Nei dorybingieji knygų puoselėtojai, nei seksualios instagramerės, nei rimti akademikai nespėja atsirinkti informacijos, o tuo labiau jos įvertinti ir iškomunikuoti. Todėl šio straipsnio tikslas paprastas – apžvelgti, kokiame kosmose bręsta literatūra, rašoma... milenialų, gimusių maždaug 1990-aisiais.
Išleisti knygą galima įvairiai – laimėti Pirmosios knygos (PK) konkursą (jei tekstą išrinks „kultūrininkų talibanas“), finansavimą dar vienai saviraiškos užgaidai galima išzysti ir iš gimdytojų. Kiti moka apsieiti ir pigiau, štai universalus receptas poezijos komunikacijai – ant vienkartinio puodelio perfrazuojame truputį Paulo Coelho, kurį kartu su cigarete arba gražia asmenuke keliame į instagramą. Voila! – jūs poetas!
Per pastaruosius metus į mano akiratį pateko PK poezijos konkurso laimėtojai Dovilė Bagdonaitė, Dovydas Grajauskas, Greta Ambrazaitė ir be leidyklos konkurso knygą išleidęs Mantas Toločka. Taip, žinau, kad daug milenialų praleidžiu.
Apie jaunųjų poeziją yra pasisakęs „Literatūros ir meno“ redaktorius Gytis Norvilas, kurio straipsnis „Iliuzijos“ pastaraisiais metais tapo vienu pagrindinių atspirties taškų stebint literatūros procesus. Jis pripažino, kad dauguma į redakciją atsiunčiamų jaunų autorių poezijos tekstų yra infantilūs, o autoriai yra neraštingi ir neturi elementaraus kalbos jausmo.
Ko jaunųjų poezijoje nesupranta vyresnioji karta? Kuo ji įdomi arba neįdomi? Apskritai, ar esama tuose tekstuose kažko pakankamai prasmingo, kad jie pakeistų rytinį kačiukų videomaratoną, o vakare būtų aptarti bare?
Dovilės Bagdonaitės „Mėlynojo banginio širdis“
D.Bagdonaitės poezijos debiutas socialiniame tinkle „Goodreads“ įvertintas 2,85 balais iš 5. Iš visų PK konkurso knygų šios poetės kalbą iš pirmo žvilgsnio galėtume pavadinti šiuolaikiškiausia, nes ji atitinka svarbų XXI a. komunikacijos principą: skaitytojas gali lengvai tapatintis, nes tekstas nesudėtingas.
Iš visų PK konkurso knygų šios poetės kalbą iš pirmo žvilgsnio galėtume pavadinti šiuolaikiškiausia, nes ji atitinka svarbų XXI a. komunikacijos principą: skaitytojas gali lengvai tapatintis, nes tekstas nesudėtingas.
Viena skaitytoja, kritikuodama ir PK konkurso tvarką, komentuoja „Goodreads“: eilėraščių kalba yra pernelyg supaprastinta ir akivaizdi. O anot kritikės Neringos Butnoriūtės, įvertinusios knygą 3/5, jaunosios autorės „hipsteriški“ eilėraščiai – „simpatiški neprijaukinti gyvuliukai“, o kartais primityviai skambančio kičo vartojimas sėkmingas. Kritikė taip pat teigia, kad kasdienybė kuriama kaip nepatikima, tiesa – reliatyvi, jaučiami skirtingi subjekto balsai, žmogiška vienatvės baimė.
Kokia visgi D.Bagdonaitės kalba? Kyla kelios mintys: internetas, reklaminiai plakatai ir 2000-ųjų popknygos paauglėms, pavyzdžiui, Louise Rennison „Meilutis, stringai ir laižiakas“.
Supaprastina D.Bagdonaitės kalba išreiškia ne ką kitą, o technologinį nerimą, priskiriamą jos kartos žmonėms („Žmonės sujus ir kartos/ reikia bendraut o ne tik stebėt žalius taškučius elektroninėj sienoj/ nes nežinai kada kur ir kaip šiam labirinte/ offline išeisim/ aš irgi palaikinsiu bet su niekuo nesusitiksiu.“) Šis nerimas iliustruojamas milenialų kartai būdinga „palaida“, netobula interneto kalba, ką dažnai vadina elementariu lietuvių kalbos nemokėjimu. Šios paprastos formos leidžia interpretuoti tekstą kaip reklaminį plakatą, kurį užtenka pamatyti, ir iškart supranti, kur šuo pakastas.
