Ne vienas turbūt klausia savęs, ar suspėsiu, ar išdrįsiu – kaip ukrainiečiai – atvirai išeiti, su ginklu ar be jo, stabdyti žygiuojančio ir šliaužiančio blogio. Ir vis dėlto net ir šiandien pasakos teigia savo teisę būti girdimos, nes jos nėra tik būdas palydėti palaimingon sapno užmarštin. Ypač tokios, kaip Hanso Christiano Anderseno „Piktasis princas“, kuri jau ne pirmą kartą savo universalumu atsiveria vis naujam aktualiajam turiniui.
Pirmąsyk ji buvo išspausdinta 1840 metais, vėliau ne kartą Danijoje perleista, taip pat ir II pasaulinio karo pabaigoje, tuomet su Palle Wennerwaldo iliustracijomis, vaizduojančiomis Piktąjį princą kaip Hitlerį. Ši sena pasaka kalba apie tai, kad blogiui bus leidžiama plisti ir jis bus šlovinamas, ir žmonės nenorės girdėti aimanų, sklindančių iš degančių miestų. Ji kalba apie pavergtus protus, leidžiančius aukso grandinėmis save prirakinti prie tirono vežimo ir pasirengusius imti duoną (dujas, privilegijas, pinigus) iš jo rankų. Ji kalba apie Dievo angelą, kuris bus visų pirma išstatytas prieš priešo pabūklus ir kurio kraujas nudegins blogį lyg ugnis, bet to bus negana. Vis dėlto, ši pasaka turi laimingą pabaigą ir palieka mažytę viltį, kad jėgų, kurias vieni vadina materija ir antimaterija, kiti – gėriu ir blogiu, dar kiti – Dievu ir Šėtonu, santykyje per vieną kruopelytę bus stipresnė pirmoji pusė. Bet to juk užteko, kad žemė atsirastų ir būtų. Šioje pasakoje daug kalbama apie dangų, apie orą, kur vyksta lemiamas mūšis. Ir čia dangus nėra vien dieviškojo teisingumo metafora, bet veikia ir savo fiziškumu. Ir tu teisus, Hansai Christianai, kad dangų reikia saugoti, tik, atleisk, nėra kada laukti to uodo, kurį žadi, kad Dievas mums atsiųs.
Hansas Christianas Andersenas
„Piktasis princas“ (Den onde Fyrste, 1840)
Kitą kartą gyveno piktas ir pasipūtęs princas, kuris nieko kito negalvojo, kaip tik užkariauti viso pasaulio žemes ir sėti siaubą, vos išgirdus jo vardą. Ugnimi ir kalaviju veržėsi jis pirmyn. Jo kareiviai trypė javų laukus ir degino valstiečių namus, ir liepsnos laižė medžių lapiją, o iškepę vaisiai kabojo ant juodų apsvilusių šakų. Kiek buvo vargšių motinų, kurių kiekviena slėpėsi už rūkstančios sienos, glausdama prie savęs nuogą žindomą kūdikį, ir kareiviai jos ieškodavo, o radę kartu su kūdikiu, imdavosi savo šėtoniškų malonumų. Piktosios dvasios nebūtų dariusios baisesnių piktadarybių, bet princui atrodė, kad viskas vyksta kaip dera. Sulig kiekviena diena augo jo galia, visi bijojo jo vardo, ir sėkmė lydėjo kiekvieną jo žingsnį. Iš užkariautų miestų gabenosi jis auksą ir brangenybes, ir jo karališkoje sostinėje kaupėsi turtai, kokių nepamatysi niekur kitur. Jo paliepimu buvo statomos prabangiausios pilys, bažnyčios ir arkos, ir kiekvienas pamatęs šią grožybę, sakė: „didis yra šis princas!“ ir negalvojo apie baisų vargą, kurį jis užtraukė kitoms šalims, jie negirdėjo atodūsių ir dejonių, sklindančių iš sudegusių miestų.
Princas žiūrėjo į savo auksą ir puikiuosius rūmus ir galvojo tą patį kaip ir minia: „didis yra šis princas! Bet man reikia daugiau! Kur kas daugiau. Nebus pasaulyje valdžios didesnės ir galingesnės už mano!“ Ir jis kariavo su visais savo kaimynais ir pavergė juos visus. Nugalėtuosius karalius liepdavo prirakinti auksinėmis grandinėmis prie savo karietos, kuria važinėdavo gatvėmis. O kai sėdėdavo prie stalo, anie turėjo gulėti jam ir jo dvariškiams prie kojų ir priimti duonos kąsnius, kuriuos jiems numesdavo.
