Šį kūrinį geriausia 2020 metų knyga pripažino tokie leidiniai kaip „The Sunday Times“, „Times Literary Supplement“, „The Tablet“ ir „The Lady“.
Pirmieji Amerikos tyrinėtojai ir kolonistai iš Ispanijos jau tapo legendomis apipinta tema. Kadaise konkistadorai buvo garbinami kaip nuotykių ieškotojai, platinę krikščioniškąją kultūrą ir padėję sukurti neregėto masto imperiją. Tačiau dabar juos smerkiame už žiaurumą ir žmonių išnaudojimą. Aukso bei šlovės siekę konkistadorai sunaikino senąsias actekų bei inkų civilizacijas ir pridarė išties šiurpių dalykų. Tačiau ankstyvųjų naujųjų laikų Ispanijos ir jos užkariautos Amerikos intelektualine bei religine istorija besidomintis F.Cervantesas nei aukština konkistadorus, nei juos smerkia. Jis tiesiog skatina suprasti istorinį kontekstą ir atskleidžia kultūrinį pasaulį, suformavusį konkistadorų mąstyseną ir elgesį.
Knygos autorius nuplėšia mitų bei fikcijos uždangą ir panardina skaitytoją į vėlyvųjų viduramžių imperializmo pasaulį. Mums šis pasaulis pažįstamas ne ką geriau nei patys konkistadorai – Naujojo Pasaulio čiabuvių tautoms. Naudodamasis gausybe įvairių šaltinių, tokių kaip dienoraščiai, laiškai, metraščiai bei traktatai, F.Cervantesas performuoja ispanų užkariavimų Naujajame Pasaulyje istoriją, pateikdamas ją to meto politinės bei intelektualinės aplinkos fone. O šios istorijos pagrindiniai veikėjai konkistadorai vaizduojami su savo didingomis ambicijomis ir moralinėmis priešpriešomis.
Knygoje „Konkistadorai“ atgimsta visi garsūs atradėjai nuo Kolumbo iki Cortéso, Pizarro ir vėlesniųjų, o naujai pateikiamas pasakojimas apie ispanų užkariavimus Naujajame Pasaulyje verčia susimąstyti, kaip šis laikotarpis negrįžtamai pakeitė visos istorijos eigą.
1492 m. ekscentriškasis genujiečių jūrininkas Kristupas Kolumbas, panoręs per Atlanto vandenyną nuplaukti iki Indijos, aptiko keletą Karibų regiono salų. Po to pasipylė gausybė ekspedicijų, kurios baigėsi stulbinamu dviejų galingų civilizacijų užkariavimu: Meksikos actekus 1521 m. užkariavo Hernánas Cortésas, o Peru inkus, prabėgus kiek daugiau nei dešimtmečiui, įveikė Franciscas Pizarras. Habsburgų imperatoriaus bei paties Dievo vardu abu šie vyrai paverginėjo, žudė ir taip įtvirtindami savo viešpatystę vadino save užkariautojais.
Tose didžiulėse naujai užimtose teritorijose energingi ir neretai grobuoniški naujakuriai labai greitai įrėžė savo pėdsaką. Dabar mums atrodo sudėtinga įsivaizduoti pasaulį, kurio politinių reikalų centre vyrauja religinė kultūra. Tačiau tik tada, kai būsime pasirengę atvirai ir noriai priimti tą mums svetimą kultūrinį pasaulį, galėsime aiškiai suvokti, kad jis buvo ne mažiau žmogiškas.
Knygą iš anglų kalbos vertė Romualdas Grigaliūnas.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Žiemos mėnesiais, ispanams įsikūrus gyventi Tenočtitlane, prieštaringos emocijos dar labiau paaštrėjo. Atvykėliams vis daugiau sužinant apie miestą, kartu augo ir jų susižavėjimas. Tik nedaugelis pasaulio vietų gali džiaugtis tokiomis gamtos malonėmis, kokiomis mėgavosi Tenočtitlanas. Šis miestas buvo įsitaisęs plataus slėnio viduryje esančio didelio ežero saloje netoli kranto, apsuptas didingų kalnų bei snieguotų ugnikalnių viršūnių. Oras švarus, klimato sąlygos – be ekstremalumų, visur vyravo ryškios spalvos ir užburiantys kvapai, o dienos bėgo lydimos saulės. Nuoširdus Montesumos priėmimas nuramino Cortésą ir jo žmones, kurie buvo apgyvendinti prašmatnioje Ašajakatlio šventykloje – „tikrame stebukle“, pasak vieno kareivio. Šiame pastate buvo „nesuskaičiuojama daugybė kambarių, prieškambarių, ištaigingų salių, didžiulių puikiais audiniais dengtų pagalvėlių, odinių bei kanapių pluošto pagalvių, puikių patalynių, baltų kailio apdarų, meistriškai pagamintų medinių sėdynių“. Netgi tarnautojų rūpinimasis buvo „vertas didaus valdovo“.
