikrovę (juk poetas ir toliau sotus ne honoraru).
Jeigu reikėtų keliais žodžiais greitai apibūdinti literatūros lauką šiandien, vienu iš svarbiausių jo bruožų taip pat tektų nurodyti bendrystės siekį, pasireiškiantį įvairiomis projektinėmis, reklaminėmis ir kt. kolaboravimo formomis, beje, vis mažiau priklausančiomis nuo kokybinio vertinimo – pastarąjį visiškai atstoja bendruomenės palaikymas. Visi yra lygūs ir turi teisę dalyvauti proceso, kylančio iš aktyvumo, džiaugsme ir prasmėje.
Iš esmės tai yra bendradarbiavimas, ne bendrystė, tačiau sąvokų ir turinio neatitikimas netrukdo festivalį pamatyti šiuolaikinių komunikacijos mitų šviesoje. Juo labiau kad „Poezijos pavasaris“ kone idealiai atitinka lygybės lūkestį, transliuojamą šiuolaikinės konjunktūros, ir yra demokratiškas: „Poezijos pavasaryje“ niekuomet nebuvo kitiems festivaliams ar konkursams būdingų atrankų ir rimto kokybinio slenksčio – į keliones išvykti galėdavo ir tebegali išvykti visi galintys pakrutėti ir pajudinti plunksną LRS nariai. Čia nėra pirmavimo, nei autsaideriavimo, nėra tobulybės, nei prėskumo – tik liberali galimybė dalyvauti ir reikštis, kad ir kas (literatūros pasaulyje) būtum.
Tą patvirtina ir festivalio metu teikiamos premijos. Žinoma, „Poezijos pavasario“-Maironio premija niekada nėra atitekusi nevertiesiems, vis dėlto ji skiriama labiau pagal „mes gyvenome drauge“ principą, ne itin paisant (nors prisirišus prie) naujausių knygų vertės. Paprastai tai skolos grąžinimas arba, kaip jaučiama, būtinasis palaikymas. Ką jau kalbėti apie mažąsias premijėles, prizus, apdovanojimus, kurių gausybė įteikiama baigiamuosiuose vakaruose Vilniuje ir Kaune ir kuriais bandoma pabrėžti ne laimėtojo unikalumą, bet įteigti bendrystę klasikų eilėms, eilėdarai ir pan.
Šiame kontekste minėtina „Poezijos pavasario“ almanacho pastarųjų metų istorija. Almanachą, daugelį metų publikavusį daugelį norinčiųjų, aną dešimtmetį bandyta naujai struktūruoti, įvedant privalomybę paisyti tam tikrų kriterijų (tekstai turėjo būti publikuoti spaudoje per metus), juos sudarinėjo komisija – remtasi prielaida, kad kolektyvinis organas gebės užtikrinti kokybinį barjerą. Vis dėlto šiemet almanachas vėl atvertas visiems, – tai rodo, kad kiekybės ir kokybės santykis keičiasi, nebūtinai pastarosios naudai (nors, žinoma, dėl to galima ginčytis).
O dabar pažvelkime į visa tai iš kitos pusės. Ar tai – problema? Gėris ar blogis yra tai, kad tos pačios formos, kurias, rodos, dar taip neseniai apšaukinėjome sovietinėmis ir neatitinkančiomis laiko reikalavimų, kurias keikėme, baksnodami (kaip visad) į estus, rengiančius šiuolaikišką literatūros festivalį, šiandien regisi natūralios ir pažangios?
Atsakymai į šį klausimą, man regis, gali būti du – ir abu savaip teisingi. Pirmasis – ne (ne problema), nes santykis su laiku, „laiko dvasia“ klostosi atsitiktinai, jo neįmanoma iki galo racionalizuoti. Taigi, matyt, ir faktas, kad sovietinius rudimentus šiuolaikinis žmogus regi kaip kažką natūralaus, šiuo požiūriu nėra stebėtinas – lygiai taip pat, keičiantis epochoms, keičiasi ir kūrybos aktualumas, ir visuomenės nuostatos, ir didžiųjų gretos. „Poezijos pavasaris“ kalba savo „šventumu“, tuo, kad yra senas, kad yra didžiausias, kad jį sukūrė ir jo veidą formavo klasikai – t.y. festivalis jau seniai egzistuoja (bendrystės) mite ir todėl klausimas apie jo ritualų atitiktį vieno ar kito laiko reglamentams apskritai antraeilis.
Bet taip, festivalis katalizuoja ir negatyvius procesus, nes demokratiškumo aurą, kuri jam visada buvo būdinga, padeda perkelti ir į poezijos sritį – būdamas atviras visiems ir viskam, jis prisideda prie skirties tarp paveikios, kokybiškos poezijos ir paikų rašliavojimų nykimo, kriterijų nykimo, drauge su viešaryšininkais skatina regėti poeziją egzistuojančią mitiniame laike, vykdančią grožio, taikos, bendrumo misiją, siekiančią patikti ir – kad ir ką tai reikštų – „būti gražia“. O juk poezija niekada nebuvo nei „visų“, nei „telkianti“, nei „vienijanti“ – tai klaidinantis konstruktas, paimtas tarytum tiesiai iš sovietinių ideologų lūpų. Nors mano pozicija ne tokia griežta, bet veikiau sutikčiau su Gyčiu Norvilu, sakančiu, kad „eilėraštis turi atimti paskutinę viltį – tam, kad žmoguje neliktų iliuzijų, kad asmuo išsigrynintų“.
Pridurčiau, kad poezijos kaip kažkokio vienijančio prado, kažko kilnaus ir amžino, neįvertinamo pinigais vaizdinys, „poezijos paukštės“ ir panašios klišės ne tik bukina skaitytojų skonį ir vaizduotę. Jos leidžia leidėjams ir organizatoriams, prisidengus poezijos „prasme“ ir veiklos „kilnumu“, siūlyti poetams publikuoti jų tekstus be atlygio. Tai nėra toks retas reiškinys – jei netikit, paklauskit D.Petrošiaus, nuolat burnojančio apie tai savo publicistikoje.
Visai baigdamas dar norėčiau pasakyti, kad nepaisant to, kaip mėgstu „Poezijos pavasarį“, įmanoma pažvelgti į jo atvejį ir kaip į simptomą, būdingą visai mūsų postsovietinei būčiai, kai, nors ir labai garsiai deklaruojant nepalankumą sovietybei, įvairiose sferose sovietinės formos ir vertybės sėkmingai išliko, traktuojant jas kaip tradicines arba „amžinąsias“.
Regis, panašiai yra nutikę ir su visa kultūros samprata – daug pastangų atlikti „šiuolaikiškus“ ritualus, daug judesio ir popierizmo, tačiau suvokimas, kas yra ta kultūra iš tikrųjų, ką ji gali ir ko reikia (valstybei, visuomene, žmogui) neretai lieka įstrigęs senose mąstymo struktūrose. Labai norėčiau klysti.