Nors rizikuoju, kad įvykio aprašymas užims daugiau negu komentaras, verta pamėginti. Kaip žinome, viena iš „Instagram“ saviraiškos sferų yra bookstagramas – formalesnės ar mažiau formalios diskusijos apie knygas, neretai paskatintos įvairių priežasčių, tarp kurių – ir paplitusi leidyklų praktika per bookstagramerius kaip sklaidos įrankį sudominti auditoriją naujomis knygomis. Ir štai vieną dieną bookstagramerė „book.duo“ parašė įrašą apie Evelyno Waugh „Sugrįžimą į Braidshedą“, išverstą Rasos Drazdauskienės. Sakytume, kas čia tokio? Nieko. Išskyrus tai, kad apžvalginio teksto, kuriuo netrukus buvo pasidalinta ir socialiniame tinkle „Facebook“, akivaizdus nemokšiškumas pralinksmino ne vieną skaitytoją ir parodė, kad skaitymo įspūdžių autorei galbūt dar ankstoka nagrinėti sudėtingesnę literatūrą.
Žinoma, keli vadinamieji intelektualai „Facebook“ tuojau pat ėmė traukti „recenzentę“ per dantį – grubokai, priartėdami, o iš tikrųjų, matyt, ir peržengdami ribą, už kurios kritika ar pasišaipymas jau vadintini „patyčiomis“. Vis dėlto bene dar simptomiškesnė ir iliustratyvesnė buvo pačios bookstgramerės reakcija į kritiką – savo kanale ji išsyk užėmė tarytum iš anksto pasiruoštą aukos poziciją ir kaltindama intelektualus laisvės varžymu bei „susidorojimu“ apipynė diskusiją emocijomis bei tikėdamasi empatijos netiesiogiai susiejo kilusią reakciją su nepakantumu „kitai nuomonei“. Influencerės sąjungininkai (akivaizdžiai priėmę tai kaip visos bookstagramerių bendruomenės įžeidimą) pažadėjo boikotuoti ir ignoruoti baisiuosius intelektualus bei universitetą. O tada visi išsiskirstė.
Nors šis internetinis šaršalas iš principo nereikšmingas ir nebūtų verta jo minėti, įdomi pati situacija. Kas iš tikrųjų įvyko? Atsitraukime ir drauge pasvarstykime, kas ką sudorojo (ir ar sudorojo), kas šioje situacijoje teisus (ir kas teisėta), pagaliau, ką mums atskleidžia tai, kad tarp kritikos, pajuokos ir patyčių šiandien vis dažniau dedamas lygybės ženklas.
Pirmas: kas prieš ką, o gal su kuo?
Pirmiausia, kas dingtelėjo į galvą regint viražus, atliekamus abiejose stovyklose: tiek šio konflikto dalyviai (laisviau reiškęsi pseudonimais „Instagrame“, nuosakiau – „Facebooke“, kur tenka prisistatyti vardu ir pavarde), tiek jo stebėtojai suvokė jį kaip tam tikrą kovą tarp „luomų“ ar „klasių“, – šiuo konkrečiu atveju tarp neva pasipūtusių elitistų intelektualų ir „paprastų žmonių“ (kuriems atstovavo influencerė), tarp nuobodų akademikų ir kūrybiškų bookstagramerių. Niekas nenorėjo pripažinti, kad ir šis, ir daugybė kitų konfliktų vyksta ar vyko ne tarp „luomų“, „kastų“, bet tarp konkrečių individų, atliekančių (geriau ar blogiau) vienokį ar kitokį vaidmenį.
Niekas nenorėjo pripažinti, kad ir šis, ir daugybė kitų konfliktų vyksta ar vyko ne tarp „luomų“, „kastų“, bet tarp konkrečių individų, atliekančių (geriau ar blogiau) vienokį ar kitokį vaidmenį.
Šią klaidą daugsyk darėme išskaidydami visuomenę į „vakserius“ ir „antivakserius“, „patriotus“ ir „kolaborantus“, „dorus Lietuvos žmones“ ir „konservatorius“, „Didžiąsias Asmenybes“ ir „vidutinybes“ ir t. t. Tai kūrė ir ligšiol kasdien kuria dirbtines perskyras, kurios, nors realiai neegzistuoja, veikia realybę, nes daugybė žmonių jas laiko patikimomis ir realiai esančiomis. Jos užtikrina nuolatinę, nenutrūkstamą neapykantos objektų generaciją, padedančią efektyviai susipriešinti ir visada būti toliausiai kaip tik įmanoma nuo tikrųjų problemų priežasčių bei jų sprendimų.
