Nors Antoine de Saint Exupery šlovę pelnė rašytojo amplua, tačiau ne visiems žinoma, kad pagrindinė jo veikla buvo pašto siuntų skraidinimas lėktuvu. Romanas „Žemė, žmonių planeta“, paremtas autentiška autoriaus patirtimi, o pašto siuntų aviacija – viena esminių romano temų.
„Tai dėjosi 1926 metais. Aš, jaunas lakūnas, stojau dirbti Latekoero bendrovėje, kuri jau tada, kai dar nebuvo nei Aeropostalio, nei Er Franso, palaikė ryšį tarp Tulūzos ir Dakaro. Čia aš išmokau savo amato. Savo ruožtu aš, kaip ir mano draugai, turėjau atbūti bandomąjį laiką, nes tik po to naujokams suteikiama garbė vairuoti pašto lėktuvus. Skraidymo pratybos, skridimai tarp Tulūzos ir Perpinjano, nuobodžios meteorologijos pamokos šaltame angare. Gyvenome, prisibijodami Ispanijos kalnų, kurių dar nepažinojome, ir didžiai gerbdami „senius“.
O tie „seniai“, su kuriais susitikdavome restorane, būdavo nešnekūs, gal per daug santūrūs ir tik labai iš aukšto mums ką ne ką patardavo. Ir kai darganotą dieną jų kuris grįždavo pavėlavęs iš Alikantės ar Kasablankos su sulyta odine striuke ir mes nedrąsiai klausdavome, kaip sekėsi kelionė, tai jis nedaug ką tepapasakodavo, bet iš jo atsakymų mūsų vaizduotėje kurdavosi pasakiškas pasaulis, pilnas žabangų, pinklių, kur staiga išnyra uolos ir pakyla vėtros, verčiančios iš šaknų kedrus.
Juodi slibinai sergsti įėjimus į lygumas, žaibų puokštės vainikuoja kalnų keteras. „Seniai“ mokamai ugdėsi mūsų pagarbą. Kai kada čia vienas, čia kitas jų negrįždavo; ir pagarba jiems mūsų širdyse išliko amžinai.“
Aštuoniuose knygos skyriuose Antoine aprašo oreivystės patirtį. Jaudinantys ir pavojingi skrydžiai, planetos suvokimas iš paukščio skrydžio leidžia kiekvienam skaitytojui atsitraukti ir susimąstyti, kas mes esame Žemės ir Visatos prieglobstyje. Rašytojas jautriai ir empatiškai perteikia įžvalgas apie ilgesį, draugystę, begalinę kantrybę ir nepažabojamą troškimą gyventi.
„Iš tikrųjų mūsų amato žmonės yra pratę ilgai laukti, kol teks pasimatyti. Visi draugai, dirbantieji Paryžiaus–Santjago oro kelio ruože, yra išsisklaidę po visą platų pasaulį, jie atskirti nuo kits kito kaip tie bežadžiai sargybiniai, stovį kiekvienas savo poste. Ir tik iš netyčių pasitaiko, kad sutampa mūsų reisai, ir mes, vienos didelės profesinės šeimos nariai, susirenkame draugėn.
Tokį vakarą Kasablankoje, Dakare ar Buenos Airėse mes vėl susėdame prie vieno stalo ir vėl po keleto metų tylos tęsiame savo nutrauktus pokalbius, prisimindami praeitį. O paskui – vėl skrendame. Užtat žemė mums sykiu ir dyka, ir gausinga. Gausinga slaptų sodų, kažkur esančių, sunkiai pasiekiamų, į kuriuos tačiau vieną gražią dieną mūsų amatas vis dėlto leidžia mums sugrįžti.