D.Bagdonaitės poezijoje paviršutiniškumas ir beprasmybė yra demonstratyviai ironizuojami.
D.Bagdonaitės poezijoje paviršutiniškumas ir beprasmybė yra demonstratyviai ironizuojami. Įvaizdžiai jungiami asociacijomis, beveik nesistengiant sukurti gilesnio koncepto, nes milenialai jau seniai išmokyti to, kad pasaulyje nėra vienos tiesos, beprasmybės kirminas ir suicidas yra tapęs normalia kasdienybe („O jei Sizifas būtų mylėjęs savo akmenį?/ Ar niekas dar šito neklausė?/ Į viršų/ Į apačią/ Aukštyn žemyn/ Aukštyn Žemyn/ up and down/ up and down/ Net ir Škėmos liftas dabar rimuojasi/ kažkaip seksovai/ Tai kur mes baigėme?/ O jeigu Sizifas būtų mylėjęs savo akmenį? Ta meilė būtų be atsako.“) Truputį pridėjus dadaistinių elementų beveik galėtumėm tai pavadinti literatūriniu mumble rap, vis dėlto D.Bagdonaitės eilėraščiai nėra tokie geri kaip Žygimanto Kudirkos. Iki tikrojo efekto man pritrūko intermedialumo.
Grįžtant prie 2000-ųjų knygų paauglėms, pasakotojos žaisminga pasaulėžiūra galėtų būti prilyginama su „Meilutis, stringai ir laižiakas“ balsu. Ironiškas, nerimastingas ir skaudus pasakotojos žvilgsnis į savo netobulą kūną siekiant susitaikymo pastaraisiais metais tiek sleme, tiek viešojoje erdvėje yra kryptingas – „Šiandieną man išaugo/ prie spenelio/ juodas plaukas“.
Šiame etape rimtas skaitytojas ims ir išjungs šią apžvalgą. Bet pasakysiu tai, kad Giedrė Kazlauskaitė buvo teisi sakydama, jog „Mėlynojo banginio širdies“ turinys yra „kažkas apie kartos atpažįstamumą“. Visiškai suprantu, kodėl Justino Marcinkevičiaus gerbėjams šitokia „beskonybė“ visiškai neimponuoja ir viskas gerai, tai neturi niekam patikti. Nors D.Bagdonaitės knyga kupina stiprių šiuolaikinių kultūrinių aliuzijų (Grinčas, Haris Poteris, siemkos, „Youtube“), rinkinį galima pavadinti tiesiog aktualijų poezija. Kažin, ar jis turi galios įsitvirtinti literatūros istorijoje. Viena iš priežasčių yra ta, kad šventa formos ir turinio dvejybė nebuvo suvaldyta, kai kurie pavieniai eilėraščiai neskamba kaip eilėraščiai apskritai (Pavyzdžiui, „Rytinė mankšta“). Šią knygą „Goodreads“ vertinu 3/5.
Taigi, „Mėlynojo banginio širdis“ nepatiks Thomą Manną skaitančiam „suaugėliui“. Šios knygos skaitytojas yra happy-sad meno vartotojas, mėlynasis banginis, didelis, nerangus, bet nebūtinai prastos literatūros mėgėjas. Čia galime kelti daugiau klausimų: kokią auditoriją pasiekia PK konkursas? Ar Dovilės poezija skirta būti popieriuje? O galbūt reikėtų tai perkelti į paauglių skyrių? Negi visa poezija turi būti apie perdėtai sudėtingas laiko ir erdvės dimensijas?