Netgi tarnautojų rūpinimasis buvo „vertas didaus valdovo“.
Ir vis dėlto ispanai negalėjo nusiraminti. Kažkas atokiame Montesumos bendražygių – Tlakopano valdovo Totokihuacino, Teckoko valdovo Kakamos bei Tlatelolko valdovo Ickauhcino – elgesyje juos trikdė. Nė vienas iš šių valdovų nepasitiko kastiliečių su tokia pagarba, kokią demonstravo pats Montesuma: iš tiesų keletas mešikų gidų užsiminė tyrinėtojams apie šių įtakingų asmenų įsitikinimą, – rodos, visiems mešikams puikiai žinomą, – kad vienintelis būdas susitvarkyti su įsibrovėliais yra juos pribaigti. Ir nejaukūs priminimai apie tokį požiūrį kastiliečius pasiekdavo reguliariai, ypač apskritosios Kecalkoatlio šventyklos viršuje, dažnai mušamo būgno garsų pavidalu, – jie pranešdavo apie atliekamus žmonių aukojimus.
Dauguma šaltinių tiesiog persmelkti tokio ispanų susižavėjimo ir siaubo mišinio. Apsilankymas šiaurinėje salos dalyje esančiame Tlatelolko turguje privertė Cortésą jį apibūdinti aukščiausiojo laipsnio epitetais. Ispanas manė šį turgų esant dvigubai didesnį už didžiąją Salamankos aikštę, o dauguma jo bendražygių – dalis jų buvo apkeliavę visą Europą ir netgi pasiekę Konstantinopolį – iki tol nieko panašaus nebuvo regėję. Šis turgus išsiskyrė ypatingu organizuotumu: jis buvo tvarkingai suskirstytas į atskiras dalis, skirtas nesibaigiančiam prekių tiekimui, pradedant tauriaisiais metalais, drabužiais bei keramikos dirbiniais ir baigiant kalkėmis bei kilimėliais, o jame darbavosi įvairiausi prekybininkai: nuo mėsininkų, žuvų ir daržovių pardavėjų iki kirpėjų, odininkų ir prekiautojų dažais. Karoliui V išsiųstame laiške Cortésui prireikė keleto ilgų pastraipų vien šiai vietai aprašyti, kol galiausiai sulaikęs kvapą jis padarė išvadą, kad žmonės ten gali rasti „bet kokį įsivaizduojamą daiktą, kokį tik įmanoma aptikti šiame pasaulyje. <...> Be tų, kuriuos jau išvardijau, čia yra daugybė kitų ir tokių skirtingų, kad nė nebandysiu jų paminėti, nes noriu išvengti daugžodžiavimo, o ir prisiminti juos visus būtų sudėtinga, ir netgi todėl, kad tiesiog nežinau jų pavadinimų.“
Po to jis apsilankė ir didžiojoje šventykloje, kur nuolat dirbo šventikai: jų ausų speneliai buvo subjauroti dažno auskarų vėrimo per aukojimo ceremonijas, o plaukai ilgi, susivėlę ir aplipę žmonių kraujo krešuliais. Cortésas su savo kapitonais užlipo stačiais laiptais, kylančiais nuo mėnulio deivę Kojolsauhkiję, Uicilopočtlio seserį, nupjautomis galūnėmis vaizduojančio reljefinio portreto. Jis buvo įtaisytas akmeninėse grindyse priešais laiptus, o ant jo nuo piramidės viršaus būdavo metami paaukotųjų kūnai.
