Sibire 1957 m. gimęs, 1988 m. Prancūzijoje apsigyvenęs rašytojas išgarsėjo romanu „Prancūziškas testamentas“. Tačiau skaitytojų dėmesio bei simpatijų sulaukė ir kiti autoriaus kūriniai, tarp kurių ką tik lietuviškai pasirodęs romanas „Mylima moteris“ (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė, išleido Rašytojų sąjungos leidykla). Už jį 2013-aisiais A. Makine’as buvo apdovanotas Casanovos premija.
Kūrinyje pinamos dvi pagrindinės siužeto linijos – Rusijos valdovės Jekaterinos Didžiosios gyvenimas ir sovietiniais bei posovietiniais laikais kuriančio režisieriaus Olego Erdmano pastangos sukurti apie ją kino filmą. Atrodytų, Jekaterinos Didžiosios gyvenimas tiesiog prašyte prašosi perteikiamas kino juostoje: nesuskaičiuojami meilužiai, meilės nuotykiai, išdavystės, kerštas, žmogžudystė – istorinei dramai medžiagos išties nestigtų. Vis dėlto jaunasis režisierius siekia atskleisti ir pavaizduoti tikrąjį imperatorės gyvenimą – pačią jo esmę, tikrąją emocinę jo ašį.
Tačiau filmas, kuriam režisierius taip ruošėsi ir tiek pastangų įdėjo parengiamiesiems darbams, iš jo, galima sakyti, be ilgų svarstymų sovietinių funkcionierių atimamas. Netrukus ir pasaulis ima keistis – žlunga komunizmas, permainos veja permainas. Senas režisieriaus draugas, praturtėjęs brėkštant naujojo kapitalizmo aušrai, suteikia Olegui antrąjį šansą – pakviečia jį perkurti savo sumanytą opusą televizijos serialo pavidalu. Vis dėlto Erdmanui nedviprasmiškai pabrėžiama, kad rinkos taisyklės taip pat diktuoja savas cenzūros formas.
Nors ir suvokdamas, kad kiekvienas laikotarpis vaizduoti Jekateriną baudžiasi įpareigoti vis savaip, jis toliau kamuojasi dėl vieno konkretaus klausimo. Ar imperatorė, kurios seksualinis apetitas dažniausiai būdavo pasotinamas proteguojamiesiems podraug suteikiant titulus ir turtus, kada nors buvo mylima iš tiesų? Vis dėlto pagrindinis iššūkis, matyt, yra paties režisieriaus širdis, kuri niekaip nerimsta svarstant apie tikrąją Jekateriną, o galbūt labiau netgi apie save – juk ir jautri Olego siela nuolat blaškosi tarp priklausomybės dviem tautoms, daugybės meninių užmojų ir kelių mylimųjų. A. Makine’as meistriškai supina išsyk kelias pasakojimo gijas į vientisą romano audinį, Jekaterinos istoriją sudurstydamas su Olego gyvenamojo laiko ženklais ir patirtimi, Rusijos ir Vokietijos istorinėmis peripetijomis.
Jekaterina Didžioji – kas ji? Kokia ji buvo iš tikrųjų? Nimfomaniškų polinkių turinti klastinga valdovė? Vienvaldė imperatorė, skelbusi apie savo respublikonišką sielą? Iškili moteris, bendraujanti su filosofais ir rašytojais, mistikais ir avantiūristais? Į šiuos klausimus Olego lūpomis mėgina atsakyti knygos autorius.