Dovydo Grajausko „Apie reiškinius“
Kalbant apie D.Grajausko debiutinę knygą, kuri „Goodreads“ įvertinta 3,2/5, reikėtų pradėti nuo subjekto, kurį galima apibūdinti taip: kritiškas ir sarkastiškas vyrukas, kuris išvažiuoja žvejybon, nes užkniso nenuovoka, bukumas ir aklumas gražiems dalykams. Tas vyrukas dar mokosi, bet apie savo amžių sudaro marčėnišką įspūdį, maždaug: „man jau 3000 metų...“
Ši jausena gan efektingai dera prie knygos nugarėlėje esančios nuotraukos, ironizuojančios internete išpopuliarėjusios „Squatting Slavs In Tracksuits“ kultūros, kurioje juokiamasi iš posovietinio palikimo ir dvasingų rūkančių menininkų. Manau, tokią poeziją laisvai galima skaityti ne tik iškilmingame „Poezijos pavasaryje“, bet, paturbinus stilių, siųsti į „Vice“ (tinklalaidę, kurioje skelbiamos požiūrį į kultūrą keičiančios keistos ir autentiškos istorijos.)
D.Grajausko poezijoje ne tik skeptiškai, bet ir skaudžiai žvelgiama į šiandieninių jaunuolių „rajono“ kultūrą, panašią į Gosha‘os Rubchinskiy‘io kuriamą posovietinio jaunimo drabužių madą.
D.Grajausko poezijoje ne tik skeptiškai, bet ir skaudžiai žvelgiama į šiandieninių jaunuolių „rajono“ kultūrą, panašią į Gosha‘os Rubchinskiy‘io kuriamą posovietinio jaunimo drabužių madą. Eilėraštyje „Apie žmogų, kuris susikalbėjo su gyvūnais“ šaržuojamas pyktis, kuris ištinka bukumą („kazyra, blia? kazyra, kaziolas?/ na jau toks susinervinęs/ buvo žmogus, kuris kalbėjo su gyvūnais“). O tekste „Apie reiškinius VI“ iš išėjusio į parduotuvę kaimynų vaikino perspektyvos pasakojama istorija apie 2000-ųjų „vaikiščių gaują“, tai „gerai žinoma/ šutvė, patys bjauriausi, prasigėrusių tėvų/ tuntu paskubom padaryti“.
Čia ir išdygsta D.Grajausko autentiškumo grūdas – tai subjekto santykis su šiuolaikiniu pasauliu. Skausmingame kiemo fone išryškėja atvirumas grožiui nenuovokos atmosferoje („Stovi jinai prie kasininkės/ rodo kažkokią bandelę, ir/ stačiai virpėte virpa, apatinį/ žandikaulį atkišus, akyse/ tiesiog vėtra, pašėliškas, šėtoniškas/ džiaugsmas/ o iš lūpų/ šilkiniu balsu:/ žiūrėkit/ pelėsis“).
Dar vienas įdomus santykis yra santykis su lietuvių tradicija. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Tautiškas bliuzas“ visiems iki skausmo žinomos dainos ritmu ironizuojamas visus milenialus mokykloje iškankinęs patriotinis lietuviškumas („žemėj Lietuvos/ fikusai žaliuos/ runkeliai gyvuos/ žemėj Lietuvos“). Vis dėlto nepasakyčiau, kad ši tema rinkinyje atskleista taip grakščiai, kaip prieš tai buvusi.
Vis dėlto, pažvelgus į konceptą praeities romantizmo, posovietinio palikimo ir dabarties idiotiškumo perspektyvos, netikrumo santykyje slypi D.Grajausko poezijos charizma. Ir gaila, kad knygos viršelio dizaineris Tomas S. Butkus šito nesuvokė ir įkomponavo keistas surūdijusias girnas. Šią knygą „Goodreads“ vertinu 4/5.
Manto Toločkos „Popierinė“
Kaip pretendentą į literatūros tradiciją po padidinamuoju stiklu galima dėti M.Toločkos „Popierinę“. Jo knyga „Goodreads“ įvertina 3,67/5. Dėl kultūrinių aliuzijų, sąryšio su Tomu Venclova ir ypatingo dėmesio formai knyga sąmoningai provokuoja tokią reakciją. Bet kas čia per postmodernistinis simuliakras, kuriuo domisi net gurmanų auditorija?