Gyvenimas gal kiek ir atitolina mus nuo draugų, gal ir trukdo mums daug apie juos galvoti, bet mes žinome, kad jie yra kažkur, gal kartais negalėtume pasakyti kur, nebylūs ir gal net užmiršti, bet užtat kokie ištikimi! Ir kai mes juos sutinkame savo kelyje, su kokiu džiaugsmu jie ploja mums per petį! Taip, tikrai, mes esam pratę laukti... <...> Tokia yra moralė, kurios mus mokė Mermozas ir kiti. Kiekvienas amatas, matyt, tiek yra taurus, kiek jis jungia žmones: yra tik viena tikra vertybė – tai žmogaus ryšys su žmogumi.“
Leidyklos VAGA knyga „Žemė, žmonių planeta“ – filosofinis-lyrinis romanas, kuriame autorius aprašo sukrečiančius lėktuvo katastrofos įvykius Andų kalnuose bei balansavimą ties išlikimu Sacharos dykumos platybėse. Knygoje gvildenami nemarūs vertybiniai klausimai apie tai, kas yra žmogiškumas, kokia yra tikroji gyvenimo prasmė, kai mirtis, rodos, jau čia pat. Kiek nedaug reikia, kad būtume laimingi ir kaip svarbu atrasti tikrąjį savo gyvenimo kelią.
Anri Gijomės garbei daugiau nei prieš aštuonis dešimtmečius dedikuotas romanas „Žemė, žmonių planeta“ leidžia pamatyti vieną žymiausių prancūzų rašytojų iš dalies biografinėje, egzistencinių apmąstymų kupinoje šviesoje.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Kas, kad tu, Gijomė, dienas naktis stebi manometrus, tikrini giroskopus, klausaisi motorų alsavimo, glūdi atsišliejęs į penkiolika tonų metalo, – problemos, su kuriomis tu susiduri, yra bendrosios žmogaus problemos, ir taurumu tu nė kiek neatsilieki nuo kalniečių. Ir auštančios dienos spinduliais tu moki žavėtis kaip tikras poetas. Kaip dažnai tu, skrisdamas tamsią naktį viršum juodų bedugnių, trokšdavai išvysti tą blyškią puokštę, tą šviesą, kuri rytuose ištrykšta iš juodos žemės. Šis stebuklingas fontanas ne vieną kartą pamažu išsiliejo prieš tave kaip tik tada, kai tu jau tareisi žuvęs.
Pripratimas prie sudėtingų įtaisų tavęs anaiptol nepavertė sausu techniku. Man atrodo, daugelis iš tų, kurie nuogąstauja dėl mūsų techninės pažangos, neatskiria tikslo nuo priemonės. Žinoma, kas kovoja vien rūpindamasis materialinėmis gėrybėmis, tas nedagos derliaus, dėl kurio vertėtų gyventi. Bet mašina nėra tikslas. Lėktuvas nėra tikslas: jis yra tik padargas. Toks pat padargas, kaip plūgas.
Pažiūra, kad mašina gadinanti žmogų, atsirado tikriausiai tik dėl to, kad mes nematome savo laikų iš didesnio atstumo ir todėl nepajėgiame teisingai vertinti savo laikų naujovių, taip ūmai įvykusių. Ką reiškia vienas technikos šimtmetis, kai žmogaus istorija jau trunka du šimtus tūkstančių metų? Juk mes dar vos tiktai kuriamės kasyklų ir elektros stočių peizaže. Juk mes vos tiktai pradedame gyventi name, kurio dar net nespėjom baigti statyti. Aplinkui taip viskas greitai greitai pasikeitė: žmonių santykiai, darbo sąlygos, papročiai. Pajudinti net patys giliausi mūsų psichikos pagrindai. Tokios sąvokos, kaip atsiskyrimas, buvimas kitur, atstumas, grįžimas, reiškiamos tais pačiais žodžiais, bet jos yra įgijusios visai kitą turinį. Šių dienų pasauliui suvokti mes tebevartojame žodžius, pritaikytus vakar dienos pasauliui. Ir tik dėl to mes manome, jog praeities gyvenimas labiau tinka mūsų prigimčiai, kad jis geriau atitinka mūsų kalbą. Kiekvienas pažangos žingsnis mus tolydžio tolina nuo tų papročių, kuriuos vos spėjame susidaryti, ir mes išties esame it kokie emigrantai, nespėję įsikurti tėvynės. Mes visi tebesame jauni barbarai, kuriuos dar vis stebina nauji žaisliukai. Tokia ir visų aviacijos lenktynių prasmė. Šis pakilo aukščiau, tas paskrido greičiau. Mes pamirštame, kuriems galams juos vertėme lenktyniauti. Lenktynės kuriam laikui pasidaro svarbesnės už patį skridimo tikslą. Ir šitaip visose srityse. Kolonijų kariui, steigiančiam imperiją, gyvenimo prasmė yra užkariavimai. Karys niekina kolonistą. O juk kariaujama buvo tik tam, kad turėtų kur įsigyventi kolonistas. Taip pat, pažangos laimėjimų įkaitinti, mes naudojome žmones geležinkeliams tiesti, fabrikams statyti, naftos gręžiniams gręžti. Bet mes bent kiek apmiršome, kad visų tų statybų tikslas – tarnauti žmogui. Kol kovojome dėl pergalės, mūsų moralė buvo karių moralė. Bet dabar jau metas naudoti užkariautas žemes. Jau metas įgyventi namus, nors jie dar neturi savo veido. Vieniems dėsnis buvo – statyti, kitiems – įgyventi.
