Viena dažniausių bėdų, su kuria susiduria istorikai, yra išankstinis žinojimas, kokį žmogaus paveikslą norima atvaizduoti. Tuomet tyrimo poreikio praktiškai nebelieka – užtenka susirinkti išankstinį paveikslą atitinkančius šaltinius ir aplink tai kurti visą pasakojimą. Su šia bėda susidūrė ir naujas Sauliaus Grybkausko ir Mindaugo Tamošaičio darbas Epochų virsmo sūkuriuose: Algirdo Brazausko politinė biografija.
Tai anaiptol ne pirma Brazausko biografija, be to, ir pats herojus savo gyvenimą ne kartą apdainavo įvairiuose autoriniuose leidiniuose. Tad kodėl prisireikė dar vieno bandymo? Įvade nurodomos dvi esminės priežastys: istorikų darbų stoka ir Brazausko vertinimo prieštaringumas. Tiesa, taip ir lieka neaišku, kas tai – ar mokslinis tyrimas, ar tik informacijos susisteminimas, nes knyga įvardijama kaip Brazausko „politinės veiklos sintezė“ (p. 12), ne analizė.
Ieškant stipriųjų knygos vietų, jos neabejotinai tenka Grybkausko daliai, kuri chronologiškai apima laikotarpį iki Sąjūdžio pradžios. Autorius yra ne tik vienas produktyviausių sovietinės nomenklatūros tyrinėtojų Lietuvoje, bet ir turi, ko gero, didžiausią „buvusiųjų“ interviu archyvą. Disponavimas tokia unikalia šaltinių baze yra didžiulis privalumas mokslininkui, tačiau kartu neįmanoma išvengti ir tam tikro susitapatinimo su visu „buvusiųjų“ pasakojimu.
Nors Grybkausko tikrai negalima apkaltinti tikėjimu „ir tada dirbome Lietuvai“ naratyvu, tačiau jo darbuose jaučiamas tam tikras sovietmečio „normalizavimo“ krūvis.
Nors Grybkausko tikrai negalima apkaltinti tikėjimu „ir tada dirbome Lietuvai“ naratyvu, tačiau jo darbuose jaučiamas tam tikras sovietmečio „normalizavimo“ krūvis, atsisakant tokių sąvokų (elgesio modelių) kaip „kolaboravimas“ ar „prisitaikymas“. Tam Brazausko biografija iš tiesų palanki dėl jo ilgamečio darbo emociškai, politiškai (tarsi) neutraliame pramonės sektoriuje. Svarbu ir tai, kad jis yra vadinamosios technokratų kartos atstovas, todėl nekyla daug klausimų dėl jo laikysenos pirmaisiais reokupacijos metais. Be to, žvilgsnis „iš viršaus“, pateikiamas knygoje, tarsi neutralizuoja didelę dalį sovietmečio krūvio: čia daugiausia matome įtampas tarp Maskvos ir LSSR partinių vadovybių, intrigas partinio aparato viduje, o ne Nuobodulio visuomenę.
Nepaisant to, ši knygos dalis parašyta pakankamai profesionaliai, provokatyviai, o ne tendencingai. Ypač svarbia ir skaitytojui įdomia biografijos dalimi reiktų laikyti pirmuosius skyrius, kuriuose, remiantis įvairios prigimties šaltiniais, rekonstruojamas Brazausko jaunystės portretas. Autorius kritiškai bando įvertinti tiek Brazausko susikurtą pasakojimą, tiek ir jo bendražygių atsiminimus.
Tiesa, skaitant atrodo, kad Grybkauskas kartais selektyviai užsižaidžia su šaltiniais, be pagrindo eliminuodamas visą ideologinį fasadą, po kuriuo slypi „normalus“ Brazauskas, o kartais – pernelyg ilgai stebisi ideologijos nebuvimu. Pavyzdžiui, istorikas svarsto, kodėl 1953 m. kovo 5 d. kelių sakinių laiškelyje tėvams nėra nė žodžio apie Stalino mirtį ir galiausiai apibendrina taip: „Brazausko laiškučio turinys rodo buvus labai paprastą, kasdienę jo aplinką. Jokios politikos, Stalino, naujos santvarkos liaupsių ar šios laimėjimų aprašymų“ (p. 31).