Pasiekę viršūnę, kastiliečiai susidūrė su absoliučiai priešingu neįtikėtiniems miesto vaizdams – įskaitant ir tuo metu bene didžiausią planetoje žvėryną – reginiu: keista atsilošusio humanoido chac-mool figūra, įsirėmusia alkūnėmis ir laikančia cuauhxicalli – akmeninį dubenį, į kurį būdavo dedamos paaukotos žmonių širdys. Kiek toliau, priešais šventoves, stovėjo techcatl – žalias egzekucijų akmuo, kurį stebėjo žmonių krauju išdažytos Uicilopočtlio bei Teskatlipokos statulos. Šalia jų stovėjo kaitintuvai, kuriuose gulėjo vis dar šiltos žmonių, tądien paaukotų šiek tiek anksčiau, širdys. Pasibaisėjęs Cortésas išsakė savo imperatoriškajam šeimininkui tuo metu jau puikiai išmoktą įspėjimą. „Niekaip nesuprantu, – neva pareiškęs jis Montesumai, – kodėl toks didis ponas ir išmintingas valdovas kaip jūs protaudamas dar neišsiaiškino, kad šitie stabai yra visai ne dievai, o velniais vadinamos blogybės.“ Jo pasiūlymas pakeisti juos kryžiumi bei Mergelės paveikslu čia nesulaukė tokio draugiško atsako kaip Jukatane. Montesuma tiesiog įširdo. Ta jam nebūdinga sąžinės graužatis, kurią, pasak Bernalio Díazo del Castillo, Cortésas pajuto dėl savo skuboto pareiškimo, mums iškalbingai primena apie jį užklupusį baimės ir nesaugumo jausmą.
Tokių jausmų pastebimai trūko Cortéso ataskaitoje apie Tenočtitlaną, parašytoje Karoliui V, kai konkistadoras pasakojo apie savo nepaprastą pokalbį su mešikų imperatoriumi. Montesuma savo svečiui dar tą patį vakarą, kai šis atvyko, neva pasakęs, kad mešikai iš pradžių į Meksikos slėnį atvyko kaip užsieniečiai, kuriems vadovavo vienas valdovas, atvedęs juos į Tenočtitlaną, o po to pats išvykęs į savo gimtąsias žemes. Tam valdovui po kelerių metų visgi sugrįžus, mešikai atsisakė toliau keliauti su juo, nes jau buvo pamėgę šią vietą ir sukūrę santuokinius ryšius su vietiniais jos gyventojais.
Tačiau Montesuma paaiškino: „Mes visuomet tikėjome, jog tie, kurie kilę iš jo [atstumtojo valdovo], vieną dieną sugrįš, kad užvaldytų šias žemes ir paverstų mus vasalais.“ Kadangi Cortésas su savo bendražygiais atvyko „iš ten, kur kyla saulė,“ bei daug pasakojo apie „tą didį valdovą ar karalių, kuris jus čia atsiuntė <...>, tai mes nė neabejojame, kad jis ir yra mūsų tikrasis valdovas“. Montesuma Cortésui tarė, kad dėl visų šių priežasčių „mes jums paklusime ir laikysime jus savo ponu, atstovaujančiu tam didžiam valdovui, apie kurį mums papasakojote“. Tada mešikų imperatorius tęsė nuramindamas Cortésą, kad šis turėtų nesivaržyti ir „įsakinėti taip, kaip patys norite, o mes klausysime ir vykdysime, nes visa, ką mes turime, yra skirta jums“.
Šiaip ar taip, pasakojimas yra neįtikėtinas.
Šiaip ar taip, pasakojimas yra neįtikėtinas. Nuo pat pirmų dienų jis buvo kritikuojamas be jokio gailesčio, nes „labiau primena istoriją, skirtą sugalvoti fabulai, kuri padėtų įžvalgiam, išmintingam ir apsukriam kapitonui pasiekti savo tikslą“, kaip teigė garsusis metraštininkas Gonzalas Fernándezas de Oviedas. Vis dėlto svarbu atsižvelgti ir į Cortéso laiško kontekstą. Nors dabar jau žinojo, kad Karolis išrinktas Šventosios Romos imperatoriumi, Cortésas vis dar nenutuokė, kokį sprendimą Ispanijos karališkasis dvaras priėmė (jei apskritai jį priėmė) dėl maldavimų retrospektyviai autorizuoti jo maištavimą prieš Kubos gubernatorių. Tad jis, suprantama, nutarė persmelkti savo pasakojimą daugiausia „imperine“ tematika, pateikdamas Montesumos pasiūlymą taip, kad jis neprieštarautų teisiniam Cortéso sukilimo prieš Velázquezą pagrindui, išdėstytam ankstesniame jo laiške. Trumpai tariant, pagrindinis Cortéso tikslas buvo ne atspindėti realią padėtį, su kuria jis ir jo bendražygiai susidūrė Tenočtitlane, o pateikti Karolį V kaip teisėtą šios didžiulės naujos imperijos suvereną ir įtikinti jį, kad jo pavaldiniai kastiliečiai tiesiog bando susigrąžinti tai, kas jau teisėtai yra Šventosios Romos imperijos valdovo nuosavybė.