Be abejo, mūsų namai darysis vis tinkamesni žmogui gyventi. Taip pat ir mašina, kuo ji bus tobulesnė, tuo labiau prisitaikys savo vaidmeniui. Atrodo, kad visos žmogaus techninės pastangos, visi skaičiavimai, visos jo nemigo naktys prie brėžinių turi tik vieną regimą tikslą – formos paprastumą, tarytum reikėjo daugelio žmonių kartų patirties pamažu išgryninti kolonos, laivo ar lėktuvo linijai, kad ji atgautų paprastą peties ar krūtinės linijos grynumą. Atrodo, kad inžinierių, braižytojų, skaičiuotojų darbas biuruose – tai tiktai poliruoti, gludinti, čia sujungimą palengvinti, ten sparną išbalansuoti tiek, jog net nebebūtų žymu, kad čia esama sujungimo, nebematytumei, kad čia yra sparnas, prikabintas prie lėktuvo kūno, bet matytumei vien tobulai išvystytą formą, išvaduotą galų gale iš medžiagos gaivalo, tam tikrą savaimingą ansamblį, paslaptingai sujungtą vienovėn, tokios pat kokybės kaip poema. Atrodo, kad tobulumas pasiekiamas ne tada, kai jau nebėra ko bepridėti, bet tada, kai jau nebėra ko bepašalinti.
Kadaise ji atrodė mums sudėtingas fabrikas. O dabar net užmirštame, kad motoras sukasi. Jis atitinka pagaliau savo paskirtį: motoras sukasi, kaip mūsų širdis – plaka, ir mes nė dėmesio nekreipiame, kad ji plaka.
Savo evoliucijos viršūnėje mašina liaujasi buvusi mašina. Taigi išmonė tada yra tobula, kai pradedame nebematyti, kad tai yra išmonė. Ir kaip bet kuris padargas ilgainiui praranda mechanizmo ypatybes ir atitenka mums nusigludinęs ir paprastas it pajūrio akmenėlis, taip ir mašina: kuo daugiau ji yra naudojama, tuo labiau pamiršti, kad ji mašina.
Kadaise ji atrodė mums sudėtingas fabrikas. O dabar net užmirštame, kad motoras sukasi. Jis atitinka pagaliau savo paskirtį: motoras sukasi, kaip mūsų širdis – plaka, ir mes nė dėmesio nekreipiame, kad ji plaka. Padargas nebedomina mūsų. Už jo ir per jį mes vėl atrandame senąją prigimtį – sodininko, jūreivio, poeto. Lakūnas, pakilęs skristi, susitinka vandenį ir orą. Kada motorai įjungti, hidroplanas rėžia vagą jūros paviršiumi, jo korpusas, į bangas atsidauždamas, gaudžia kaip gongas, ir žmogus gali spręsti apie jo darbą iš savo paties kūno virpėjimo. Jis jaučia savo lėktuvą, kaip sekundė po sekundės, įgaudamas greitį, kaupia jėgas. Jis jaučia, kaip toje penkiolikoje tonų medžiagos bręsta galia, kuri leis jam pakilti skristi. Lakūnas spaudžia rankom vairą ir pamažu ima tą galią it kokią dovaną. Imant šią dovaną, metaliniai valdymo organai tampa pasiuntiniais, vykdančiais jo galią. Kai jėgos visiškai pribręsta, lakūnas lengvutėliu judesiu, it gėlę skindamas, pakelia lėktuvą nuo vandens ir įtvirtina jį ore.