Taigi ir šiuo konkrečiu atveju negalim sau leisti (nors influencerė to ir labai norėtų) matyti šio konflikto kaip konflikto tarp „paprastų žmonių“ bei kažkokių visų „intelektualų“ (juolab kad tiesioginio susikirtimo būta nedaug – daugiausia diskutuota savo burbuluose, savo „sienose“). Turime matyti konkrečią „Instagram“ autorę – būkim atviri, bent jau šiuo atveju pademonstravusią neprofesionalumą. Ir konkrečius mokslo bei kultūros pasiekimais garsius individus, neišleisdami iš galvos, kad neskoningas ir glitus, kitaminčius įžeidžiantis humoras bei aptakios vingrybės, pažiūrų nelankstumas, parodomasis teisuoliškumas, kovos prieš įsikalbėtus demonus – dažnoki svečiai ir tarpu intelektualų, o ne vienas jų iš to sukūrė ir savo viešosios retorikos karkasą. Na, nebent apkaltintume kažkokį abstraktų elitizmą, užsimaniusį lengvos aukos ir keliais liežuvio kryptelėjimais ar slystelėjimais ją gavusių. Bet ar tai pergalė? Ir prieš ką?
Antras: Influenceris – asmuo ar visgi institucija?
Bookstagramerės reakcija į kritiką (arba, tarkim, patyčias), – pagalvojau vėliau, – neblogai parodo ir šiuolaikines kovos su kritika strategijas, būdingas anaiptol ne tik viešajai erdvei (kai kas būdinga, pavyzdžiui, ir meno kritikai). Ypač minėtinas metodas pateikti kritiko teiginius kaip kažką neteisėto, peržengiančio etinio / moralinio teisingumo ribas, ar netgi galimai besisiejančio, – aišku, tik tokio „nuskriausto“ individo galvoj, – su įstatymuose apibrėžta neteisėta veikla, turinčia baudžiamosios teisės rūsties krūvį. Be abejo, tas „neteisėtumas“ daugeliu atvejų iliuzinis – traukti per dantį akivaizdžią niekdarystę kol kas neuždrausta (ir, tikiuosi, niekuomet nebus uždrausta). Tačiau plintanti mada dangstytis „trapumu“, „jautrumu“ ir kiekvieną kritikos žodį atmušti kalbomis apie „susidorojimą“, „prievartą“, „asmenybės žlugdymą“ ir pan. visgi verčia kelti klausimą, kas yra teisėta, o kas ne.
Iš tikrųjų turbūt niekam nereikia įrodinėti, kad tyčiotis iš kito individo – nemoralu, neetiška ir galimai neteisėta. Visai kitaip, jei patyčių objektu tampa institucijos. Iš institucijų tyčiotis galima legaliai ir, pasakykim taip, iki soties, ypač jei esama tam pagrindo, – pašaipa šiuo atveju tėra vienas iš daugybės poveikio būdų, nei geresnis, nei blogesnis už kitus.
Tačiau kas mūsų atveju yra ir kas nėra institucija? Su intelektualais daugmaž aišku – jie nėra institucija (nors kai kas gal ir pageidautų juos matyti kaip ekspertinės tiesos instanciją). O influenceris (šiuo atveju – knygų influenceris, bookstagrameris, o jei jis dar dirba leidyboje)? Klausimas nėra toks paprastas kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Veiklą internete vykdančio ir nebūtinai ją įforminusio influencerio darbas realybėje nedaug kuo skiriasi nuo institucijų darbo – jis gauna užsakymus / prašymus pristatyti produktą ir pagal tam tikrą prioritetų sistemą, kurią pats yra nustatęs, juos vykdo, gaudamas atlygį pinigais arba prekėmis (knygomis), arba tapdamas knygų bendruomenės dalimi (jei jam / jai to užtenka). Bookstagrameris, – tiesa, ne visada pats tai suvokdamas, – tenkina leidyklų komercinį interesą ir iš esmės teikia rinkodaros paslaugą. Pagaliau tai, ką patys knygų influenceriai vadina „savo asmenine nuomone“ (nekritikuotina, nes „asmeninė“), dažnai turi pretenzijų į objektyvumą ir faktiškai laikytina knygos reklama („mano kaip asmens nuomonė“ šiuo atveju yra tik institucinės reklamos viena iš strategijų).
