2017 metais ji debiutavo su eilėraščių rinkiniu „Helsinkio sindromas“. Sako, kad knyga lietuvių poezijoje tapo įvykiu. Ne mažiau ryškiai suspindo ir antroji jos knyga, kurioje paliečiamos sudėtingos seksualumo, valgymo sutrikimų ir motinystės temos.
– Iš kur į tavo kūrybą atėjo mergaitės vaizdinys?
– Pirmasis į galvą šaunantis atsakymas yra tai, kad žodis „mergaitė“ sudarytas mažybine forma, kaip kažkas tyro ir gražaus. Tačiau knygos pasaulėvaizdyje jai tenka išgyventi daug skaudžių dalykų, todėl tarp švelnumo ir tamsos kontrastas vis ryškėja.
– „Tamsiuosiuose amžiuose“ kalbama ir apie ką tik pagimdžiusių motinų sunkumus.
– Rašydama knygą išsigryninau temas, kurias šiuolaikinėje lietuvių poezijoje aptinku retai. Kalbu apie erosą, psichikos sveikatą bei motinystės ir moterystės patirtis. Pati esu mama, patyrusi įvairiausius sunkumus, todėl susidomėjimas pastarąja tema kilo natūraliai. Nenorėjau nagrinėti moters portreto, pasitelkdama tipinę šventumo aureolę, ją idealizuodama.
Tuo metu man pačiai didelį įspūdį darė tokie kūriniai, kaip Andrejaus Zviagincevo filmas „Nemeilė“ arba Lionel Shriver romanas „Pasikalbėkime apie Keviną“. Juose motinystė vaizduojama iš kitokios, tamsesnės perspektyvos.
– Negi iš tiesų negebėjimas užmegzti ryšio su vaiku yra toks marginalus? Ar šie jausmai gali būti suderinami su meile?
– Tegaliu kalbėti apie save. Pamačiusi tamsą tapau geresne mama, nes pripažinau, kad jausmai nebūtinai turi būti malonūs. Tai padeda šviesėti ir gyti, ką savo ketvirtojo skyriaus eilėraščiuose bandžiau įtalpinti tarp eilučių. Žinoma, sutirštindama, kaip įprasta grožinėje literatūroje, nors taip atsitinka ir gyvenime.
Nenorėčiau, kad skaitytojai gyventų taip, kaip mano knygos veikėjai.
Beje, mėgstu skaityti tikras psichoterapines istorijas (literatūrinės jų vertės nekvestionuoju, nes skaitau dėl kitokių dalykų). Tarkime, Rasos Borodinos „16 gydančių istorijų. Kai gyvenimas užknisa“ arba Rasos Andrikienės „Gyvenimas be šešėlio“ daug kalbama apie vaikystę, kurioje nepavyksta užmegzti ryšio su tėvais, arba nepakankamai išmylėtus vaikus.
Galbūt mano knyga taip pat suveiks kaip prevencija, paskatinimas reikiamu momentu ieškoti pagalbos. Nenorėčiau, kad skaitytojai gyventų taip, kaip mano knygos veikėjai.
– Ar pati buvai mylėtas vaikas?
– Mane mylėto taip, kaip mokėjo, ir patys būdami traumuoti davė tiek, kiek galėjo, tad šio jausmo tikrai trūko. Todėl šiuo metu lankausi ne tik psichoterapijoje, bet ir nemažai rašau apie transgeneracinę traumą (einančią iš kartos į kartą)
– Tėvai dažnai saugo savo vaikus nuo neigiamos informacijos, filtruodami realybę. Pati rašai sudėtingomis temomis. Ar savo vaikui atvirai pasakoji apie patirtis?
– Mano sūnui dabar yra 11 metų, turiu jį vieną. Tačiau to, kad sergu psichikos sutrikimu ir geriu vaistus, jam nepasakoju. Laukiu, kada ateis laikas ir jis pats paklaus. Visgi visai neseniai buvau atsivertusi vieno tarptautinio konkurso rezultatus, į kurio trumpąjį sąrašą pakliuvo ir mano eilėraštis „Tamsieji amžiai“. Vaikas užmetė akį į pavadinimą ir sako: nu, mama, kokias čia depresijas rašai?
Pajutau, kad tai yra gera proga jam pasakyti, kad esu prirašiusi visokių eilėraščių net apie vaiko nemylinčią mamą. Bet tu pats jauti, kad aš tave myliu, atsakiau jam. Tu manęs nemyli, nes mane mokai ir verti ruošti pamokas, juokdamasis atsakė jis. Manau, kad tai nebuvo gynybinė reakcija, nes iš mūsų gauna tikrai nemažai dėmesio.
Kaip gerai, kad tokia ligoninė yra ir žmonės ten gali gauti pagalbą, pasakojo jis.
Kita vertus, visada bijojau, kad mano transgeneracinės traumos persiduos ir vaikui, bet kažkur perskaičiau mintį, kad nė vienas neišvengsime vaikų priekaištų mums. Geriausia, ką galime padaryti, tai neslėpti savo trūkumų ir pamėginti gyventi geriau.
Visgi kuriančio žmogaus vaiku būti tikrai nėra lengva, nes dažnai užsisklendžiu savo pasaulyje ir prireikia sąmoningumo iš ten sugrįžti.
– Kalbant apie psichikos sveikatą, tai „Tamsiuosiuose amžiuose“ nemažai minimas ir Vilniuje, Vasaros g. 5, esantis Psichikos sveikatos centras. Kaip tu jį matai?
