Pasak knygos autorės, Biblija moko, kad kryčiai niekada nėra visa tiesa apie žmogų, ir rodo kryptį, kaip išlipti iš mus ištinkančių žemumų. Toji kryptis visuomet yra kitas asmuo, kitaip tariant, santykis. Įdomiausia, kad prieš daugelį metų Biblijoje aprašyti vyrų ir moterų santykių modeliai, elgsena, jausmų paletė labai panaši į šių dienų žmogaus. Tai universalūs dalykai, tad Biblija pasakoja ir apie šiandieninį žmogų. Bet svarbiausia, kad tuose pasakojimuose kalbama ir apie pastangas atsistoti, įveikti vidinį paralyžių, apie tai, kad žmogus nuolat svajoja apie autentiškus, abipusius santykius. Kaip pastebi I. Gudauskienė, niekur nenutolome – tikras, abipusis ryšys labai reikalingas ir šiandien. Su ja ir kalbamės apie ką tik pasirodžiusią knygą „Biblijos vyrai ir moterys kryžkelėse“.
– Pristatydama knygos „Biblijos vyrai ir moterys kryžkelėse“ idėją, prisipažinote ne kartą įsitikinusi, kad Biblijoje aprašyti prieš daugelį metų gyvenusių vyrų ir moterų santykiai, susitikimai, emocijų ir jausmų paletė labai panaši į šių dienų žmogaus. Kaip apskritai kilo mintis rašyti knygą apie vyrų ir moterų santykius Biblijoje?
– Su įvairiomis auditorijomis bendrauju jau du dešimtmečius, ypač viešų paskaitų cikluose nemažai dėmesio skiriu bibliniams antropologiniams klausimas. Todėl vis atsiverčiu ir analizuoju kaip tik tuos Biblijos tekstus, kur intensyviausiai keliami klausimai apie žmogų. O kur žmogus, ten neišvengiamai ir santykis. O kur santykis, ten ir jausmai, emocijos, pasirinkimų kryžkelės, neretai dramos. Apie žmogų, jo būtį ir buitį Biblijoje kalbama itin atvirai ir drąsiai, nepučiant jokios miglos. Šis biblinis realizmas mane pagavo jau prieš daugelį metų, supratau, kad tie pasakojimai kalba man apie mane. Kitaip tariant, atradau save ir biblinių herojų suklupimuose, ir jų aukštumų siekiuose, jų svajonėse. Kur dar intensyviau galėtų reikštis Aš ir Tu santykis, kur kiekvienas galėtume suvokti šį tą daugiau apie save ir kitą, jei ne dviejų kitokių, pabrėžiu – kitokių – susitikime?
– Šiandien daug kalbame apie ilgalaikių santykių kūrimą, žmonės kur kas daugiau dėmesio kreipia į santykių kokybę, vertę, tad ar Biblija gali padėti rasti atsakymus, kaip kurti tokius, kaip šiandien madinga sakyti, tvarius santykius? Žinoma, turiu minty, ne savipagalbos tipo patarimus.
– Taip, be abejonės. Iš esmės Biblija ir yra knyga apie tvarius santykius. Biblijos Dievui rūpi žmogaus orumas, asmens laisvė, teisės, savirealizacija, siekiai, svajonės. Tačiau Biblija nekalba lozungais. Jeigu Biblijos autoriai kalba apie asmens orumą ar laisvę, tai jie tarsi seka žmogų jo gyvenimo pėdsakais ir taip atsiduria neretai sudėtingos ar netgi dramatiškos žmogaus tikrovės sūkuriuose. Pavyzdžiui, Juozapo istorija Pradžios knygoje. Kokia drama! Tėvystės, sūnystės, brolystės. Ar įmanoma nauja taip iki giliausio skausmo sueižėjusių santykių pradžia? Arba patyrinėkite pranašų raštiją. Kiek čia aistringos kovos už tikrą santykį, už žmogiškumą, už laisvę, už teisingumą.
Žmogus – tai pasirinkimų kryžkelė. Ką tuose sūkuriuose daryti su savo laisve, orumu, su savo svajonėmis? Ką daryti su prieš tave stovinčio asmens orumu, su jo laisve? Žmogus neretai turi atlikti esmines perskyras, atpažinti ir pasirinkti, kur pelai, o kur grūdai, tada, kaip sako mūsų klasikas Juozas Erlickas, jau galima balotiruotis. Kai Biblija kalba apie šiuos dalykus, žmogų ji visuomet mato santykyje su kitu asmeniu, žinoma ir su Kitu iš didžiosios „K“. Ko gero, net pirmiausiai su šiuo Kitu.