Nupasakojant Brazausko kopimą karjeros laiptais, su kiekvienomis naujomis pareigomis akcentuojami žodžiai „atsakomybė“, „įtampa“, „rizika“, o ne „privilegijos“. Kai kurie autoriaus teiginiai, pavyzdžiui, kad Brazauskas jautė kaltę dėl Santuokų rūmų atsiradimo Vilniuje, manęs neįtikino, pasigedau ir daugiau pateikiamos informacijos įkontekstinimo ne vien partiniame fone. Vis dėlto tai veikiau polemikos taškai, o ne darbą menkinanti kritika.
Tuo tarpu Tamošaičio darbas vėl verčia konstatuoti šio istoriko pomėgį chaltūrinti.
Tuo tarpu Tamošaičio darbas vėl verčia konstatuoti šio istoriko pomėgį chaltūrinti (būti produktyviu mokslininku) (Valdemaras Klumbys, „Kaip tapti sėkmingu ir produktyviu mokslininku“, in: NŽ-A, 2017, Nr. 3, p. 75–77). Visų pirma į akis krinta 1985–1987 m. vakuumas, kuris knygoje iš esmės neaptariamas: Brazausko biografija tęsiama nuo Sąjūdžio įkūrimo 1988 m. birželio 3 d. Reikšminga Atgimimo metų konteksto dalis apskritai ignoruojama – ar dėl autoriaus tingumo, ar dėl to, kad sunku į Brazausko biografiją sutalpinti aršiausius jo kritikus ir nelimpančius faktus?
„Per trumpą laiką, Sąjūdžiui darant didelį spaudimą LKP CK, buvo daug nuveikta [...]; rugpjūčio 17 d. vakare per televiziją buvo pranešta, kad LTSR valdžia oficialiai pripažįsta trispalvę ir tautišką giesmę; pirmą kartą viešai Vingio parke leista paminėti Molotovo-Ribbentropo paktą; lietuvių kalbai suteiktas valstybinės kalbos statusas“, – taip Atgimimo metų panoramą braižo autorius (p. 143). Tai, kad paktas iniciatyvomis „iš apačios“ buvo paminėtas 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie Adomo Mickevičiaus paminklo, arba kad 1988 m. birželio 14 d. mitinge katedros aikštėje partizanas Leonas Laurinskas iškėlė trispalvę, kad valdžia senokai nebeturėjo viešosios erdvės monopolio, Tamošaitis nutyli.
Apie Lietuvos Laisvės Lygą, kuri daugelio sąjūdiečių vėliau buvo įvardijama kaip nepriklausomybės ledlaužis, jis taip pat tyli. Antanas Terleckas knygoje minimas dukart, pirmą – išnašoje, iliustruojant teiginį, kad Brazauskas suprato, jog konfrontuoti su Sąjūdžiu neapsimoka (p. 151), antrą – 1993 m. prezidento rinkimų kontekste, teigiant, kad šis gąsdino visuomenę, esą išrinkus Brazauską Lietuva vėl taps Rusijos imperijos kolonija (p. 284). Nutylimi ir konkretūs faktai, pavyzdžiui, teigiama, kad Gotlando komunikatą 1989 m. vasarą pasirašė Justas Vincas Paleckis (nuo LKP), Sąjūdžio lyderiai ir išeivijos atstovai, o kad tarp aštuonių signatarų kaip Lygos atstovas buvo ir Terleckas, neužsimenama.
„Radikalų“ (Lygos) kritika Brazauskui ir Sąjūdžiui aiškinama represijų traumomis: „Tiesiog nuo sovietinės sistemos nukentėjusiems asmenims, kurių Lietuvoje buvo nemaža dalis, komunistų veiksmai nekėlė bent kiek didesnio pasitikėjimo, nors partija nuo 1988 m. rudens, pradedant jų nauja žvaigžde Algirdu Brazausku, ėmė smarkiai keistis ir savo veiksmais įrodinėti, kad jie yra pasirengę naujai tvarkytis atsižvelgus į persitvarkymo idėjas“ (p. 146). Tokia selekcija neleidžia rimtai traktuoti ir pasakų apie patį Brazauską.
Knyga, panašu, neturėjo ir redaktoriaus, toks bent nenurodytas. Jeigu Grybkausko rašytas tekstas tarp dantų negirgžda, tai Tamošaičio polinkis konstruoti sakinius iš penkių citatų ir bala žino kiek dėmenų, tampa rimtu iššūkiu skaitytojui.
