– Esate aktorė, vertėja, rašytoja. Kaip užsimezgė tokia meniška „karjeros“ linija?
– Esu toliausiai nutolusi nuo sąvokos „karjera“, tad džiugu, kad vartojate ją kabutėse.
Visos, pavadinkim, – veiklos – sritys, matyt, išsirutuliojo dėl dviejų esminių priežasčių – tikriausiai prigimtinio potraukio žodžiui, vaizdui ir (savi)raiškai bei vėliau, suaugus, atėjusio natūralaus egzistencinio poreikio iš kažko gyventi (užsidirbti pragyvenimui). Pažįstu žmonių, kreivai žiūrinčių į tai, ką darau, – neva bandau išgyventi iš tekstų. Bet, regis, toks mano kelias. Kartais realiai praktiškai neįmanomas, bet visgi – tai sėkmingiau, tai visiškai nesėkmingai – pavykstantis. Laikausi to, kuo tikiu, iš paskutiniųjų.
– Ir visgi – kuriai veiklai teikiate pirmenybę?
– Man visos šios veiklos svarbios. Tiesiog viena natūraliai atpuolė – aktorystė. Tai buvo įstabus gyvenimo tarpsnis (vaidmenys spektakliuose, repeticijos, gastrolės), kuris pasibaigė netekus esmingojo žmogaus – E. Nekrošiaus. Be šio Režisieriaus savęs scenoje nematau (ir, matyt, nesugebėčiau joje būti). Tačiau teatras iš mano gyvenimo nedingo – verčiu spektaklius, tekstus kultūrinei spaudai apie teatrą, ruošiu titrus.
– Su Eimuntu Nekrošiumi atradote save aktorystėje, esate buvusi ir scenarijaus autorė Laimučio Vilkončiaus pastatytam spektakliui. Ką tik išleidote knygą jaunimui „Lota“. Ką jums reiškia šis žingsnis nuo teatro į prozą?
– Tiesą pasakius, nieko labai neįprasto. Tekstai mano gyvenime visuomet buvo – visokie, skirtingiems adresatams, dar vaidinant teatre: publikacijos kultūrinėje spaudoje, kūrybinis prisidėjimas prie įvairių teatro projektų. Tik niekad neturėjau pakankamai drąsos ką nors „išleisti“. Ar, tiksliau, nemačiau prasmės.
– Kodėl tą prasmę atradote būtent jaunimo literatūroje?
– Kadangi dirbu vaikų ir paauglių literatūros srityje, esu „arti“ to, kas kuriama šiai auditorijai, arti to, kas išleidžiama Lietuvoje, žinau kontekstą, situaciją. „Lota“ iš dalies yra balsas, kurio trūko man pačiai mūsų, lietuviškojoje, literatūroje paaugliams. Nežinau, kiek jis atliepiantis, reikalingas, svarbus. Man jo trūko. Tačiau nežinia, ar jo trūko kam nors be manęs.
Paauglystė – skausmingai gražus ir sunkus, drumzlinas metas. Nenorėčiau į jį grįžti, tačiau jis visad su manimi ir manyje. Regis, man nepavyksta tapti „suaugusiu žmogumi“, niekaip, kad ir kaip stengčiausi. Su visomis socialinėmis atsakomybėmis, įsipareigojimais bankams ir visuomenei, išankstiniu ruošimusi pensijai ir t.t. Man tai neįveikiama, aš su tuo taip ir neišmokau susigyventi. Man vis dar rūpi tie patys klausimai, kurie buvo esmingai svarbūs bręstant ir stengiantis suvokti pasaulį bei savo vietą jame, aš vis dar kvailai sumaištauju „lygioje vietoje“, vis dar nesuprantu, kaip kai kurie žmonės pasiima paskolą butui, sielojasi dėl automobilio ar kokio nekilnojamojo turto.
– Papasakokite apie rašytojos gyvenimo užkulisius.
– Nemanau esanti „rašytoja“. Tai tėra Lota, norėjusi prabilti, Lota, kuria patikėjo keli žmonės, padrąsinę mane leisti jai prabilti knyga.