Žmogų per gyvenimą lydi poreikis „daugiau“ – daugiau kokybės, tikrumo, tiesos, galiausiai daugiau pasiekimų. Biblija žino, kad poreikis „daugiau“ saisto visą žmogaus tikrovę. Pagal tai, kiek ir kaip šis „daugiau“ pildosi, Biblijoje ir yra matuojama asmens akistata su asmeniu, vadinasi, per santykį, per įvairialypių žmogaus santykių kokybę. Kai klausiate, ar Biblija gali padėti rasti atsakymus apie santykių kokybę, galiu vienareikšmiškai sakyti – taip. Kita vertus, žinau, kad Biblija nedalija lengvų receptų ir jokių lengvų atsakymų čia nėra. Biblinio žmogaus savastis yra kelias, nuolatinis judesys ir nuolatinis siekis suprasti kažką esminio apie savo būvį.
– Kam pirmiausiai skiriate šią knygą? Kaip įsivaizduojate jos auditoriją?
– Pirmiausia esu dėstytoja ir, kaip dėstytojai, man visuomet svarbus žmogus, kuris turi klausimų. Turiu mintyje egzistencinius klausimus. Kažkur esu girdėjusi istoriją apie vieną ryškiausių XX amžiaus filosofų Martinʼą Buberʼį. Tuo metu jau gerai žinomą filosofą Buberʼį skaityti paskaitos pakvietė berods vienas garsus JAV universitetas. Pradėdamas paskaitą jis paklausė: kas turite klausimų? Ranką pakėlė vienas žmogus, tada Buberʼis prisiartino prie jo bendravo su juo vienu. Taigi žmogus, kuris turi problemų, klausimų apie save, kitą, Dievą, pasaulį, yra pati tikriausia auditorija.
Žmogus yra klausimas.
Žmogus yra klausimas. Ši būklė, ko gero, kyla iš gelminės savo būvio slėpiningumo pajautos, iš pajautos tos tiesos, kad nesame apriboti šiapusybe, kad už matomo horizonto yra dar ir kita mūsų būvį saistanti tikrovė, iš prasmės poreikio. Žmogaus, kuriam viskas aišku, aš bijau. Pati nuolat klausiu apie save, apie kitą, apie tai, kas už to horizonto. Knygoje kaip tik ir stengiausi kalbėtis su prasmės ieškančiu žmogumi.
– Esate minėjusi, kad Biblija gali suteikti atsakymų apie mūsų santykius, elgseną ir nepraktikuojantiems katalikams. Kuo jūsų knyga galėtų būti įdomi tiems, kurie nėra praktikuojantys katalikai?
– Biblija ir nėra tik praktikuojančių katalikų knyga. Manau, Biblija yra knyga visiems apie visus. Klausimas „Kas yra žmogus?“ yra universalus, jo neišvengia nė vienas, tikintis jis ar ne, praktikuojantis ar ne. Biblijai tai vienas pamatinių klausimų. Neseniai teko susidurti su vienu medijų srityje dirbančiu žmogumi, kurio komandos darbai itin novatoriški, patrauklūs, aktualūs. Kai jis išgirdo apie Bibliją, atliepė kažkaip panašiai: „Ai, čia Katalikų Bažnyčios reikalas“. Labai gaila, bet kartais mūsų atvirumą kokiam nors reiškiniui, norą jį pažinti, net jeigu tas dalykas ir labai geras, blokuoja žinių stoka. Krikščionybė, taigi įvairių bažnyčių nariai, pirmąja Biblijos dalimi, Senuoju Testamentu, dalijasi su judaizmu. Šia prasme Biblija yra daugelio knyga.
Kas yra Dievas? Kas yra žmogus? Kas yra pasaulis? Kas ir kaip juos sieja? Kokia to prasmė? Tikintieji Biblijoje ieško atsakymų į šiuos klausimus, šie klausimai ir atsakymai saisto gyvenimą, bet ne abstrakčiai, nes gyvenimas – tai santykiai, konkretus, rupus žmogaus kelias su kitu.
