Koks keistas sutapimas, kad Isabel Abedi „Ilgiausia naktis“ (leid. „Nieko rimto“, 2020) taip pat prasideda nuo atsitiktinumų. Keistas prabudimas naktį, netikėtai darbo kambaryje užkluptas tėtis, varantis lauk, knygos rankraštis ant tėčio darbo stalo, šitaip jį supykdęs, ir viena kelionė autobusiuku mokyklos baigimo proga, vienas posūkis į šalį nuo plano, atskleidęs paslaptį, kurią daugybę metų širdyje nešiojosi dvi šeimos.
„Ilgiausia naktis“ – jau ketvirtoji į lietuvių kalbą išleista populiariosios vokiečių autorės I.Abedi knyga paaugliams. Istorija nukelia skaitytoją į šiuolaikinę vasarą mažame Italijos miestelyje, į orą, pritvinkusį spalvų ir skonių, kur viskas pulsuoja gyvybe ir temperamentu, į kurį užklysta ką tik mokyklą baigusių vokiečių jaunuolių grupelė, o virš galvos ant tarp namų stogų ištiesto lyno vaikštinėja akrobatas, visai netrukus tapsiantis istorijos dalimi.
Iš pažiūros pasakiškas ir idiliškas miestelis iš karto kažką supurto pagrindinės veikėjos Vitos viduje, keistos lyg iš niekur pasirodančios vizijos apie įvykius, kurių ji neprisimena, negyvas paukštis šalia pašto dėžutės, vis dažniau pasikartojantis sapnas apie mergaitę be lūpų šulinio dugne. Ir tie nepažįstamų italų žvilgsniai tarsi bandytų kažką joje įžvelgti, tas tarsi iš dangaus nukritęs vaikinas, prie kurio šitaip traukia.
Kad ir kaip mistiškai ar detektyviškai skambėtų aplinkybės, ši knyga yra kur kas daugiau nei nuotykis. Neretai išgirstu, kad pagalvojus apie paauglių literatūrą, prieš akis iššoka amerikietiškų filmų plakatai (natūralu – visgi paauglių literatūros sąvoka atsirado Amerikoje kartu su J.D.Salinger „Rugiuose prie bedugnės“ ir S.E.Hinton „Autsaideriais“), kuriuose daug veiksmo, emocijų kalnelių, meilės, kančios, pasiaukojimo, herojiškumo ir socialinių problemų (kurios tikrai ne visada artimos mūsų paaugliui), bet ne meniškumo, ne, ne gražios kalbos, ne stilistinių vingrybių, kuriomis pasižymi Europos šalių paauglių literatūros rašymo tradicija.
Štai kuo I.Abedi „Ilgiausia naktis“ išsiskiria – tai knyga, kurioje susipina ir žanriškumas, ir intriga – paslaptis, nepaleidžianti iki pat pabaigos, kurios, beje, nuspėti nepavyko, ir gylis, ir neįprastai laisvalaikio literatūrai graži, vaizdinga kalba: knygoje daugybė minčių, nusipelniusių atsidurti ant sienų. „Ilgiausioje naktyje“ nagrinėjama vaiko vienatvės tema, keliama daugybė sunkių, vertų apmąstymų klausimų, tokių, iš kurių ne visada yra „teisinga“ išeitis.
Ar paauglys turi apsiginkluoti nematomais šarvais ir taip apginti save nuo atstūmimo? Ar turi išmokti nepasikliauti tėvais, jei šie nerodo susidomėjimo? Taip pat nagrinėjamos suaugusiųjų ir vaikų santykių, draugystės ir gebėjimo priimti kitus tokius, kokie jie yra, paaugliškos narsos mylėti visa širdimi temos.
Ši knyga iš tų, kurios pasilieka ne tiek siužetu, kiek jausmu. Jausmu, kad viskas, kas vyksta knygoje, yra tikra: juk vyksta šitaip arti, vyksta tokiems pat žmonėms, kokiais buvau aš ir mano draugai paauglystėje, koks yra šios dienos paauglys, keliaujantis po Europą. Tik atsitiktinumai mus nuvedė kitur.