Be to, Cortéso pasakojimas nėra visiškai fiktyvus. Neabejotina, kad nuo pat pirmo jų susitikimo Montesumos elgesys stipriai pranoko tradicinį mandagų mešikų svetingumą: kartais jis iš tikrųjų atrodė keistokai pagarbus. Cortésas apsukriai pasinaudojo žudynėmis Čololjane kaip apgailestaujama Montesumos kurstymų pasekme, ir tai akivaizdžiai paliko mešikų lyderį šiek tiek sumišusį. Bet kuris gerai informuotas stebėtojas pro akis nebūtų praleidęs ir netikėtų sutapimų, susijusių su ispanų atvykimu dievo Kecalkoatlio 1 nendrės metais ir jų pasirinkimu įžengti į sostinę 1 vėjo dieną, kurios hieroglifas vaizdavo tą patį dievą su viesulo atributais, ir pagal plačiai paplitusį tikėjimą leido burtininkams naktimis terorizuoti žmones. Tiesa, Kecalkoatlio, rodos, niekas tuo metu tikrai neminėjo, o visus šiuos sutapimus veikiausiai dar pagražino vėlesniais laikais atsiradusios interpretacijos. Ir vis dėlto tas gilus nerimo jausmas, kurį sostinėje paskleidė atvykę ispanai, yra nepaneigiamas. Kaip grupė tai mačiusių pašnekovų po keleto dešimtmečių pasakojo broliui Bernardinui de Sahagúnui, žmonės „iš pirmo žvilgsnio atrodė išsimėtantys, besiblaškantys visomis kryptimis“. Baimė išplito visame mieste, „tarytum pradėjus dusti, atrodė, kad tuo metu vyravo nustėrimas, lyg būtum paveiktas [haliucinogeninių] grybų, lyg tau būtų parodę kažką neaiškaus“. Įsigalėjus būgštavimams, atrodė, „tarsi visiems širdis būtų nusiritusi į kulnus. Dar nespėjus sutemti, įsivyravo siaubas, tvyrojo nuostaba, nuogąstavimai, žmonės buvo priblokšti“.
Lapkričio viduryje, prabėgus maždaug savaitei po atvykimo, Cortésas puikiai pasinaudojo psichologine Montesumos būsena, nes išgirdo naujieną, kad Kohualpopokacinas (geriau žinomas kaip Kualpopoka), į šiaurę nuo Vilja Rika de la Vera Kruso esančio Nautlos miestelio valdovas, įsivėlė į rietenas su vietiniais totonakais, nes pareikalavo iš jų duoklės. Įsiplieskusioje kovoje, kurios metu grupė ispanų atvyko ginti savo sąjungininkų totonakų, žuvo Cortéso leitenantas bei šeši jo bendražygiai. Vienas jų buvo sučiuptas ir paaukotas, o jo galva nusiųsta Montesumai kaip laimikis. Pasipiktinęs Cortésas iškart pareikalavo audiencijos pas imperatorių ir atsivedė vyresniuosius kapitonus bei sumaniąją Mariną, kurios padedamas Montesumai išreiškė savo nusistebėjimą. Priminęs imperatoriui, kad būtent jo kišimasis Čololjane ir privedė prie tų tragiškų skerdynių, Cortésas pasiūlė Montesumai atleidimą, tačiau su viena sąlyga: imperatorius turi palydėti atvykėlį iki jo kambario Ašajakatlio rūmuose ir taip faktiškai tapti jo kaliniu, nesukeldamas nė menkiausio šurmulio. Cortésas pareiškė, kad kitu atveju jo kapitonai Montesumą čia pat nužudysią.
Cortésas pareiškė, kad kitu atveju jo kapitonai Montesumą čia pat nužudysią.
Jei tikėtume šiuo pasakojimu, Cortésas mešikų imperatorių pastatė į neapsakomai keblią padėtį. Perspektyva būti nužudytam Cortéso kapitonų atrodė ne ką geresnė už gautą alternatyvą: „Aš nesu toks asmuo, – paaiškino Montesuma Cortésui, – kurį galima būtų įkalinti. Net jeigu ir sutikčiau su tokiu dalyku, vargu ar mano žmonės galėtų tai toleruoti.“ Patikinęs, kad neturi nieko bendra su Nautlos puolimu, Montesuma nurodė grupei pareigūnų atlikti išsamų tyrimą ir nubausti kaltininkus. Cortésas su tuo sutiko, tačiau pareikalavo kartu pasiimti ir tris jo žmones: Andrésą de Tapią, Alonsą Aguilarą bei Pedrą Gutiérrezą de Valdelomarą. O į Montesumos pareiškimą, kad „toks asmuo“ negali būti įkalintas, Cortésas atšovė primindamas, jog dabar jis jau yra daug aukštesnės valdžios, Šventosios Romos imperatoriaus, pavaldinys. Pokalbiui išsiplėtojant į derybas, Cortéso kapitonai visiškai neteko kantrybės, o Juanas Velázquezas de Leónas papeikė Cortésą, kad šis veltui aušina burną.
