Šiais metais tarptautiniame festivalyje „Vilniaus lapai“ A.A.Jonynas kartu su kitais garsiais pasaulio autoriais skaitys savo poeziją ir bendraus su skaitytojais. Rašytojas, kurio kūryba pasižymi melodingumu, sako, kad kartu su Rolandu Rastausku žada ir vieną muzikinį siurprizą, apie kurį šiame interviu nenori išsiplėsti. O kalbėdamas apie naująjį „Fausto“ leidimą, A.A.Jonynas prisimena, kad darbas prie šio kūrinio tuos šešerius metus padarė malonius ir įdomius.
– Dažnai esate vadinamas „paskutiniuoju lyriku“. Taip pat jau daug metų stebite poezijos procesus. Ar sutinkate su tokiu jūsų apibūdinimu? Papasakokite, kaip pasikeitė poetų gyvenimas ir kūryba?
– Vai vai, koks platus klausimas (šypsosi). O dėl to „paskutiniojo lyriko“ – nelabai sutikčiau su šiuo teiginiu. Manau, kad lyrika yra ir bus rašoma visą laiką. Aišku, šiandieninė poezija nutolsta nuo lyrikos, bet ir galutinai neišsižada. Tačiau reikia sutikti, kad tam tikra prasme šiuolaikinė poezija labiau naratyvinė, pasakojamoji, išpažintinė negu išreiškianti lyrinius išgyvenimus.
Dabar kalbama apie apčiuopiamesnius kasdienius dalykus, psichologines patirtis, traumas ir t.t. Ir vis dėlto ji ir šiandien itin įvairi, o tai, kad keičiasi, yra natūralu. Blogai būtų, jei nesikeistų. Jau vien eilėraščio formos požiūriu šiandieninis eilėraštis skiriasi nuo tų, su kuriais aš augau. Taip yra visam pasauly, ir tai nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog taip yra, nors kartais atrodo, kad poetai šiandien rašo vieną nenutrūkstamai besitęsiantį eilėraštį, varijuojantį tas pačias ir įtraukiantį vis naujas temas.
Apskritai mano eilėraščiai dažniausiai atsiranda ne iš kažkokio įvykio, jie iškyla iš kalbos, o kalba – per miestą.
O tradicinis ketureilis yra beveik išnykęs, įvairios klasikinės eilėraščio formos beveik užmirštos, tačiau šito vėlgi negali apibendrinti – kartais prie jų labai netikėtai sugrįžtama. Ima koks nors indų kilmės poetas Kalifornijoje ir parašo eiliuotą romaną oneginiška strofa apie šiandienos didmiesčio žmogų. Arba atrodo, kad visi lietuviški žodžiai jau surimuoti, o poetas blyksteli netikėta meistryste, ir banalus rimas nuskamba visiškai naujai. Beje, pats poetas šiandien nebe pranašas ar šauklys, o toks „iš bėdos“ psichoanalitikas, tad ir kreipiasi ne į tautą ar visuomenę, o į konkretų individą. Nors ir čia nieko itin naujo.
– Literatūrologas Rimantas Kmita sako: „Jonynas brendo miesto aplinkoje, jo poezijai, skirtingai nuo vyresnės kartos, svarbesnė atrodo ne baltų mitologija ir folkloras, o Vakarų kultūra“. Vėliau jis priduria, kad „džiazas, bliuzas, rokas, bosanova – tai muzika, su kuria buvo bręsta, ir kuri formavo kartos pasaulėvaizdį.“ Ar galite smulkiau papasakoti, kokios miesto detalės, siužetai paveikė jūsų kūrybą?
– Tai beveik teorinis klausimas, galima būtų labai plačiai aiškintis. Aišku, kai esi gimęs, augęs, brendęs mieste, kuris turi gilią istoriją ir kultūrą, natūralu, kad tave veikia miestiškojo gyvenimo formos ir struktūros. Save laikau Vilniaus poetu. Nors konkrečiai Vilniui skirtų eilėraščių nesu labai daug parašęs, tačiau šio miesto suformuotos jausenos turbūt visada išlieka atskaitos tašku žvelgiant į pasaulį. Apskritai mano eilėraščiai dažniausiai atsiranda ne iš kažkokio įvykio, jie iškyla iš kalbos, o kalba – per miestą.
