Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Apie ką galvoja miestas? J.Gehlo filosofijos pamokos miestiečiams

Vienas garsiausių pasaulyje žmogiškojo urbanizmo ideologų – Janas Gehlas gruodžio mėnesį svečiavosi Vilniuje ir sausakimšame „MO“ muziejuje dalinosi savo patirtimi kuriant Kopenhagos, Niujorko, Melburno ir kitų pasaulio miestų viešąsias erdves.
Jano Gehlo knygos viršelis
Jano Gehlo knygos viršelis

Jo knyga „Miestai žmonėms“ nuo pasirodymo pradžios buvo išpirkta vos per 4 mėnesius. „Ypač džiugu, kad ir architektūros knygos Lietuvoje tampa bestseleriais! Šios knygos tiražas pakartotas ir ją vėl galima rasti knygynuose“, – skelbia šiemet 10 metų jubiliejų mininčios leidyklos „LAPAS“ įkūrėja Ūla Ambrasaitė.

Šia proga dalinamės architektės, ir vienos iš „DO architects“ partnerių Gilmos Teodoros Gylytės mintimis būtent apie J.Gehlo pamokas, kurios aktualios visiems miesto žmonėms, rašoma pranešime spaudai.

Urbanistikos pasaulį pakeitęs architektas ir urbanistas J.Gehlas prieš daugiau nei 50 metų iškėlė, radikalų klausimą, ar miestai tarnauja žmonėms. Tuo metu vyravo ir, deja, daug kur iki šiol dar vyrauja modernistinio planavimo principai, kurie buvo orientuoti į greitą ir vienatikslį transporto judėjimą, o Gehlas atvirai ir nepopuliariai klausė urbanistų, architektų, miesto planuotojų, politikų ir apskritai miestiečių: kaip miestas kviečia elgtis žmogų? Kaip mieste jaučiasi žmogus? Tai buvo fundamentaliai naujas požiūris, nes niekas tuo metu apskritai nemąstė apie urbanistinę gyvenimo kokybę. Nuo XX a. pradžios, įsigalėjus automobiliui, masinei gamybai ir masiniam apgyvendinimui, žmogus tapo mase, o ne asmeniu, miestai ėmė prarasti žmogišką mastelį ir asmeninę atsakomybę.

Nuo maždaug dvylikos metų, kai dar nieko nežinojau apie J.Gehlo filosofiją ir kad būsiu architektė, mane kankino labai panašus klausimas. Beveik septynerius metus nuo 1991-ųjų, kiekvieną savaitę grįždama namo iš muzikos mokyklos, labai ilgai stovėdavau prie šviesoforo degant raudonai. Iki šiol prisimenu, kaip tada nuolat svarstydavau: apie ką galvoja miestas? Na, apie ką galvoja miestas, kai dvylikametė su sunkia kuprine per lietų ilgai stovi prie raudonos šviesos, o sausai ir šiltai savo mašinytėse sėdintys žmonės sklandžiai juda per žalią šviesą. Važiuoja ir važiuoja, o aš stoviu ir stoviu. Tie septyneri metai stovėjimo prie šviesoforo taip įsistovėjo, kad iki šiol tas dvylikametis balsas vis klausia, apie ką galvoja miestas. Apie ką galvoja architektas. Apie ką galvoja nekilnojamojo turto vystytojas. Apie ką galvoja daugiabučio namo gyventojas. Apie ką galvoja miesto naudotojas. Architektūros studijų metais susipažinusi su J.Gehlo filosofija ir publikacijomis radau daug vertybinių klausimų, kuriuos retas dėstytojas mus mokė kelti. Visi tie klausimai buvo apie tai, kaip žmogus jaučiasi kasdienėse erdvėse. O Gehlas pabrėžia – mes kiekvienas tuos klausimus galime kelti.