Pavyzdžiui, pasažas apie kovo 11 d. posėdį LSSR Aukščiausiajame soviete: „Po abiejų kandidatų kalbų (beje, A.Brazauskas savo kalboje pripažinęs, kad „nepriklausomos Lietuvos atkūrimas – pagrindinis ir neatidėliotinas uždavinys“ į savo išsikeltą klausimą „koks turėtų būti optimalus žengimo į nepriklausomybę kelias?“ nurodė, kad „jis turi būti labai gerai apmąstytas“; realiai jis ir toliau laikėsi savo ankstesnio požiūrio, nors naujosios AT dauguma tuo klausimu mąstė kitaip; po savo kalbos į deputato A.Sakalo klausimą „kokius siūlote realius kelius artimiausiai ateičiai ir antras klausimas – ar jūs manote, kad reikėtų nedelsiant paskelbti politinę nepriklausomybę, o po to tvarkyti ekonomiką, ar pirmiausia sutvarkyti ekonomiką, tik po to skelbti politinę nepriklausomybę?“
A.Brazauskas atsakė: „Realiausius kelius aš matau tokius – realių rezultatų galima pasiekti tik realiomis derybomis“ (p. 195). Sakinį čia užbaigia tik taškas cituojamoje Brazausko kalboje, o ne minties pabaiga.
Ištikimas savo stiliui, Tamošaitis jokio kritiško santykio su šaltiniais nedemonstruoja, nebent jie prieštarauja Brazausko legendai. Su padorumu prasilenkia ir tokie lyginimai apie LKP vaizdinį visuomenėje 1990–1991 m. sandūroje: „Toliau buvo bandoma LKP padaryti visų Lietuvos nelaimių „atpirkimo ožiu“, kaip tai buvo daroma nacių okupacijos metais, kai valstybės mastu buvo paskelbta, jog dėl to, kas įvyko Lietuvoje 1940 m. vasarą, kalti vieninteliai žydai“ (p. 212).
Kaip savotiška atsvara tokiam LKP demonizavimui nuolat nepamirštama priminti, kad LPS visada buvo priklausomas nuo komunistų, kurie buvo kone varomoji Sąjūdžio jėga: jų būta tiek iniciatyvinėje grupėje, tiek Sąjūdžio Seime. Teigiama, kad SSKP CK nario Aleksandro Jakovlevo vizitas Lietuvoje 1988 m. rugpjūčio 11–12 d. „itin pasitarnavo“ Sąjūdžio išaugimui iki 300 000 narių.
Bet knyga gi apie Brazauską, o aš vis apie Tamošaitį. Tad kokia gi ta politinė pirmojo Lietuvos prezidento politinė biografija?
Summa summarum – tai yra didysis Lietuvos demokratijos kūrėjas, atsispyręs ne tik sovietinei indoktrinacijai, bet ir Vytauto Landsbergio, „dešiniųjų ultraradikalų vėliavnešio“ (p. 232), autoritarizmui. Kaip visi žinome, Landsbergis ir jo šalininkai „daug prisidės prie to, kad Sąjūdis jau nepriklausomybės pradžioje virs ne tautą vienijančia, bet decentralizuojančia ir skaldančia politine organizacija“ (p. 198). Jie mėgins susidoroti su Brazausku ir kitais „buvusiaisiais“, priimdami desovietizacijos įstatymą, tačiau net ir tokia klasta Brazausko nenugalėjo. Po jo kojomis sproginėjo bombos (ne metafora, p. 230), jį mylėjo minia, o jis, tą meilę jausdamas, net braukė ašaras (p. 175)... Jis buvo žmogiškas, klydo, tačiau klaidas pripažindavo, o jo nuoseklūs darbai leido „cementuoti visuomenę“ (p. 308).
Brazausko „išaugintas grūdas“ – kairiųjų ideologinių pažiūrų partija – išlieka viena svarbiausių politinių jėgų Lietuvoje.
Brazausko „išaugintas grūdas“ – kairiųjų ideologinių pažiūrų partija – išlieka viena svarbiausių politinių jėgų Lietuvoje.Jo premjeravimo laikotarpis buvo vienas sėkmingiausių Lietuvai, įstota į Europos Sąjungą, NATO, tiesa, nepavyko įvesti euro... „Per du nepriklausomos valstybės, o kartu ir A.Brazausko valdymo dešimtmečius Lietuvoje užaugo nauja karta, kuri pagal daugelį savo įgytų bei išmoktų savybių niekuo neatsilieka nuo Vakarų jaunimo, Lietuva tapo visateise, turinčia atitinkamą vietą pagrindinėse tarptautinėse organizacijose“ (p. 355). Gaila, tačiau ne visi tai supranta...