– Kiek Biblijoje plėtojama santykių krizių tema ir kalbama apie išeitis, kaip įveikti kritines situacijas, išlipti iš jų? Kitaip sakant, ar Biblija kalba apie krizes ir išeitis?
– Akivaizdu, santykių krizių tema Biblijoje itin ryški, vadinu ją raudona temine gija. Biblija nuolat kalba apie žmogaus pasirinkimų kryžkeles. Prisiminkite tą žmogų iš Pradžios knygos antro skyriaus. Jam negera būti vienam ir galiausiai jam atvedamas kitas asmuo, kaip tuoj pat paaiškėja, vyrui – moteris. Koks bus jo žvilgsnis į kitą asmenį? Išdrįs jis į jį pažvelgti kaip į Tu, o gal žvelgs tik kaip į ta, ana, šita? Tai yra kryžkelė, santykio krizė, nes čia vyksta esminis žmogaus pasirinkimas.
Vyro ir moters santykis Biblijoje esminis – susitinka du kitokie, unikalūs. Teigti kitą ar jį neigti? Atsiverti pilnaverčiam dialogui ar nugramzdinti asmens laisvę ir orumą monologo kultūroje? O ši, kaip žinome, yra destruktyvi visomis kryptimis – savęs ir kito, taip pat ir sociumo. Dažnai, bet ne visuomet kryžkelės reiškia krizę. Jei mąstome bibliškai, krizę galime suprasti ir kaip įžvalgos, suvokimo, lemiamų verčių susidėliojimo bei pasirinkimo metą. Šia prasme Biblija daug pasakoja apie žmogaus krizes.
Vyro ir moters santykis Biblijoje esminis – susitinka du kitokie, unikalūs. Teigti kitą ar jį neigti?
Ar Biblija moko, kaip įveikti kritines situacijas? Žinoma, moko, tačiau biblinė strategija, kiek jau spėjau ją pažinti, yra perdėm savita. Sakyčiau, Biblija drąsiai kalba apie žmogaus tikrovę, nieko nepadailina, neišcenzūruoja. Biblija moko, kad kryčiai niekada nėra visa tiesa apie žmogų, ir rodo kryptį, kaip išlipti iš mus ištinkančių žemumų. Toji kryptis visuomet yra kitas asmuo. Kitaip tariant, santykis.
– Norėčiau atkreipti dėmesį į knygos viršelį, nes jį specialiai kūrė talentinga skulptorė Ksenija Jaroševaitė. Įdomu, kaip į jį žvelgia knygos autorė.
– Šis viršelis man be galo brangi dovana. Visada žavėjausi Ksenijos Jaroševaitės darbais, todėl, kai sužinojau, kad ji specialiai kurs viršelį šiai knygai, man buvo įvykis. Ką jau kalbėti, kai jį pamačiau... Pamenu, tądien buvau sustabdžiusi visus darbus ir ruošiausi aplankyti vieną kitą galeriją, reikėjo įkvėpti atitinkamo deguonies, kad pati toliau galėčiau kurti. Tačiau pamačiusi viršelį taip ir neišėjau, užvaldė ne tik emocija, bet gavau ir to reikiamo deguonies.
Tos dvi viršelio figūros man be galo taikliai biblinės ne tik estetiniu požiūriu. Matau vyrą ir moterį, žvelgiančius vienas į kitą klausiančiu žvilgsniu, lyg ir nesisavinančiu, švelniu, ramiu, lyg ir jokios dramos. Vis tik vienas į kitą nukreiptas žvilgsnis iš esmės apie žmogų pasako kur kas daugiau, nes juk visi žinome, kad ne taip paprasta išgyventi tą pamatinį klausimą – kas tu man, kas aš tau, kas mes vienas kitam. Be to, šios dvi figūros nėra statiškos, jos tarytum sugautos judesyje viena kitos link. Bibliškiau nebūna! Biblinis žmogus, ano meto ar šių dienų, yra judesio žmogus, jis tas, kuris eina, vis tikėdamasis surasti save, kitą ir Kitą. Kam jam to reikia? Reikia, nes pilnatvės ilgesys beprotiškai stiprus. Interpretuoju, bet juk menas tam ir yra menas. Tikiuosi, Ksenija Jaroševaitė nusišypsos. Esu jai labai dėkinga.