– O jeigu žiūrėtumėte į šitą klausimą ne kaip į teorinį, o kaip paprastas žmogus, savo kasdienybėje fiksuojantis detales?
– Su manimi yra taip, kad aš gal sąmoningai nieko ir nefiksuoju, bent jau nesiekiu momento paversti eilute. Mano eilėraščiai atsiranda ne iš įvykio, o kaip įvykiai. Prieš daugelį metų patirtas įspūdis, atminty užsifiksavusi detalė sugrįžta per kalbą ir virsta poetiniu tekstu. Net nežinau, kiek čia yra mano sąmoningos pastangos. Man priimtinas Martino Heideggerio teigimas, kad „kalba atveria pasaulį: per semantinius poezijos kūriniuose užmezgamus santykius atsiveria ir įvairialypis būties dalykų sąryšingumas“, ir iš to sekantis teigimas, kad poezija „harmonizuoja“ pasaulį. Kalbėdama.
– Netikėtai susijungia visi semantiniai taškai.
– Taip, galbūt (šypsosi). Eilėraštis kaip kelionė, jeigu atradai – džiaugsmas, jeigu ne – bala nematė, bent pasivaikščiojai (juokiasi).
– O dabar pakalbėkime apie tarptautinį literatūros festivalį „Vilniaus Lapai“. Kaip manote, kuo jis skiriasi nuo kitų literatūros renginių Lietuvoje? Kuo šis renginys įdomus ir vertingas?
– Iš tikrųjų Lietuvoje nemažai renginių, skirtų įvairiems žanrams, jau nekalbant apie poezijos festivalius, kaip „Poezijos pavasaris“ ir „Poetinis Druskininkų ruduo“, kurie turi senas ir gilias tradicijas. Aišku, jei festivalis vyksta 50 metų, jis apauga tradicijomis, kažkiek sustabarėja, bet galų gale jo stabilumas virsta savotiška vertybe. O „Vilniaus lapai“ yra naujas ir gerokai kitoks festivalis, gal su tam tikra elitiškumo pakraipa.
Lietuvoje tai pirmasis literatūros festivalis, kuriame renginiai yra mokami, ir tai irgi yra teisingas sprendimas. Galų gale, jeigu mes einame į teatrą ir koncertą, kodėl poezijos, literatūros vakarai turėtų būti nemokami? Manau, kad tai suteikia ir šiokio tokio prestižiškumo pačiai literatūrai. Lyginant su kitais festivaliais, jis yra truputį siauresnis, intymesnis, dalyvauja keletas autorių, yra keletas renginių. Pavyzdžiui, „Poezijos pavasaris“ stengiasi, kad jame dalyvautų visi poetai visoje Lietuvoje, o „Poetinis Druskininkų ruduo“ – skirtas patiems poetams, jų bendruomenei. „Vilniaus lapai“ rengiami žmonėms, kurie sąmoningai apsisprendę eina klausytis literatūros.
Galų gale, jeigu mes einame į teatrą ir koncertą, kodėl poezijos, literatūros vakarai turėtų būti nemokami? Manau, kad tai suteikia ir šiokio tokio prestižiškumo pačiai literatūrai.
Pora svarbiausių renginių skirti lietuvių autoriams, keletas – tikrai reikšmingiems užsienio autoriams. O greta – nemokami mažesni renginiai, skirti įvairiai publikai, tarp jų ir vaikams. Gražu tai, kad lietuvių literatūra festivalyje, kaip lygiavertė, atsiduria šiandieninės pasaulio literatūros kontekste. O rašytojui būti pakviestam į festivalį – nemenka garbė.
– Jūsų ir Rolando Rastausko susitikimas scenoje taps vienu ryškiausių „Vilniaus lapų“ įvykių. Ko turėtų tikėtis žmogus, atvykęs į šį literatūrinį vakarą?
