„Man pasisekė, kad man parekomendavo taikliai, kas man iš tikrųjų patiko“, – sako A.Mamontovas.
Nuo vaikystėje mėgto Jules'o Verne'o nuotykių knygų iki dabar mėgstamos filosofijos ir psichologijos – A.Mamontovo knygų pasirinkimas platus. Visgi jis neslepia – pastaruoju metu į rankas retai paima grožinės literatūros kūrinį, labiau domina konkretūs dalykai.
„Žmogus ragauja įvairų maistą, bet laikui bėgant jis atsirenka, kad kažkas patinka labiau – kokios nors šalies virtuvė. Taip pat ir su knygomis – renkiesi tai, kam jauti poreikį“, – pasakoja dainininkas.
O kokias knygas skaito A.Mamontovas? Kokių negali skaityti? Kuo knyga yra svarbi mums ir mūsų kasdienybei?
Jūsų dėmesiui – 15min ciklo „Gyvenimo knygos“ pokalbis apie knygas su A.Mamontovu, o daugiau „15min knygos“ pokalbių ir naujausių knygų rekomendacijų ieškokite čia.
– Jūsų senelis buvo lietuviško elementoriaus „Saulutė“ bendraautorius. Kokią įtaką jūsų pažinčiai su knygomis turėjo senelis? Kokia ta pažintis buvo?
– Senelis specialiai man knygų nepiršo, bet jis mane mokė skaityti iš savo parašytos knygos. Toks momentas man įstrigo. Visgi didžiausią įtaką man padarė tėvas, nes kai man suėjo kokie septyneri ar aštuoneri metai, jis pasakė – užtenka visą dieną bėgioti po lauką, dabar kiekvieną dieną tu turi skirti bent po dvi valandas knygų skaitymui. Iš pradžių aš tam priešinausi ir man labai nepatiko, pykau, bet jis visada man labai taikliai parekomenduodavo, ką skaityti. Aišku, tokiame amžiuje tai buvo vaikiškos knygos, kažkokia nuotykinė, klasikinė literatūra.
Po truputį tai „užkabino“ ir paskui daug metų aš skaičiau labai aktyviai – eidavau į biblioteką ir parsinešdavau krūvą knygų, kas vieną ar tris dienas po naują knygą skaitydavau. Pasisekė, kad kažkas vis parekomenduodavo gerą knygą. Man atrodo, kad žmonės, kurie neskaito knygų, dažniausiai nežino, kad jiems tai patiktų – jiems niekas neparekomenduoja kokios nors knygos, kuri tiktų jiems pagal jų pomėgius ar mąstymo būdą. Man pasisekė, kad man parekomendavo taikliai, kas man iš tikrųjų patiko.
– O ką skaitėte vaikystėje? Esate sakęs, kad vienas įsimintiniausių vaikystės autorių buvo Jules'is Verne'as. Kuo jis jus žavėjo?
– Jules'is Verne'as ar Antoine'as de Saint Exupéry – šie du autoriai yra privalomi. Yra knygų, kurias privalo, man atrodo, perskaityti kiekvienas žmogus. Kaip galima būti neskaičius „Tomo Sojerio nuotykių“ arba „Daktaro Dolitlio“, jei tau trylika ar keturiolika metų? Ar J.Verne'o romanų – „20 tūkst. mylių po vandeniu“ arba knygos apie kelionę į Mėnulį? Tai yra nuostabi fantastinė, nuotykinė literatūra. Knygos pagimdo tavyje svajotoją – pats pradedi svajoti apie kažkokius dalykus.
Paauglystėje man labiausiai patikdavo mokslinė fantastinė literatūra, mėgau knygas apie keliones laiku, kosmosą. Tai visada labai žavėjo. Vėliau pradėjo patikti daugiau filosofinė, psichologinė, religinė literatūra.
Grožinės literatūros, tiesą sakant, aš vis mažiau ir mažiau skaitau. Man įdomios mąstymo kryptys, filosofų vizijos, koks turi būti pasaulis, knygos apie savęs pažinimą. Nuo grožinės literatūros esu šiek tiek nutolęs – aš bandau ją kartais skaityti, bet ne visada pabaigiu, nes duotajame gyvenimo etape manęs tai neužkabina arba niekas neparekomenduoja geros knygos.