Gintarės Grigėnaitės nuotr./J.Gehlo knygos paskaitos Vilniuje akimirka
Gintarės Grigėnaitės nuotr./J.Gehlo knygos paskaitos Vilniuje akimirka

J.Gehlas ir jo studija jau daugiau kaip 50 metų dirba su didžiausiais pasaulio miestais – Niujorku, Londonu, San Paulu, Melburnu – ir savo gimtąja Kopenhaga. Kaip nuolat nepavargstamai kartoja J.Gehlas, miestai visada buvo žmonių susitikimo vieta. Nuo šeštojo dešimtmečio miesto planuotojai, politikai ir patys miesto gyventojai leido automobiliams užimti pirmą vietą, kone visiškai išstumdami miesto viešąjį gyvenimą, atsitiktinius ir neatsitiktinius susitikimus, kurie gali įvykti tik žmonėms skirtame mieste. J.Gehlui dabar 86 metai, jis gyvena Kopenhagoje, važinėja į savo studiją dviračiu ir toliau skleidžia miestų žmonėms filosofiją.

Gehlų (Ingrid ir Jano) gyvybingų miestų tyrimas

„Kodėl jūs, architektai, nesidomite žmonėmis?“ – vis klausdavo psichologė Ingrid Mundt-Gehl savo vyro. Provokuojantys Ingrid ir jos kolegų klausimai lėmė J.Gehlo profesinį kelią ir jo sukurtą miestų žmonėms filosofiją. Karališkąją danų akademiją baigęs architektas visiškai nauju žvilgsniu pamatė miestą ir žmonių gyvenimą jame – dalykus, kurių nemokoma universitete. 1965 m. ką tik architektūros magistrą apsigynęs Janas ir biheviorizmo krypties psichologė Ingrid gavo „The New Carlsberg Foundation“ stipendiją tirti kasdienį viešųjų erdvių gyvenimą Umbrijos miestuose, tarp jų Sienoje, ir dvejiems metams išvyko į Italiją. Kaip jie patys sako, juos „domino žmonių veikla miestuose ir miesteliuose, kurie dar nebuvo pertvarkyti racionalių miesto planuotojų ar užversti automobiliais“. Italijos miestuose ir miesteliuose Janas ir Ingrid stebėjo ir tyrinėjo viešąsias erdves užduodami paprastus klausimus: kodėl gatvės ir aikštės čia pilnos žmonių ir kodėl žmonės nori būti miesto gatvėse? Ingrid klausimas apie žmogų leido suformuluoti Jano žmogiškos urbanistikos kryptį, kurią jis tiria ir taiko daugiau nei pusę amžiaus visame pasaulyje.

Po Italijos miestų studijų grįžę į gimtąją Kopenhagą, Ingrid ir Jan pradėjo rašyti. Jan parašė tyrimo išvadas žurnale „Arkitekten“. Straipsnis buvo labai neįprastas, nes kalbėjo apie žmones ir jų gyvenimą mieste, o ne apie išraiškingas architektūrines formas ir efektingus fasadus. Straipsnis pasirodė tuo metu, kai jau buvo prasidėję didieji Kopenhagos pokyčiai, kuriuos Gehl ėmė fiksuoti ir sisteminti. Kiekvieną antradienį ištisus metus Gehl eidavo į pagrindinę Kopenhagos gatvę Strøget ir čia stebėdavo žmones ir jų elgseną. Tuo metu Danijoje čia vyko didžiausias pokytis ir urbanistinis eksperimentas – pagrindinė Kopenhagos gatvė 1962 m. iš ypač judrios transportinės arterijos buvo konvertuota į pėsčiųjų gatvę. Idėja buvo prieštaringa. Viešuose debatuose dalis žmonių teigė, kad skandinavai neturi „itališko viešojo gyvenimo“ mentaliteto, o daugelis vietinių prekybininkų buvo įsitikinę, kad toks žingsnis atbaidys klientus. Pėsčiųjų gatvės „tėvas“ ir Kopenhagos „miesto planavimo meras“ buvo Alfredas Wassardas, kurį įkvėpė po karo Vokietijoje tiesiamos naujos pėsčiųjų gatvės ir intelektualų ratuose girdimos humanizuoto miesto idėjos. Tačiau dėl šio projekto Wassardas iš nepatenkintų Kopenhagos miestiečių net susilaukė grasinimų nužudyti – pėsčiųjų gatvės atidarymo dieną jį saugojo policijos pareigūnai. Nepaisant vairuotojų ir prabangių parduotuvių savininkų protestų, pilotinis projektas patyrė absoliučią sėkmę – 1,15 km ilgio gatvėje užvirė miesto gyvenimas, čia itin greitai daugėjo parduotuvių ir kavinių, pirmą kartą išryškėjo miesto gyvenimo potencialas vėsiame Danijos klimate. Strøget taip pat pasirodė esanti didžiulė finansinė sėkmė, nes dėl didelio pėsčiųjų srauto stipriai išaugo mažmenininkų apyvarta. Remiantis Strøget sėkme buvo pradėtas Kopenhagos miesto humanizavimo etapas. Jan Gehlas tęsė Strøget gatvės gyvenimo tyrimą ir sisteminimą po pilotinio projekto, spaudoje nuolat akcentavo pėsčiųjų ir dviratininkų svarbą miestui.