Tad ar nėra taip, kad nuskriaustųjų klyksmai pirmiausia atskleidžia ne kažkokias agresyvias ir išgyvendintinas praktikas, neva būdingas kažkokiems „intelektualams“, bet veikiau siekį nesunkiai išvengti kokybinės savo veiklos analizės (nepakenkiant verslui), ir – kas čia taip pat labai svarbu – totalų, su kiekvienais metais akis vis labiau badantį ironijos nesuvokimą, nuo kurio nepajėgi išgelbėti jokia teisė ir jokia moralė? Vadinasi, ir traukti influencerius per dantį – teisėta, naudinga, o gal net ir būtina?
Trečias: diskusija, skirta nesusišnekėti
Bet kas, atidžiai perskaitęs diskusijas po „book.duo“ įrašu ir jo aptarimą „Facebook“, turėjo pastebėti, kad nė viena pusė iš esmės nekalbėjo apie knygą. Bookstagramerė mėgėjiškai atlikinėjo savo kaip skaitytojos vaidmenį pristatydama „savo įspūdžius“, vėliau – skleidė signalus, kad yra auka, su kuria neva susidorota. Intelektualai gi iš jėgos pozicijos leido sau pasimėgauti, kaip gerai veikia tiksliosios šmaikštybės sistemos, kai jas nutaikai į gulinčiuosius (nepaisydami netgi to, kad, kaip parodė Ivaškevičiaus postas apie vidutinybes, už išsiaukštinimą internete paprastai gaunama pylos).
Žinoma, čia susiduria skirtingi diskursai, todėl supratimo ir negali būti. Be to, pačią diskusiją ir santykį „gamina“ net ne tik socialinių tinklų įrašas, bet ir komentarai. Tokią praktiką išugdė žiniasklaida: pažvelgę į komentarus portaluose, lengvai pamatytume, kaip giliai tai suvešėję. Negana to, kad esame maitinami skandalingomis antraštėmis, kurios ne visada susijusios su turiniu, būtent tendencingai išryškintos detalės, dažnai nesusijusios su problema, generuoja diskusinę aistrą.
Nutolę nuo temos, dažnai tesikalbame savo komentarų skiltyse ir kabinamės prie kito žodžių, ne idėjų, nuleidžiame garą, imame vertinti laikysenas, neretai – ad hominem. O kartais – tiesiog reaguojame, to nesureikšmindami, pasidavę socialinių tinklų inercijai, ir po akimirkos pereiname tiesiog prie kito įrašo.
Esame įpratę, kad ir tie pasisakymai komentaruose dažnai tampa žaidimu, o ne tiesos įrodinėjimu, kuris neturi ribų, dažnai pats tėra pramoginio pobūdžio, nes kalbamasi „sienose“, atskiruose „burbuluose“. Taip gęsta bet kokia įsivaizduojama galimybė diskutuoti. Be to, kuriai nors vienai pusei iš kitos pareikalavus korektiškumo ir moralinės atsakomybės, „Facebook“ ir „Instagram“ įrašai paliudija, kad to paties derėtų išmokti ir to iš kitų reikalaujantiems. Grubiai kalbant, visi elgiamės panašiai. Diskursas gamina diskursą, mintantį stereotipais, nesvarbu, kuriam „luomui“ priklausytume.
Yra apie ką pamąstyti, juolab kad pagal panašią schemą funkcionuoja kone visa žiniasklaida ir viskas politikos laukas. Ir kur tai veda – kol kas nežinia.
*
Baigdamas norėčiau susilaikyti nuo išvadų, juolab šie pamąstymai nekreipia link vienos akivaizdžios tiesos. Ir vis dėlto lieka jausmas, apimantis drauge ir (įsivaizduojamus) agresorius, ir aukas, ir, – pažvelgus plačiau, – netgi teikiantis mažytę viltį, kad konfliktas ateityje nesunkiai galėtų būti išspręstas be simbolinio kraujo.
Jausmas, kuris, jei išreikštume jį žodžiais, skambėtų maždaug taip: teisėta, bet negražu.
