Apie tai rašoma pranešime žiniasklaidai.
Seminaras organizuojamas kas dvejus metus nuo 1999 m. Vertėjai rinkosi Nidoje, Birštone, Druskininkuose, Kėdainiuose, Dubingiuose, šiemet jų sulauks Antano Baranausko apdainuotieji Anykščiai (beje, nuolatinės seminaro dalyvės Carmen Caro Dugo išverstas „Anykščių šilelis“ 2017 m. išleistas Ispanijoje).
Seminaro metu vertėjai tradiciškai susipažįsta su naujausiais Lietuvos rašytojų kūriniais, susitinka su jų autoriais, klausosi specialistų parengtų paskaitų, dalyvauja dalykinėse diskusijose, dalijasi profesine patirtimi. Šiemet vertėjai gilinsis į ryškiausias pastarųjų dvejų metų šiuolaikinės Lietuvos autorių prozos, poezijos tendencijas, susipažins su naujausia lietuvių vaikų literatūra, kalbos norminimo problemomis. Taip pat vyks susitikimas su Lietuvos leidyklų atstovais, „Anykščių šilelio“ vertimo dirbtuvės. Paskaitas seminaro dalyviams skaitys literatūrologės Jūratė Čerškutė, Eglė Baliutavičiūtė, Virginija Cibarauskė, kalbininkė Loreta Vaicekauskienė, vertėjai susipažins su rašytojais Jurga Vile, Benu Bėrantu, Vytautu V.Landsbergiu.
Spalio 4 d. Anykščių menų inkubatoriuje rengiamas viešas trumposios prozos autorių Jurgos Tumasonytės ir Dainos Opolskaitės vakaras, kurį moderuos J.Čerškutė. Vertėjai tradiciškai susipažins su miestu, jo istorijomis ir legendomis.
Pasak seminarą organizuojančio Lietuvos kultūros instituto direktorės Aušrinės Žilinskienės, ji Vertėjų seminarus asmeniškai skaičiuoja nuo 2002 metų: „Tuomet teko garbė organizuoti vieną iš pirmųjų seminarų Nidoje. Iki pat dešimtojo seminaro išliko tas pats šiltas bendrystės jausmas, nes Lietuvos literatūros vertėjai yra savotiška šeima, kuriuos vienija tas pats idėjinis noras prakalbinti Lietuvos rašytojų kūrinius sava kalba ir taip suteikti galimybę verčiamiems tekstams gyventi jau ne vieną, bet kelis gyvenimus. Lietuvos kultūros instituto organizuojami vertėjų seminarai yra labai reikalinga galimybė vertėjams iš įvairių šalių susitikti, sužinoti Lietuvos literatūros gyvenimo naujienas, galų gale – tiesiog pabendrauti lietuviškai.“
Lituanitas
Lietuvos literatūros vertėjas į vokiečių kalbą austras Corneliusas Hellis (jo vertimų sąraše – Undinės Radzevičiūtės, Giedros Radvilavičiūtės, Rimvydo Stankevičiaus, Renatos Šerelytės ir kitų autorių kūryba) prisimena ir 1999-ųjų – pirmąjį – vertėjų seminarą Nidoje: „Tada buvau labai susijaudinęs, nes nežinojau, kas manęs laukia, ir buvau Nidoje pirmą kartą. Prisimenu, kad mane labai džiugino, kad susirinkome iš tiek šalių ir galime laisvai vienas su kitu šnekėti lietuviškai, kad lietuvių kalba mūsų seminaruose tampa tarptautinė kalba. Visi mane suprato ir aš supratau visus. Tik kolegos iš Vokietijos negalėjau suprasti. Vėliau, kai buvome dviese, kalbėjome vokiškai, bet jo vis tiek beveik nesupratau – ar lietuviškai ar vokiškai, jis visada kalbėjo su stipriu saksonišku akcentu“.
Ne tik A.Baranausko poemą, bet ir Kristijono Donelaičio „Metus“ bei ne vieną būsimą Lietuvos literatūros klasiką ispanų skaitytojams pristačiusi Carmen Caro Dugo prisimena savo pirmąjį vertėjų seminarą 2011-aisiais: „Tuomet dar buvau mažai vertusi, bet man seminaras padarė įspūdį tuo, kad turėjau galimybę skirti tiek laiko mąstyti apie vertimo veiklą, apie savo asmeninius planus, kalbėti su kitais kolegomis... Paprastai man vertimo veikla yra laisvalaikio arba vasaros užsiėmimas, todėl kažkur pasitraukti, bendrauti su kitais vertėjais, su rašytojais, buvo labai naudinga“.