Dabar princas liepė statyti savo atvaizdus miestų aikštėse ir karališkose pilyse, taip, jis troško, kad tokie stovėtų bažnyčiose priešais Viešpaties altorių, bet kunigai sakė: „Prince, tu esi didis, bet Dievas didesnis, ir mes to neišdrįsime“.
„Ką gi“, – rėžė piktasis princas, „tuomet nugalėsiu ir Dievą“ ir savo puikybėje ir menkystėje liepė pastatyti nepaprastą laivą, kuriuo galėtų skrosti orą. Laivas buvo margas kaip povo uodega, ir atrodė, kad yra nusagstytas tūkstančiais akių, bet kiekviena akis buvo pabūklo vamzdis. Princas sėdėjo laivo viduryje, jam reikėjo tik paspausti spyruoklę ir kaip mat išlėkdavo tūkstančiai kulkų, ir pabūklus tuomet iš naujo užtaisydavo. Šimtai galingų erelių buvo įkinkyti laivo priekyje, ir taip jis skrido saulės link. Žemė liko toli apačioje. Pirma ji, su savo kalnais ir giriomis, atrodė kaip suartas laukas, kur žaluma prasišviečia pro apverstą velėną, vėliau ji pavirto į plokščią žemėlapį, o dar kitą akimirką ją visiškai paslėpė migla ir debesys. Vis aukštyn ir aukštyn kilo ereliai. Tuomet Dievas pasiuntė vieną iš savo nesuskaičiuojamų angelų, ir piktasis princas nutaikė į jį tūkstantį kulkų, bet šios atšoko kaip kruša nuo angelo spindinčių sparnų. Tik vienas kraujo lašas ištryško ant balto sparno ir nuvarvėjo ant laivo, kuriame sėdėjo princas. Jis pradegino laivą, slėgė jį kaip tūkstančiai svorių švino ir ginė žaibo greičiu žemyn. Galingi erelių sparnai buvo suknežinti, vėjas švilpė princui ausyse, o debesys – jie radosi iš sudegintų miestų – kaupėsi į grėsmingus pavidalus. Jie panašėjo į mylių didumo krabus, tiesiančius į princą savo čiuptuvus, arba riedančius akmenis ir ugnį spjaudančius slibinus. Pusiau miręs gulėjo jis savo laive, kuris galiausiai liko kabėti tarp tankių girios medžių šakų.
„Aš nugalėsiu Dievą!“ – kartojo jis, – „prisiekiau tai ir tebūnie mano valia!“ ir jis liepė septynerius metus statyti nepaprastus laivus, kuriais galėtų skrosti orą, ir lieti žaibus iš kiečiausio plieno, nes norėjo susprogdinti dangaus tvirtovę. Iš visų savo šalių surinko milžinišką kariauną, kuriai išsirikiuoti, stovint žmogus prie žmogaus, reikėjo keleto mylių. Jie sulipo į nepaprastuosius laivus, princas įkopė į savąjį, ir tuomet Dievas pasiuntė uodų spiečių, vos vieną negausų spiečių, ir apsupę princą, uodai gėlė jam veidą ir rankas. Įsiutęs išsitraukė jis savo kalaviją, bet raižė juo tik tuščią orą, uodų jis negalėjo nukirsti. Tuomet suriko, kad jam atneštų brangius apklotus. Jis liepė šiais apvynioti save, kad joks uodo geluonis pro juos neprasiskverbtų, ir jo įsakymas buvo įvykdytas. Bet vienas vienintelis uodas nutūpė apkloto viduje ir įropojęs princui į ausį, jam įgėlė. Įgėlimas degino kaip liepsna, nuodai pasiekė smegenis, princas blaškėsi, draskė nuo savęs apklotus, rovėsi drabužius ir šoko nuogas priešais surambėjusius, laukinius kareivius, kurie dabar tyčiojosi iš išprotėjusio princo, troškusio nugalėti Dievą, bet kuris čia pat buvo įveiktas vienut vienutėlio mažyčio uodo.
Vertė I.Steponavičiūtė Aleksiejūnienė
Redakcijos honorarą už šią publikaciją prašau skirti VšĮ „Mėlyna ir geltona“, https://www.blue-yellow.lt, remiančiai Ukrainos gynybą.