– Gal galima sakyti, kad subrendote kaip skaitytojas ir tapote įnoringesnis knygoms?
– Nežinau, ar tai branda. Žmogus ragauja įvairų maistą, bet laikui bėgant jis atsirenka, kad kas nors patinka labiau – kokios nors šalies virtuvė. Taip pat ir su knygomis – renkiesi tai, kam jauti poreikį. Jei jauti poreikį grožinei literatūrai, tu renkiesi ją, ieškai jos. Viskas priklauso nuo to, kas yra tavo gyvenimas, kas tu esi šiandien.
Kaip galima būti neskaičius „Tomo Sojerio nuotykių“ arba „Daktaro Dolitlio“, jei tau trylika ar keturiolika metų? Ar J.Verne'o romanų – „20 tūkst. mylių po vandeniu“ arba knygos apie kelionę į Mėnulį?
Man dabar labiau reikia konkrečių dalykų – aš skaitau knygas apie garsą, garso įrašymą, kokias nors garso koncepcijas, fotografiją. Man labiau patinka konkretūs dalykai – tai ne grožinė ar filosofinė literatūra. Pavyzdžiui, dabar prie mano lovos guli knyga apie garsą architektūroje.
– Šį pokalbių ciklą esme pavadinę „Gyvenimo knygomis“. O kokios jūsų gyvenimo knygos – kokias geriausias skaitytas knygas išskirtumėte?
– Skamba banaliai, bet viena iš tokių knygų, kurios nedrįstu net skaityti antrą kartą, tai Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Aš ją bandžiau skaityti, kai man buvo aštuoniolika – nieko nesupratau. Ją perskaičiau, kai buvau 26-erių – ir aš, turbūt, jau buvau subrendęs jai. Man tai viena nuostabiausių knygų. Aš ją skaičiau rusų kalba. Ją skaitydamas neįsivaizduoju, kaip ją būtų galima išversti į kokią nors kitą kalbą. Aišku, gal turi šiek tiek pažinoti tą laikmetį, kuriame knyga parašyta, bet ji viena iš tų, kurią skaitydamas ir verki, ir juokiesi, ir nenori, kad ji baigtųsi. O kai ji baigiasi, galvoji – kaip žmogus galėjo parašyti tokį kūrinį. Tai viena iš tų neįtikėtinų knygų.
Kita gal būtų J.D.Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“. Tai knyga, kurią skaitant yra kitas jausmas – atrodo, kad tau apie tave viską pasakojama. Nežinau, koks stebuklas yra šioje knygoje, be „Rugiuose prie bedugnės“ yra labai unikali knyga. Kiekvienas žmogus turėtų ją būti perskaitęs.
– Yra tokių knygų, kurių negalite skaityti?
– Kelis kartus bandžiau skaityti Bibliją, bet antrame puslapyje užversdavau. Tos knygos skaityti negaliu – gal esu apsėstas (juokiasi).
– Kai kurie žmonės prieš miegą valandą skiria skaitymui. Kiti visada su savimi nešiojasi knygą, kurią skaito atrasdami menkiausią progą. O kaip jūs – kokie jūsų skaitymo įpročiai?
– Aš daugiau skaitau keliaudamas. Knygą dabar daugiau „vartoju“ elektroniniu pavidalu, nes patogiau keliaujant jas turėti telefone arba planšetiniame kompiuteryje – prisikrauti lagaminą knygų būtų sudėtinga.
Gyvename tokiais laikais, kai daugelį dalykų galima lengviau pasiekti – net šiek tiek trikdo tas didelis pasirinkimas. Kartais visko ragauji po truputį, užuot paėmęs vieną knygą ir perskaitęs atidžiai: nuo - iki. Tad būna, kad pradedi, padedi, nebegrįžti. Bet kelionėje tu „atsijungi“ nuo veiklos.
Dabar gyvename labai greitame pasaulyje ir jis greitėja. Aš neįsivaizduoju, kokio greičio pasaulyje gyvens mūsų anūkai, bet dabar apie mus didelis informacijos kiekis – mes atsidarome žiniasklaidos portalus ir mus bombarduoja sensacijos, sensacingi užrašai ir visi ant jų kviečia paspausti. Čia pat mirga reklamos – mes išeiname į gatvę ir visur aplink reklama. Įsijungi televiziją ar žiūri ką nors internetu – visą laiką tave bando pasiekti kokios nors žinios. Man atrodo, kad mes nuo to pavargstame – aš pavargstu. Kartais nebėra jėgų skaityti knygos, nes visą dieną buvai bombarduojamas.