Kaip ir visi 2017-ųjų metų seminaro Dubingiuose dalyviai, Carmen niekada nepamirš nuotykio su įklimpusiu dumble autobusu, kurį pavyko išvaduoti tik bendromis vertėjų, poetų, dramaturgų, Lietuvos kultūros instituto darbuotojų ir iš gretimo kaimo atvairuoto traktoriaus pastangomis. Tame seminare C.Caro Dugo turėjo dar vieną dilemą: „Dubingiuose mes su Margarita Santos sprendėme „konfliktą“ prie ežero: abi buvome pradėjusios versti Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir reikėjo priimti sprendimą, kas vers iki pabaigos... Draugiškai nusprendėme versti kartu ir šiuo metu tai darome sėkmingai. Pirmą kartą turiu „porininkę-redaktorę“, kuri skaito mano vertimą, mes komentuojame vienos kitos tekstus, tai yra labai gera patirtis“, – dalijosi C.Caro Dugo.
Vertėjas, baltistas Pietras Dinis prisimena dar sovietmečio pabaigoje „Lietuvos TSR rašytojų sąjungos“ rengtus vertėjų suvažiavimus, kai užsieniečiams buvo galima judėti tik 28 km. nuo sostinės ir su specialiu leidimu... Daugybės šiuolaikinių Lietuvos poetų ir prozininkų vertimus publikavęs P.Dinis yra įsitikinęs, kad reguliarūs literatūros vertėjų susitikimai Lietuvoje suformavo profesinę bendruomenę: „Tai yra savotiškas priklausymo jausmas, jį pavadinčiau „mūsų bendroji lituanitas“, – teigė vertėjas.
Seminaro išvakarėse – apdovanojimai
Prieš išvykdami į Anykščius spalio 3 d. vertėjai paminės profesinę šventę Šv. Jeronimo premijos teikimo iškilmėse sostinėje, Kultūros ministerijoje. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos teikiama kasmetinė premija šiemet atiteks Nanai Devidzė už gausų, įvairų ir profesionalų lietuvių literatūros vertimo darbą, už dešimtmečius trunkantį jos populiarinimą Sakartvele, už nuopelnus plėtojant lietuvių ir kartvelų literatūrų, kultūrų ryšius. N.Devidzės dėka kartvelų kalba išleista Lietuvių poezijos antologija (2 tomai), Vaikų lietuvių poezijos ir folkloro antologija, Šiuolaikinės lietuvių prozos antologija, Jaunųjų lietuvių poetų kūrybos antologija, Romualdo Granausko apsakymų rinktinė „Jaučio aukojimas“, Bitės Vilimaitės, Jurgos Ivanauskaitės, Sauliaus Tomo Kondroto, Birutės Jonuškaitės, Renatos Šerelytės apsakymai, Antano Vienuolio „Kaukazo legendos“, Vlado Braziūno eilėraščių rinkinys „Dienos atsivertimas“, Herkaus Kunčiaus esė „Kaukazo belaisvis“.
Kas dvejus metus teikiamas Lietuvos kultūros instituto įsteigtas garbės raštas aktyviausiam lietuvių literatūros vertėjui į užsienio kalbas. Šiemet juo bus pagerbti vertėjas į lenkų kalbą Kamilis Pecela ir vertėjas į anglų kalbą Rimas Uzgiris. Per pastaruosius dvejus metus Lenkijoje išleistos net 6 K.Pecelos išverstos knygos: „Vilnius 1900-2016. Architektūros gidas“ (sudarytojos Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė, Julija Reklaitė), „Kaunas 1918-2015. Architektūros gidas“ (sud. J.Reklaitė), Herkaus Kunčiaus „Lietuviškos apybraižos“, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Giedrės Milerytės-Japertienės „Lietuvos ir Lenkijos santykių vizijos emigracijoje, 1945-1990 m.“, taip pat – 2 periodikoje publikuoti Dalios Staponkutės ir Tomo Venclovos vertimai.
Antrasis Lietuvos kultūros instituto diplomas skiriamas vertėjui, poetui, redaktoriui Rimui Uzgiriui už 5 Lietuvos autorių poezijos vertimus ir gausybę prozos, poezijos, kritikos straipsnių vertimų leidiniui „The Vilnius Review“ į anglų kalbą. Per paskutiniuosius dvejus metus išleistos jo verstos Juditos Vaičiūnaitės, Aušros Kaziliūnaitės, Mariaus Buroko, Gintaro Grajausko ir Naujosios Baltijos poezijos autorių rinktinės.
Šiuo simboliniu apdovanojimu siekiama pagerbti vertėjus, kurie atlieka daugiausia kokybiškų vertimų, vaisingai bendradarbiauja su savo šalių leidėjais, kartu su Lietuvos kultūros institutu skaitytojams pristato grožinę ir humanitarinę Lietuvos literatūrą. Prieš ketverius metus Institutas garbės raštu apdovanojo slovėnų vertėją ir poetą Klemeną Piską, prieš dvejus – austrą C.Hellį.