– Nežinau, ar pavyks padaryti kokį stebuklą. Jonynas paskaitys ir pasikalbės su Rastausku (juokiasi). Laukia dar vienas muzikinis siurprizas, kuris nebus naujas, tačiau daug kam tikrai nežinomas. Nenoriu dabar pernelyg išsiplėsti (šypsosi).
– Dabar pereikime prie naujojo „Fausto“ leidimo. Kodėl pasirinkote būtent „Faustą“?
– Ne kartą jau esu pasakojęs. Mokiausi Užupio gimnazijoje, tada 16 vidurinėje, kurioje buvo sustiprinta vokiečių kalba. Mokėmės ne tik kalbos, bet ir literatūros, kuri, kaip mokykloje, buvo dėstoma tikrai plačiai. Todėl klasikinės vokiečių literatūros vaizdą išėjęs iš mokyklos tikrai turėjau.
„Faustas“ – vienas iš svarbiausių vokiečių literatūros veikalų, o skaitydamas Aleksio Churgino vertimą tada nesižavėjau, įžvelgdamas visokių trūkumų. Dar studijų laikais pagalvodavau, kad būtų neblogai išversti „Faustą“, bet turbūt niekad pats ir nebūčiau pasiryžęs. Pastūmėjo režisierius ir aktorius Valentinas Masalskis, sugalvojęs pastatyti teatrinę kompoziciją pagal „Fausto“ pirmąją dalį. Taigi jis pasiūlė kartu prisėsti prie teksto, paredaguoti. Pasiūlymas man patiko, tik supratau, kad tiesiog redaguoti nelabai pavyks, todėl pasisiūliau atrinktus fragmentus išversti iš naujo.
O tada pagalvojau, kodėl nepabaigus ir pirmosios, o jai išėjus ir antrosios dalies? Man tai buvo ne tik labai sunkus, bet ir be galo įdomus, įtraukiantis darbas, nuolatinis ieškojimas. Kartais užsimiršęs sėdėdavau prie darbo stalo po keturiolika valandų per parą. Ir, kaip ir esu minėjęs, tais laikais juk dar neturėjome interneto, o kūrinyje yra tiek daug istorinių konkretybių, aliuzijų, detalių, kurias kažkokiais būdais reikėjo išsiaiškinti.
– Ar esate matęs, dirbęs su tikruoju Goethės rankraščiu? Kuo ši redakcija skiriasi nuo originalo?
– Rankraščio neieškojau, vokiečiai turi puikių akademinių Goethės raštų leidimų, kuriais galėjau puikiausiai kliautis. Versdamas „Faustą“ du kartus gavau stipendijas Veimare, kur dirbdavau Hercogienės Annos Amalios bibliotekoje. O ten medžiagos, komentuojančios „Faustą“, buvo labai daug. Jeigu ne krapštymaisi toje bibliotekoje, daug ką būčiau išvertęs gerokai nuklysdamas ir remdamasis tik savo fantazija. Ir dabar antrąjį leidimą redaguodamas atradau keletą vietų, kuriose reikėjo taisymų. Žinoma, žiūrėjau ir kitų vertėjų darbus.
– Jums pasirodė, kad A.Churgino vertimas per mažai romantiškas?
– Nežinau, ar tai galima apibūdinti kaip „per mažai romantišką“. Vėlgi, tarkim, antrosios „Fausto“ dalies vien į romantizmą nesutalpinsi. Tiesiog kalba stokoja gyvumo, tikrumo, natūralumo, būtent šito ir pasigedo V.Masalskis, prašydamas redaguoti tekstą. Mano siekis ir buvo, kad personažai kalbėtų gyva žmonių kalba, o ne sausa ir medine. Tačiau A.Churginas vykusiai atkūrė Goethės kalbos aforistiškumą, jeigu tik turėčiau laiko ir jėgų sugrįžti, norėčiau prie to padirbėti. Poezijos vertime negali visko perteikti, reikia kažką aukoti.
– Umberto Eco yra pasakęs, kad „vertimas yra nesėkmės menas“. Nejaugi jis turi mintyje tai, kad neįmanoma išversti kūrinio? Gal galėtumėte plačiau papasakoti, ko nepavyko išversti iš kalbinės, o ko iš idėjinės perspektyvos?