Skamba banaliai, bet viena iš tokių knygų, kurios nedrįstu net skaityti antrą kartą, tai Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“
Pamenu, prieš keletą metų keliavau į Tibetą ir nusprendžiau važiuoti traukiniu nuo Pekino iki Lasos. Traukinys važiuoja 48 valandas – jame nėra interneto, jame nėra ką veikti. Ir aš 48 valandas skaičiau – tai buvo puiku, nebuvo jokių reklamų, jokio ryšio su pasauliu.
Kartais norėtųsi atsidurti aplinkoje, kur būtum atjungtas nuo viso informacijos srauto, kurį mes gauname kiekvieną dieną, nes jis stipriai konkuruoja su mūsų skaitymo įpročiais. Kai atsirado internetas, knygoms atsirado didžiulis konkurentas.
Kartais nustebdavau, kai mano vaikai išjungdavo internetą ir paimdavo knygą. Galvodavau, kaip gerai. Sunku jauniems žmonėms, kurie dar nesuvokia, kokią naudą atneša knygos – lavina protą, fantaziją, mąstymą, teksto suvokimą. Jų nepaleidžia tas informacijos šaltinis, neleidžia atsijungti, ramiai puslapį po puslapio skaityti, įsigyventi į istoriją. Norėtųsi palinkėti žmonėms turėti galimybę pabėgti nuo informacijos srauto, kuriame mes gyvename, kad jie rastų laiko perskaityti kokią nors gerą knygą.
– Palietėte knygų skaitytojų temą. Viešai nemažai kalbama, kad jų gretos mažėja.
– Aš tą pastebiu ir feisbuke. Kai kas nors komentaruose pradeda kalbėtis, matyti, kad dauguma žmonių nesuvokia teksto, ką knygos ir lavina – suvokti rašytinį tekstą. Siaubingai liūdina, kad yra masė žmonių, kurie nesuvokia žodžio vertės, prasmės – tai labai liūdina, bet tokia yra realybė.
– Kaip manote, yra receptas, kaip žmones sudominti knygomis?
– Reikia, kad santykis su knyga atsirastų nuo vaikystės – tai vienas iš tėvų, mokytojų, auklėtojų uždavinių.
Kažkur girdėjau pasiūlymą: paimi knygą, pradedi vaikui skaityti, bet nebaigi ir sakai – skaityti pabaik pats. Galbūt tai yra būdas suintriguoti. Su vaikais šiais laikais tenka vesti derybas – tu valandą paskaitysi knygą ir už tai bus koks nors prizas (juokiasi).
– Kuriate muziką, tekstus, esate atlikęs vaidmenis kine, teatre. O kaip knyga – svarstėte idėją parašyti ją?
– Pastaruoju metu nuolat gaunu užklausų iš įvairių leidyklų – ar galėtumėm išleisti jūsų knygą? Klausia dėl biografijos – papasakoti kokias nors gyvenimo istorijas, bet aš tam jaučiuosi dar šiek tiek per jaunas, mano gyvenimas dar nesibaigė, kad reikėtų jį apibendrinti. Galbūt kada nors.
Esu išleidęs kelias savo dainų tekstų knygeles – tai gal vienintelis formatas, kurį galbūt būtų galima spausdinti.
– Užsiminėte apie dainų tekstus. O koks jūsų santykis su poezija? Visada smalsu, kiek dainų kūrėjai yra linkę į poeziją.
– Prastas (juokiasi). Aš galiu klausyti poezijos, jei ją skaito geras skaitovas, aktorius arba autorius. Pats aš negaliu skaityti poezijos, nes noriu girdėti, kaip tas žodis, rimas skamba. Vienintelė poezija, kurią galiu skaityti, tai japoniški haiku – trumpi trieiliai. Jei haiku geri, tai apie tas tris eilutes tu gali ilgai galvoti ir įvairiai interpretuoti, pajunti emocijas.
– Ačiū už pokalbį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tadas Vidmantas – apie įsimintiniausias knygas ir Daniilo Charmso pastūmėjimą kurti pačiam