Visgi jei tai klausimas apie rašymą... Tyla. Labai mėgstu tylą. Sterilią.
Paauglystė – skausmingai gražus ir sunkus, drumzlinas metas.
– „Lota“ – apysaka apie netektį, vienatvę, sielos ligas. Ar knygoje esama autobiografiškumo?
– Manau, autobiografiškumo esama visame, kas kuriama bet kurio autoriaus, – ar tai būtų piešinys / paveikslas, vaidmuo scenoje, literatūros kūrinys, filmas, siuvinėjimas kryželiu ar karoliukais ir t. t. Būtų sunku (bent man) sukurti kažką, su kuo negalėčiau bent šiek tiek tapatintis, turėti tam tikrų tapačių / panašių gyvenimo patirčių.
– Knyga užgriebia vieną merginos gyvenimo etapą: Lota išgyvena mamos mirtį, draugės ligą, didelį pyktį dėl to, kaip susiklostė gyvenimas. Vilties apysakoje lyg ir nedaug – tik tas knygų klubas, į kurį Lota ironiškai svarsto stoti. Ar knygos gydo? Ar jos ir pagydys Lotą?
– Tiesą sakant, šio klausimo tikėjausi. Apie viltį. Aš palieku spręsti Lotai. Negaliu to padaryti už ją. Manau, jos – vilties – apysakoje yra pakankamai. Bet kaip pasielgti – nuspręs Lota. Aš taip pat norėčiau tai žinoti – ką ji nuspręs, kaip ji pasielgs. Man tai rūpi, asmeniškai.
Kalbant apie save, Dianą, – taip, knygos nekart mane išgelbėjo.
– Užvertus knygą lieka neatsakytų klausimų – kas toliau? Kaip jai susiklostė? Kaip baigėsi Lyrui? Sonatai? Lotai? Gal planuojate tęsinį?
– Nežinau. Sutikusi Lotą, norėčiau ją stipriai meškiškai apkabinti. Mums abiem kažkiek atlėgtų.
– Mano galva, didžiausia knygos stiprybė – kalba. Knyga parašyta be galo natūralia jaunimo kalba, tarytum vidinis merginos monologas, tačiau ji ne atžagari, o priešingai, be galo poetiška... O kas jums pačiai brangiausia savo apysakoje?
– Rašiau, kaip jaučiau. Kaip man bylojo Lota. Tai buvo taip natūralu. Tiesą sakant, iki pat šiol bijausi, kad „Lotai“ atrasti skaitytoją bus sunku būtent dėl kalbos, nes ji – nepoliruota, galbūt net neliteratūriška?.. Visgi aš tik leidau Lotai kalbėti savo balsu ir netrukdžiau.
– Ar įsivaizduojate „Lotą“ teatro scenoje?
– Ne. Tačiau kone girdžiu ją kaip įgarsintą knygą.
Rašiau, kaip jaučiau. Kaip man bylojo Lota.
– Ar planuojate susitikti – galbūt virtualiai – su savo skaitytojais?
– Ar tų skaitytojų bus? Ar jie norės susitikti? Ko nenorėčiau pati, kaip knygos autorė (ir kas atstumtų Lotą), – tai susitikimo su netikrais skaitytojais, kuriuos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos būtų privertusios perskaityti kūrinį, o paskui – taip būna, žinau ir mačiau – privertusios parašyti klausimus „autorei“, kuriuos jie, vargšai, vėliau turėtų perskaityti (nes jaudinasi, nes jiems neįdomu, nes mokytoja stebi) renginio / susitikimo su autore metu. Tuomet geriau nereikia :) Šiais laikais skaitytojai gali susirasti autorių ir su juo susisiekti socialinėje erdvėje. Kartais pati taip darau, kai noriu padėkoti autoriui, kurio nepažįstu. Tai nereiškia tapimo feisbuko draugais ar panašiai – ne, aš tiesiog noriu padėkoti už knygą, jei ji manyje sujudino kosmosus.