– U.Eco sako, kad tai – nesėkmės menas, mano formulė, kad tai yra aukojimo menas. Reikia suvokti, kad kažką paaukoti vis tiek teks, ir žiūrėti, kur mažiausiai prarandama. Pavyzdžiui, yra tekstų, kur svarbu minties tikslumas, kitur – skambesys, melodika. Žinoma, poezijos tekste turi būti viskas svarbu, tačiau yra ir mažiau svarbūs dalykai. Pavyzdžiui, Rilkės poezijos esu išvertęs tik porą eilėraščių, buvau tiek įsiskaitęs, kad neradau, ką ten galima paaukoti. Vienu esu beveik patenkintas, bet verčiau jį 20 metų (juokiasi).
O šiaip net sunku pasakyti, kas nepavyko, trūkumus turbūt aš pats geriausiai žinau, gal kada ir pavyks rasti laiko ir grįžti. Tarkim, pirmoje dalyje kai kur leidau sau skiemeniu ar dviem pailginti eilutę, vietoj vyriško rimo panaudoti moterišką. Šįmet mane pasiekė įdomi istorija – Lietuvos muzikų sąjungos pirmininkė Audronė Žigaitytė atrado, kad pagal „Faustą“ dar Goethei gyvam esant ir pagal jo paties koreguotą libretą buvo parašyta opera, ir ne bet ko, o Vilniuje gimusio kompozitoriaus, vieno iš Radvilų giminės didikų – Antano Henriko. Ši opera yra parašyta vokiškai, vėliau atlikta lenkų kalba, neseniai ir baltarusių kalba, mat muzikos autorius kilęs iš Nesvyžiaus Radvilų atšakos. Man pasiūlė pritaikyti, kad operą galima būtų atlikti ir lietuviškai. Palyginęs su savo vertimu, radau, kad ritminių neatitikimų su libretu nemažai, be to, dainuojamam tekstui reikalavimai irgi truputį kitokie, atsisakiau, nes nei reikiamo laiko, juolab finansinės paskatos užsakovas tokiam darbui negalėjo skirti. O gaila.
– Dėl tam tikrų redakcinių sprendimų (pavyzdžiui, dramos personažų vardai išspausdinti spalvotai, abi veikalo dalys – vienoje vietoje) suprantu, kad šio leidimo tikslas – populiarinti literatūrą. Kaip manote, kokios pagrindinio veikėjo, Fausto, savybės vis dar aktualios šiandieniniam skaitytojui?
– Na, Fausto personažo negali atskirti nuo Mefistofelio. Mano supratimu – tai yra viena. O iš tikrųjų, Fausto visa idėja ir patosas yra amžini. Turbūt tai vienas iš nedaugelio kūrinių, kurie skamba šiuolaikiškai visada, nes ten atskleidžiami esminiai žmogaus gyvenimo dalykai: kalbama apie žmogaus pasirinkimą, apie tai, „kaip aš turiu gyventi“, klausiama, ar mūsų siekiai gali pateisinti mūsų buvimą. Šis personažas yra toks įvairus, kad neįmanoma išsakyti vieno moralinio nuosprendžio. Goethė jį lyg ir išteisina, bet savo nuosprendį turime pasakyti kiekvienas iš mūsų. Jis yra ir nusidėjėlis, ir tauri asmenybė.
– Arba tiesiog žmogus. Papasakokite, kaip jus, jūsų kasdienybę ir kūrybą paveikė šio kūrinio vertimas?
– Galiu pajuokauti, kad mumyse tiek Fausto, kiek Faustas yra siekiantis gėrio, bet kuriantis blogį žmogus, kaip ir Mefistofelio, kuris siekia blogio, bet kuria gėrį. Atsakymo aš nelabai turiu – yra dalykai, kurie keičia žmogų visiškai nepastebimai, kurie kartais atrodo visiškai bereikšmiai. Nesiryžčiau pasakyti, kiek mane pakeitė vienas ar kitas darbas, ką per šešerius metus man davė „Faustas“, bet tikrai žinau, kad tai buvo šešeri metai įdomaus gyvenimo.
