Skaitant „Grybo sapną“, Gabijos Grušaitės romaną 2023 metais išleido leidykla „Lapas“, mano dėmesį fiksavo utopinė Kuršių nerijos ateities vizija. Personažų gyvenimas vyrdiceps grybo iliuzijoje domino dėl naujo plintančio mokslinio požiūrio, kad žmogaus žarnyno veikla yra reikšminga bendrai savijautai, todėl svarbu ne tik ką mąstai, bet ir – ką valgai. Knygą paimti į rankas stumtelėjo Igno Klėjaus laida „Tuzinas“, kurioje autorė kalbėjo apie romane tyrinėtas teorijas. Tačiau pagulėjus Šv. Elžbietos koplyčioje (Bokšto g. 6, Vilniuje) po videoinstaliacija „Pasimatymas su Aštuonkoju“, kuri praplečia knygos idėjas, (aut. G. Grušaitė) ir pakalbėjus su ten talkinusia mergina, kuri, pasirodo, yra poetė, nusprendžiau nerti į trečią Gabijos Grušaitės romaną. Atkreipkite dėmesį, koks gurmaniškas rašytojo kelias iki kito rašytojo knygos – beveik tyrimas, beveik virškinimas.
Buvau saugomų teritorijų pareigūnė-reindžerė, tad susipažinau su visais parkais, ypač esančiais Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionuose. Nacionaliniam Kuršių nerijos parkui suteiktas UNESCO pasaulio paveldo statusas, todėl šis pusiasalis po 2000 metų tapo dar labiau brangesnis, dar labiau saugomas, dar labiau vertingas. Griežtėjantys reikalavimai aplinkai privertė užbaigti visus ūkininkavimus Kuršių nerijoje. Istoriniu įvykiu tapo paskutinės karvės išvykimas. 2003 metais spaudoje rašyta: „Neringoje gali nebelikti vienintelės čia gyvenančios karvės - preiliškei Danutei Artemjevai aplinkosaugininkai skyrė 50 litų administracinę baudą už tai, kad jos juodmargė Marta ganosi neleistinoje vietoje.“
2018 metais esu dalyvavusi Saugomų teritorijų tarnybos suvažiavime Nidoje, kur kalbėta apie regioninius ir nacionalinius parkus už šimto metų. Pasakota, kad už 100 metų Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija reikšmingumu atstos savivaldybę arba ją net pakeis. „Grybo sapne“ dalis veiksmo vyksta ateityje, 2051 metais. Aprašytu laikotarpiu jau egzistuoja itin griežta aplinkosaugos politika, veikia naujos galios struktūros, kurios kontroliuoja pusiasalio rezidentų gyvenimus, vartojimą ir išmetimą, santykį su gamta.
Minėtame suvažiavime kalbėta, kad ateityje Lietuvoje išliks tik tokios saugomos teritorijos, kurios atitiks aukščiausius turistinėms vietoms keliamus kriterijus – toks pasaulinis standartas, kuris diktuoja lygį ir mums. Tai reiškia, kad dalis regioninių parkų neatlaikys pokyčių, gal liks tik draustiniai. Knygos veikėjo Karterio atsitiktinis atvykimas į Nidą, jo sarkastiška reakcija pamačius tai, ką mes saugome Lietuvoje, turbūt yra tų dviejų skirtingų standartų susidūrimas. Kita vertus personažo požiūryje atskleidžiami ir skirtingi masteliai: „Patetiška kopa. Tokių Long Ailende ant kiekvieno kampo pilna.“ Apie paveldą ir saugomas nematerialias vertybes „Grybo sapne“ kalbama plačiau. Pelikanas pakrikštijamas Benu, nes „Benai, plaukiam į Nidą!“ O Dastino Karterio paminklas Nidoje lyg aliuzija į Thomo Manno fenomeną.
„Grybo sapne“ aprašyta visiškai neįgyvendinama Kuršių marių ateities vizija, mat tokiu atveju, reiktų nukilinti visą uostą ir visą Klaipėdą, kuri iš dalies pragyvena iš uosto veiklos. Pagalvokite, kokie didžiuliai kontrastai, nes vienoje Kuršių marių pusėje UNESCO, kitoje – visą parą veikiančios ir visą parą teršiančios uosto įmonės. Juk 2020 metais paviešinta, kaip „Grigeo Klaipėda“ kasnakt slapta leisdavo į marias nevalytas nuotekas. Tuo metu prokuratūra atskleidė, kad yra daugiau Klaipėdos teršėjų. Patys klaipėdiškiai nuolatos kalba apie įvairią nuo uosto sklindančią tašką: dulkes, kvapus, triukšmą. Tačiau romano veiksmas vyksta pusiasalyje iš rezidentų perspektyvos, kurie uostamiesčiu nesidomi ir argumentuoja kodėl Klaipėda iš kitos marių pusės jiems atrodo tokia nyki.
Dalis knygos veiksmo vyksta laukiant kelto į Kuršių neriją, todėl veikėjai neišvengiamai ieško prasiblaškymo greta jo. Ir čia dvelkteli istoriniu Klaipėdos uosto gyvenimo nuodėmingumu, kuris aprašytas Arūno Daugėlos romane „Divizija“ (2003 m.), apie kurį kalbėta Johanna Jackie Baier filme „Julija“ (2012 m.) Tarp knygos personažų, sakytum, užsimezga homoerotinė mintis, kuri toliau neišplėtojama. Atrodo, kad Gabija Grušaitė aprašė Gandrališkės mikrorajono 34 aukštų pastatą Pilsotą, kurio viename iš butų neva veikia baras. „Taškas“, kaip pasakytų mažų miestelių gyventojai.