„Eilėraštį neišdailintą kreivą, kreivą,/ Be taisyklingo ritmo, be rimo, be strofų,/ Kaip rašo, koks nusigėręs rašeiva,/ Parvirtęs į girgždančią sofą“ – eilėraštyje „Poetika“ rašo lietuvių literatūros klasikas Vincas Mykolaitis-Putinas, kurį perskaičius M.Toločkos sonetus turbūt ištiktų lengvas kultūrinis disonansas. Eilėraštyje „Vėjų 22“ dėl formos ir turinio ryšio atsiranda tradicijos, kažko, ką vadiname „aukštąja kultūra“, ir šiuolaikybės jungtis. Subjektas, pilstantis aperolį, prašantis Viešpaties „hašišo meistrui vietoj Margaritos“ semiasi įkvėpimo iš dekadentinės nuotaikos, kuri kalbos struktūravimo pagalba padeda konceptualizuoti mintį („sintaksės narvely aušta rytas“). Anot paties autoriaus išsakytos pozicijos interviu, būtent sintaksės narvelio idėja ir yra pagrindinė knygos ašis.
Poezijos rinkinyje suvedinėjant sąskaitas su rašto kultūra bei krikščioniškai tikint žodžio galia, literatūrą bandoma kurti dėl paties kalbos grožio.
Ir išties, pačiame poezijos rinkinyje suvedinėjant sąskaitas su rašto kultūra bei krikščioniškai tikint žodžio galia, literatūrą bandoma kurti dėl paties kalbos grožio. Tai matyti iš vis pasikartojančių užuominų, pavyzdžiui: „bet sukalbėsiu tave/ į atomus/ ar miltus“, „išeik tau pašauksiu kad sninga/ Nesnigs nes retorikoms stinga/ Svarbiausios poetui figūros“ ir panašiai.
G.Kazlauskaitė knygoje įžvelgė naivų sentimentalumą, sproginėjantį erotizmą, kuris oponuoja „tuščiam meistriškumui“. Kartais poezijoje pastebiu kažkokį keistą paradoksą: baisingiausi klasicistai ir racionalistai dažniausiai būna sentimentaliausi jautruoliai. Manau, kad santūrus romantizmas, dekadentizmas – vienas iš milenialų menui būdingų bruožų. Pažiūrėkit, kaip atrodo „paslaptingos ir tamsios“ meno mėgėjų „Instagram“ paskyros.
Vis dėlto sonetas „Arc Poetica“ peržengia sūnaus palaidūno estetiką, čia subjektas išreiškia norą krašteliu prisiliesti prie idėjų, kosmiškos erdvėlaikio matricos. Mindaugas Nastaravičius knygos nugarėlėje rašo, kad ši knyga apie baltą atminties ekraną, apie jausmą, kad popieriai prasti. Manau, kad tarp šių „prastų popierių“ daug daugiau vilties, negu paprastai tikimąsi iš poetų, o ypač milenialų. „Gal net prasmingas toks spurdėjimas“, – rašoma „Ars Poetica“.
Retkarčiais atrodo, kad „Popierinės“ kalba išdeginta su balikliu, todėl nesusipažinusiems su intelektualaus, mirusio autoriaus įvaizdžiu gali būti sunku skaityti tarp eilučių. M.Toločkos knygą „Goodreads“ vertinčiau 4/5.
Gretos Ambrazaitės „Trapūs daiktai“
„Recenzentai kažin kodėl [autorę] pravardžiuoja gote“, – sako G.Kazlauskaitė. Vėliau kritikė teigia, kad „Trapiuose daiktuose“ („Goodreads“ įvertintas 3.76/5) išpažįstamas noiras, siurrealizmo poetika, drąsa vaikščioti paribiais, autorė įsirašo į depresyvaus tipo poečių draugiją.
Visgi negalima neigti šiai kultūrinei formai būdingos baimės, ribų, nostalgiškos, eklektiškos ir destruktyvios atmosferos.
Sutinku, ir manau, kad recenzentė pajuto „Trapių daiktų“ melodramatišką vokiečių ekspresionistinių filmų estetiką ir net nebelabai svarbu, ar priskirtume G.Ambrazaitės kūrybą postmoderniajai gotikinei literatūrai. Visgi negalima neigti šiai kultūrinei formai būdingos baimės, ribų, nostalgiškos, eklektiškos ir destruktyvios atmosferos.