Gehlų (Ingrid ir Jano) knygos, pajudinusios pasaulio miestų prioritetus

1971 m. J.Gehlas išleido knygą „Gyvenimas tarp pastatų“ (Life Between Buildings), kurioje apibendrino savo stebėjimų ir tyrimų rezultatus. Knyga iškart tapo legenda, žmogiško miesto manifestu ir naujo gyvenimo mieste filosofija. Jo tyrimo išvados tapo įtakingais teoriniais įrodymais ir argumentais, kurie padėjo Kopenhagos politikams humanistines miesto transformacijas taikyti žymiai plačiau. Knygoje J.Gehlas kovoja su įsigalėjusiais modernizmo miesto planavimo principais, kurie prieštarauja senajai Vakarų Europos miesto tradicijai. Suvokti skirtumą tarp modernizmo ir natūralaus, gyvybingo miesto yra lengviausia palyginus senamiestį (naujamiestį) su modernistiniu (sovietiniu) rajonu. Lygindami šias dvi priešingybes suvokiame Gehlo naudojamą sąvoką „žmogaus dimensija“, arba „žmogaus mastelis“, kuris yra atraminis senuosiuose miestuose ir svetimas modernistiniuose.

Pavyzdžiui, senajame mieste gatvės erdvę iš abiejų jos pusių formuoja vienas prie kito stovinčio namo perimetras su parduotuvėmis pirmame aukšte, o kiemo dalis yra uždara ir privati. Taip atsiejamas viešas ir privatus gyvenimas. Modernistiniame mieste gatvės erdvės neformuoja namų perimetras, pastatai stovi laisvai ir visa erdvė aplink pastatą yra nei iš tikrųjų vieša, nei iš tikrųjų privati.

Pavyzdžiui, senajame mieste mums natūralu, kad iš vienos gatvės pusės mums lengva pereiti į kitą, eidami viena puse mes galime lengvai atpažinti mums pažįstamą žmogų. Tai žmogaus mastelio erdvės. Modernistiniuose rajonuose gatvės plačios, jų neformuoja namų perimetrai, todėl gatvės yra tik tranzitinės, neskirtos gyvenimui. Pereiti iš vienos pusės į kitą yra sunku, nes ilgai degantys šviesoforai prioretizuoja vairuotoją, ne pėstįjį.

Tai buvo nauja žmogiško miesto urbanistikos kryptis, grąžinanti mus į senojo Vakarų Europos miesto tradiciją. Šioje knygoje Gehlas išdėstė savo filosofijos esmę: jei paprasti, kasdieniški žmogaus veiksmai (stovėti, vaikščioti, sėdėti) ir prigimtinės patirtys (matyti, girdėti, kalbėti) mieste bus kokybiškos ir įvairios, vadinasi, mūsų gyvenimas mieste bus geras.

Lygiai tais pačiais metais I.Mundt-Gehl parašė knygą „Gyvenamoji aplinka“ (Bo-miljø). Knygoje ji išdėstė aštuonis psichologinius žmonių poreikius urbanistinėje aplinkoje: kontakto, izoliacijos, patirties, atsiskleidimo, žaidimo, struktūrizavimo, identifikavimo ir estetikos. Knyga tapo bestseleriu ir buvo išleista 20 tūkst. egzempliorių tiražu. Ji iki šiol vadinama įtakingiausia knyga Danijos architektūroje – žinoma, ir dėl didelės Ingrid įtakos jos vyro J.Gehlo kūrybai.