„Arba imam jį į belaisvius, – sušuko jis, pasak vieno pėstininko, „garsiu bauginančiu balsu“, – arba užbadom negyvai.“ Montesuma, savaime suprantama, sunerimo dėl audringų, tačiau jam nesuprantamų žodžių, todėl kreipėsi į Mariną, kuri su jai būdingu sąmoju ir gracija patarė imperatoriui nesipriešinant elgtis taip, kaip liepia Cortésas, nes rūmuose jis būtų itin gerbiamas „kaip didis ponas, koks ir esate“. Po to, kai beviltiškas Montesumos pasiūlymas įduoti savo sūnų ir dukrą kaip įkaitus neįtikino ispanų, imperatorius visgi sutiko vykti savo noru. Savo sargybiniams bei didikų palydai jis paaiškino tokį ekscentrišką sprendimą priėmęs todėl, kad pasimeldė ne kam kitam, o pačiam Uicilopočtliui, kuris jam parodęs viziją ir atskleidęs, jog Montesumai būtų naudinga praleisti daugiau laiko savo keistųjų svečių draugijoje. Atrodo, tai įtikino bent jau jo dvariškius, kurių dalis buvo pastebėta nešanti imperatorių su kilnojamuoju sostu Ašajakatlio rūmų link.
Sunku būtų ir įsivaizduoti dar labiau stebinančią Cortéso pergalę. Tai sustiprino sumaišties bei nesaugumo jausmą tarp mešikų, kurie, pasak po keleto dešimtmečių apie šiuos įvykius Sahagúnui pasakojusių čiabuvių liudininkų, jautėsi taip, „lyg kiekvienas būtų netekęs drąsos <...>, visi susigūžę į baimės ir pagarbos apimtas, apstulbusias grupeles“. Kartu tai patvirtino Cortéso įsitikinimą, kad jis daro didžiulę paslaugą ne tik Dievui bei savo karaliui, bet ir patiems mešikams. Kaip jis vėliau tai apibūdino Karoliui V, Meksikos užkariautojas lyg naujasis Mozė išvedė mešikus iš jų ilgalaikės tremties demoniškuosiuose pagonybės tyruose į pažadėtąją žemę, į kurią patekti jie sugebėjo priėmę krikščioniškąjį tikėjimą ir atsidavę Šventosios Romos imperatoriaus valdžiai. Cortéso nuomone, Montesumos nuolankumas bei paklusnumas būtent apie šį procesą ir bylojo.
Nurungęs valdovą Kohualpopokaciną, dėl kurio sučiuptų bei paaukotų ispanų ir buvo paskatintas Montesumos suėmimas, Cortésas nuteisė jį myriop ir liepė sudeginti priešais didžiąją piramidę kartu su sūnumis bei daugiau nei dviem tuzinais jo bendrininkų. Jis atsivedė ir supančiotą Montesumą, kad šis taptų egzekucijos liudininku, o jo pančiai buvo simbolinis gestas, perspėjantis kiekvieną ten esantįjį, kad imperatorius nusipelnė lygiai tokio paties likimo, nes taip pat yra įtariamas dėl šio nusikaltimo.
Cortésas – bent jau jis pats taip teigė – sutramdė griežtą valdžią didžiadvasiškumu: vos tik kaltininkai baigti deginti, jis atleido Montesumai, nuėmė jam grandines ir iškilmingai pareiškė, kad imperatorius laisvas. Tačiau Montesuma tokio pasiūlymo atsisakė. Jis teigė, kad labai džiaugiasi būdamas „kastiltekų“ draugijoje ir kad šalies aukštuomenė, jam pasirinkus grįžti į savo rūmus, veikiausiai imtų versti jį padaryti ką nors prieš Cortéso valią, o tai, savo ruožtu, reikštų, kad jis neištikimas Karoliui V, kuriam jau buvo prisiekęs besąlygišką atsidavimą.