Įdomu stebėti, kaip kritikai ciniškai žiūri į šią estetiką kaip nebrandą. N.Butnoriūtė sako, kad tai „primena paauglystės madų katalogą, kuriame įrašytos kultūringo jaunuolio bagažui būdingos pavardės (Orwellas, Kafka, Plath, Ono, Lynchas) ir nualintų klišių repertuaras (beprotnamiai, egzorcizmai, katastrofos, stigmos, atskirtys, elektrošoko terapijos – būtinai daugiskaitiniai, padidinantys mastą, bet tirštame tekste praradę bet kokią individualią reikšmę.)
Iš vienos pusės suprantu, kad norima išryškinti paauglystei būdingą rašymą, kada per siaubo perspektyvą išsakomos psichoanalitinės problemos. Žinoma, juk galima remtis aliuzijomis ir į „Dėdes ir Dėdienes“ (10-o dešimtmečio karta tikrai turi tam išsilavinimą), bet tai nepagražins dirvožemio. Taip, mainstreaminė „kultūringo jaunuolio“ estetika XXI a. yra karštas reikalas (jeigu netikite, nueikite į „Youtube“ ir pasižiūrėkite 2019 m. „Gucci Gothic“ reklaminę kampaniją).
Bet ne įvaizdžiai savaime yra blogi, o tai, kaip jie sudėti. Visgi iš dalies galima sutikti, kad kai kuriuose eilėraščiuose tirštumas užgožia tą „tikrąją“ mintį, galėčiau tik papildyti pavyzdžiais: „žvilgsnio traiškanos“, „kambarių katafalkų tamsa“, „degtinės stiprumo sapnas“ noiro estetikos šviesoje neskamba elegantiškai. Bet nemanau, kad šie sakiniai absoliučiai užgožia gerus dalykus: „geležinis lūpų raudonis“, „beprotybės noktiurno violetas“, „plėšrus kaip šviesos spindulys“ skamba žaviai.
Manau, vienas geriausių G.Ambrazaitės tekstų yra „Mažų vaidmenų nebūna“, kuriame pro kaleidoskopą matomas šiaurietiškas vieno žmogaus dramatizmas („tenoriu būti rusų realizmo romano finalas,/ kai viskas – tylia mirtimi,/ ir aš, tik brendanti sniegu moteris,/ su gražiai sulenkta nosinaite rankogaly.“)
Taigi, kalbant apie šiuos tekstus, reikia užmiršti ir siaurą goto, klausančio metalo ir vaikštančio su kerzais, ir meno prisivartojusio jaunuolio stereotipus. Taip, „Trapūs daiktai“ tiks Davido Bowie ir „Twin Peaks“ fanams, mene ieškantiems prasmingo stimulo, bet netiks nurašantiems misticizmo poetiką, kaip visiškai last season, ar turėčiau sakyti last century?
Nors tai ir mėgstamiausia mano debiutinė knyga (kol kas), negaliu jos įvertinti 5/5, nes tikiu, kad autorė gali ir stipriau atskleisti savo autentiškumą.
Pabaiga
G.Norvilo pastebėjimas apie į redakciją siunčiamų jaunųjų autorių eilėraščių infantilumą verčia susimąstyti. Juodojoje informacijos skylėje visada esama pavojaus iškelti apsiseilėjusį grafomaną arba neatrasti gerai rašančiojo.
Panašumų galima įžvelgti įvairių, nuo aktualijų grožio, radikalaus patriotizmo absurdo suvokimo, iki jaunatviškai nebrandai priskiriamo potraukio egzistencializmo literatūrai. Vyraujančią eilėraščių formą galima apibūdinti taip – nerašo šie jaunieji vieno didelio, psichoterapinio, infantilaus eilėraščio ir nekovoja dėl žmonių ir gyvūnėlių teisių. Aptartieji poetai ieško savo balso, kas yra svarbiau, negu Maironio perfrazavimas arba pelėsiais ir kerpėm apaugusios bohemos įsimylėjimas.
Be abejo, nereikia anų ir čiučiuoti, juk nei vienos knygos negalėjau nuoširdžiai įvertinti 5/5. Kaip sakė G.Norvilas: „gerą santechniką nuo blogo skiria visi.“ Taip ir čia, viduje vis dar kirba, kad dar ne, dar noriu truputį švariau, tiksliau, tikriau.