2010-aisiais pirmąkart išleista knyga „Miestai žmonėms“, kurią šiandien jau galima skaityti ir lietuviškai, yra J.Gehlo mąstymo ir filosofijos tąsa. Daugeliui ji padėjo suvokti, kaip gyventi mieste, atpažinti vykdomą miesto politiką, daryti jai įtaką, apskritai suprasti, kaip mūsų gyvenimus veikia miesto erdvės. Gehlo filosofija tapo įtakinga visame pasaulyje, įkvėpdama žmones norėti gyventi į žmogų orientuotame mieste, skatindama tokių miestų kaip Melburnas, Paryžius ir Niujorkas politikus perorientuoti prioritetus ir pagrindines miesto gatves transformuoti į pėstiesiems ir dviratininkams skirtas viešąsias erdves.

Knygoje vis sukasi pagrindinis klausimas: kaip miestas kviečia elgtis žmogų? Kokiu tampa miestas ir kokiu tampa žmogus, perorientavus miestą iš tranzitinio į tokį, kuris skirtas pėsčiajam ir dviratininkui? Šį įvadą rašau Kopenhagoje, visai netoli Strøget gatvės, ir prisimenu vieną kertinių savo gyvenime suvokimų. Apie 2000-uosius žurnale „Stilius“ buvo Danijos princo, važiuojančio dviračiu per lietų, nuotrauka. Princas buvo maždaug trisdešimties ir galimai važiavo į darbą. Tada supratau, kad princą princu daro ne karieta ir ne limuzinas. Tiesiog jo kasdienybėje dviratis buvo įprastas, nes jo miestas, jį supanti aplinka kvietė jį naudotis dviračiu kaip patogia, sveika ir socialia susisiekimo priemone. Jei miestas tiesia daugiau dviračių takų, jis kviečia žmones važiuoti dviračiais. Jei miestas sodina daug medžių ir kitokių želdynų, jis kviečia žmones būti gryname ore ir daug vaikščioti. O jei miestas gerai apšviečia važiuojamąją dalį, o pėsčiųjų takų – ne, jei žalia šviesa ilgai šviečia automobiliams, o ne pėstiesiems, jei nuvažiuoti mašina į parduotuvę yra žymiai patogiau ir jaukiau nei smagiai iki jos prasieiti? Taip žiūrint, suvokiama ne tik miesto, bet ir valstybės politika ir tendencijos.

Kaip miestai kviečia elgtis žmogų Lietuvoje?

Lietuviškai J.Gehlo „Miestai žmonėms“ pasirodo tuo laiku, kai vykdomos miestų ir miestelių pertvarkos stipriai veikia mūsų pačių kasdienius įpročius. Tačiau Lietuvos, kaip ir visos Centrinės ir Rytų Europos, atveju būtina prisiminti mūsų dažnai pamirštamą, ištrintą, atmintyje pakeistą urbanistinę miestietišką šaknį, kad suvoktume kai kurių pertvarkų svarbą ir poreikį. Apie Lietuvos miestų prigimtinę istoriją, miestietišką bendruomeninę gyvenseną, kasdienius įpročius atlikta nedaug tyrimų ir nėra daug natūraliai, iš kartos į kartą perduodamų miestietiškų šeimų istorijų. Mes blankiai įsivaizduojame, kokios gyvos ir tirštos buvo prekybinės žydų gatvės Stiklių kvartale Vilniuje ir Žagarėje, Lietuvos šiaurėje, kokie dideli ir gausiai lankomi buvo turgūs Panevėžio ir Kėdainių aikštėse, kurias visu perimetru supo dailiausi miesto namai, kurių pirmuose aukštuose konkuravo cukrainių prekybininkai, kokia aukšta buvo iš Vienos atkeliavusi ir Lietuvoje itin prigijusi kafenhouzų kultūra Kaune ir Vilniuje (net 49, 1890-aisiais!), kokie įprasti buvo pasivaikščiojimų mieste su pokalbiais ritualai Pohuliankoje ar miesto sode Palangoje. Mūsų prosenelės ir proseneliai, seneliai ir močiutės nepasakoja apie miestuose leistą laiką ir čia bujojusią lietuviško miesto kultūrą. Aš pati gimtąjį Vilnių, kaip labai skirtingų žmonių gyvenimų susitikimų vietą, pamačiau tik perskaičiusi Kristinos Sabaliauskaitės pirmąją „Silva rerum“ ir greitai po jos pasirodžiusią Laimono Briedžio „Vilnius – savas ir svetimas“. Šios knygos man leido dar labiau suvokti mūsų miestų didžiausius praradimus – ir galbūt net didžiausią iš jų, miestietiškąją atmintį.