Apie daugiaaukštį savo laiku buvo girdėti nemažai pikantiškų miesto pasakojimų. Statytas krizės laikotarpiu paskubomis, ėmęs svirti dėl smėlingo grunto, todėl jo viduryje yra per kelis aukštus įrengtas papildomas svoris, padedantis pastatui stovėti tiesiai, kad jo architektas dėl to net pasikorė, kad Andrius Rimiškis, kai buvo žvaigždė, vienas pirmųjų ten pirko būstą.
Nors liūdna, kad uostamiestis knygoje lieka toks nepažinus, tačiau įdomu, kaip šį kraštą tyrinėja asmuo, turintis globalios patirties. Pati knygos autorė Gabija Grušaitė interviu yra minėjusi, kad turi nekilnojamojo turto Pervalkoje, todėl tekstas yra pagrįstas jos asmenine patirtimi. Šis faktas suteikia knygos turiniui patikimumo. Dėl pokyčių administruojant Klaipėdos kultūrą, apie kuriuos pastaruoju metu daug girdėti spaudoje, darau prielaidą, spėjimą, kad ateityje objektyviai Klaipėdą ir gretimai esančią Kuršių neriją apmąstyti galės tik atvykstantys nepriklausomi kūrėjai.
Jei į Palangą ir Šventąją keliauja ekonominės klasės turistai, tai Kuršių nerija domina tuos, kurie gali mokėti už viską daugiau ir nori gauti aukštesnės klasės turistines patirtis greta taip pat užterštos Baltijos jūros. Kaip realybėje, taip ir romane – Klaipėda praskipinama knygos personažų. Gal dėl to, kad ir jie bagoti, to kapitalistiniame pasaulyje siekia visi. Pasisekimo laisvos rinkos sąlygomis trokšta beveik visi veikėjai. Kažkur kaip debesies šešėlis nuslenka neišartikuliuota ano amžiaus socialistinės Lietuvos ideologija. Neišbaigta tada, pasibaigusio galiojimo dabar, bet vis daranti įtaką lietuviškų personažų sąmonei. Ypatingai apmąstyta paskutinėje knygos dalyje per Inos transformaciją, kurią paskatino gana realistiška ir aktuali siužeto linija. Kuršių nerija arti Kaliningrado srities, o Rusijai sukėlus karą Ukrainoje, turistautojai kavinėje garsiai apmąsto karą.
Romane aprašoma, kaip žmonės reaguotų, jeigu būtų bandoma kariniais veiksmais provokuoti Lietuvą. Prisipažinsiu, šiuos knygos puslapius buvo emociškai sunkiausiai skaityti. Ypač dėl to, kad neseniai žiniasklaidoje paskelbta, kad Šilalės ir Tauragės rajonuose skubos tvarka steigiami poligonai, nes „ <...> šiuo metu turimų karinių poligonų nepakanka, kad būtų užtikrintas Lietuvos kariuomenės kovinis rengimas ir priimančiosios šalies paramos poreikis.“
Anuomet lietuviams įtaką darė rusų kalba, todėl ideologiškai stiprinta bendrinė lietuvių kalba, per pamokas naikinti net regioniniai savitumai. Dabar laisviau žvelgiama į tarmę, nes tai nematerialus paveldas ir autentika. Kalbininkai nespėja rasti tikslių vertimų angliškiems terminams, mygom prigyja sulietuvinti angliški žodžiai. Todėl rusizmus pakeitė anglicizmai ir iš pažiūros, jei ne viena, tai kita kultūra palieka antspaudus mūsų kalboje.
Knygos kalba skiriasi savo laisvumu. Redaktorė Ūla Ambrasaitė pabaigoje įkėlė tokius pasirinkimus paaiškinantį tekstą „Žodis apie romano kalbą“. Joje išskyrė, kad „Grybo sapno“ kalbos atskaitos taškas yra Lietuvos didmiesčių viduriniosios klasės, apie 30–50 metų amžiaus žmonių šnekamoji kalba, tad jos buvo laikomasi ir redaguojant.“ Toks pasirinkimas verčia pasvarstyti, kaip kalba funkcionuoja keičiantis socialinei tikrovei. Ar lietuviai po šimto metų sugebės perskaityti „Grybo sapną“? Kaip knygos kalbinius kodus išvers vertėjai?
Neseniai tyrinėjau Youtube „Savaitės rifas“ tinklalaides, kur vieno iš laidos vedėjo Emilio Jokūbo kalba primindavo kalbų, tarmių, kultūrų ir kontekstų darinį, tačiau kito socialinių tinklų personažo Tarzano kalba išvis toks pavyzdinis kalbos frankenšteinas, kad norint suprasti žmogaus mintį, reiktų specialiai šifruoti kalbinius kodus. Būtų galima net vesti kalbos edukaciją. Vis tik knygos „Grybo sapnas“ kalba gana egzotiška dar ir dėl to, kad kai kur atsisakyta įprastos skyrybos. Čia svarbu paminėti, kad kiekvienas toks pasirinkimas, įkrautas papildomais kultūriniais kontekstais.