– Nesu ten gydžiusis pati, nes tą darau kitoje vietoje. Apie Vasaros gatvę žinau iš aplinkinių. Bet čia prisimenu kitą istoriją – kartą važiavau lankyti vieno žmogaus į Naujosios Vilnios ligoninę ir taksi vairuotojas labai įtariai į mane žiūrėjo. Aj, tai lankyti važiuojate, atsikvėpė jis, kad neveža „psicho“. Bet taip būna ne visada – kitas vairuotojas pasidalino, kaip gaila, kad tokio gražaus pavadinimo gatvė turi neigiamą konotaciją. Bet iš tiesų, kaip gerai, kad tokia ligoninė yra ir žmonės ten gali gauti pagalbą, pasakojo jis.
Aš tiesiog nustojau valgyti, nes siekiau tobulumo.
Mūsų valstybinėse psichikos sveikatos įstaigose tikrai ne viskas yra tobula, bet aš taip pat džiaugiuosi jos buvimu. Tarkime, esu girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie Valgymo sutrikimų centrą, kuriame kaip psichologė darbuojasi mano draugė. Žmonės ten atvyksta ne iš dyko buvimo.
Beje, gyvenu visai netoli Vasaros gatvės ir kiekvieną kartą pro ją praeidama jaučiu kažkokią rimtį ir solidarumą, nes pati prisimenu savo situaciją ir kai man buvo blogai.
– Vienas tavo eilėraščių vadinasi „XS“. Tai vienas retų atvejų lietuvių literatūroje, kurioje kalbama apie valgymo sutrikimus.
– Aš pati esu turėjusi keistą patirtį, ko gero, tai buvo neįsisamonintas valgymo sutrikimas. Aš tiesiog nustojau valgyti, nes siekiau tobulumo. Mano kūnas jautė didžiules pasekmes: tesvėriau 40 kilogramų, man pusei metų dingo menstruacijos, nusėdo kraujas. Aš atsidūriau ligoninėje-sanatorijoje, tačiau niekas nesuprato, kad šios sveikatos bėdas atsirado dėl nevalgymo.
Taigi eilėraštyje „XS“ atsispyriau nuo savo patirties, tačiau jame istorija nėra iki galo tikra. Sutirštindama siekiau išsiaiškinti, kaip atsiranda valgymo sutrikimai, taip įsigalėję moterų gyvenimuose.
– Kartais apie žmones, turinčius valgymo sutrikimų, kalbama tarsi jie būtų negalintis nustoti valgyti tinginiai arba per daug išlepę, kad valgytų daugiau. Kaip manai, ar poezija galėtų būti priemonė, mažinanti stigmas?
– Nežinau, kokia yra poezijos galia, tačiau norėčiau, kad ji veiktų kaip terapija arba sąmoningumo ir empatijos ugdymas, nors žmogui niekada taip nėra buvę. Bet žinai, aš dabar susiduriu su visai kitokiu dalyku. Vartoju apetitą veikiančius psichotropinius vaistus, turiu skydliaukės problemų ir todėl priaugau 20 kilogramų. Nepaisant to, kad pripažįstu poreikį judėti daugiau, vis išgirstu komentarų, kad anksčiau buvau kitokia. Gražesnė.
– Tikiuosi, kad turi savyje jėgų nekreipti dėmesio į tokius komentarus. Grįžtant prie poezijos knygos, norisi pasiteirauti, ar manai, kad sąžininga apie pogimdyminę depresiją, perversišką erotiką ir sindromus rašyti tamsiųjų amžių retorika?
– Rinkinio pavadinimas „Tamsieji amžiai“ gali turėti keletą reikšmių. Jeigu viduramžiais žmogus būtų rašęs apie tokius dalykus, būtų sudegintas ant laužo kaip eretikas. Kita vertus, kartais į visų gyvenimus ateina Tamsieji amžiai.
Daug kas įžvelgia režisieriaus Larso von Triero sukurtą nimfomanę.
Kalbant apie sąžiningumo faktorių. Taip, siekiu tokia būti savo eilėraščiuose, tačiau jie neprivalo būti išpažintiniai, kad būtų sąžiningi. Kaip poetė jaučiu, kai sakau tiesą ir nebūtinai ji turi būti kažkokia universalija.
– Pirmasis knygos skyrius vadinasi „Erosas“. Ar Vladimiro Nabokovo „Lolita“ turėjo įtakos tavo kūrybai?
– Taip, vienas eilėraštis yra pavadintas „Lolita“, kuriame atsiskleidžia stipri šio romano įtaka. Nesistengiu nuo jos kažkaip atsiriboti.
– Kokiais būdvardžiais apibūdintum erotiką, apie kurią rašai?
– Nežinau, ar tinkamas žodis, bet norėjau panagrinėti perversišką, nenorminį, nesaldų seksualumą, nes apie jį taip pat rašyta mažokai. Todėl šiuose eilėraščiuose atsiranda ir seksualinės traumos. Daug kas įžvelgia režisieriaus Larso von Triero sukurtą nimfomanę.
Be to, anksčiau man atrodė, kad apie seksualumą atviriau rašo vyrai. Nojaus Saulyčio ir Ramūno Liutkevičiaus knygos man pasirodė tikrai puikios. Tad norėjau ir pažvelgti į tai ir iš moters perspektyvos, atrasti naują kampą jau parašytai literatūrai.