Karai suniokoja miestus, tačiau ilgalaikė okupacija pakeičia kolektyvinę atmintį. Tikiu, kad lietuvišką miestietiško gyvenimo kodą, gyvybingų gatvių tradiciją paslėpė 51 metus trukusi sovietinė okupacija. Visi J.Gehlo aprašomi principai, kaip sukurti gyvybingą ir bendruomenišką miestą, sovietmečiu buvo panaudoti priešingai: jį kuriant antihumanišką, formalų ir asocialų. Sovietmetis mokėsi iš modernizmo, kurio prioritetas – ne žmogus ir jo natūralus bendruomeniškumo poreikis. Kitose valstybėse tokiais principais pastatytų miestų ir kvartalų irgi yra, tik niekur kitur kaip Centrinėje ir Rytų Europoje jie nebuvo įgyvendinti šitaip masiškai. Pavyzdžiui, iki šiol apie 80–90 proc. Vilniaus gatvių yra nutiestos pagal sovietinius standartus. Iki šiol beveik 90 proc. Lietuvos edukacinės paskirties pastatų yra pastatyti pagal sovietinę erdvinę ideologiją.

J.Gehlas rašo apie kuo tankiau išdėstytus įėjimus ir vitrinas pirmuose aukštuose, o mūsų senamiesčiuose visos žydų parduotuvėlės buvo sunaikintos ir ten buvę įėjimai ir vitrinos užmūryti. Gehlas rašo apie terasas ir priekinius kiemelius gyvenamuosiuose rajonuose, – tokius, kokius matome Manhatane Woody Alleno filmuose, – o mus iškraustė iš senamiesčių pasiūlę karštą vandenį ir elektrą, bet prarandant kaimynystės jausmą. Taip vienas kito nebematome ir tampame vienas kitam svetimi, nes tiesiog nėra vietos susitikti, stabtelėti, pasisveikinti, yra tik niūri cokolinė siena akių lygyje, dažnai dar ir smirdanti katėmis. J.Gehlas rašo apie stiprias kaimynystes ir bendruomenes, o mes turime beveik 80 proc. gyventojų sovietiniuose rajonuose, kuriuose nėra perimetrinio užstatymo, nėra komercinių gatvelių, nėra saugių erdvių, todėl nėra ir gyvybingų, šurmuliuojančių kaimynysčių.

Per 32 Lietuvos Nepriklausomybės metus buvo įvairių miestų transformacijų. Vienos jų – europietiškos, atitinkančios Gehlo metodą, kitos modernistinės ar postmodernistinės, net prosovietinės, palieku vertinti patiems. Tikiu, J.Gehlo knyga „Miestai žmonėms“ leis pamatyti Jūsų miestą kitoje šviesoje, kaip savą erdvę, kurią galima kurti, keisti, koreguoti. Tikiuosi, ji įkvėps Jus pilnavertiškai ir šeimininkiškai naudotis gatve ne tik per automobilio ar autobuso langą, kur esame tik gyvenimo stebėtojai, o ne aktyvūs naudotojai. Galbūt įsukti virš durų šiltos šviesos lemputę, o gal tarp parkavimo vietų pastatyti kelias medines kėdutes ir vazoną su krūmu, kaip prieš gerą dešimtmetį padarė mano kaimynai olandai Margo ir Roger tą pačią dieną, kai įsikraustė į butą pirmame aukšte Trakų gatvėje Vilniuje. Labai norėčiau, kad iš J.Gehlo miesto vadovėlio būtų mokomasi ir mokyklose – kaip kurti ir naudotis miestu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos