Mintis kurti literatūrai skirtą šventę kilo bendraminčiams: Ignui Staškevičiui, Mykolui Katkui, Gintautui Bartkui, Šarūnui Skyriui, Violetai Jurgaitienei ir Gintarui Steponui Vyšniauskui. Oficialus festivalio organizatorius – VšĮ „Open Books“ (direktorė Ieva Davydenko), prie kurios iniciatyviai prisijungė dar daugiau literatūros žinovų, gurmanų: Marius Ivaškevičius, Aidas Puklevičius, Audrius Siaurusevičius.
Vos tik pasirodžius pirmosioms žinutėms apie festivalį, literatūros erdvėje kilo diskusija – ar tikrai reikalingas dar vienas literatūros festivalis mūsų padangėje, gi būtent rudenį jų ir taip netrūksta (Adomo Mickevičiaus bibliotekos organizuojamas „Skaitymo festivalis“, „Vilniaus lapai“, „Paviljono knygų savaitgalis“ ir kt.). Tačiau vienas iš pagrindinių sumanytojų, Ignas Staškevičius, interviu Marijui Gailiui teigė, kad „galima kurti terpę, humanitarinę erdvę, kuri nebūtų vien elitinė, bet nebūtų ir vien profaniška, „patiko / nepatiko“ tipo...<...> Jeigu rasis daugiau diskusijų apie literatūrą, leidybą, visiems bus geriau. Jeigu stengsimės išgryninti literatūrą palikdami tik tai, kas neva vertinga, tuomet rizikuojame, kad tik Kmita ir teliks. Jeigu į reiškinį žvelgsime atviriau ir atlaidžiau, ieškodami grožio ir prasmės, tai, žiūrėk, ji ir atsiras.“
Kaip knygų mylėtoja, galiu su Ignu Staškevičiumi tik sutikti – kuo daugiau literatūrinių renginių, kuo jie įvairesni, tuo laimi visi: knygų mėgėjai, autoriai, visa literatūrinė bendruomenė. Tad festivalis „Open Books“ pagaliau įvyko, o ar pavyko – pabandykime padiskutuoti.
(NE)sėkminga festivalio komunikacija
Kai tik socialiniuose portaluose pasirodė „Open Books“ reklama, puoliau ieškoti daugiau informacijos apie šį naują, iki šiol negirdėtą renginį, tačiau rezultatas nuvylė. Sukurta svetainė, pardavinėjami bilietai, paleista reklama, tačiau informacijos apie patį festivalį, programą, organizatorius veik nebuvo. Tiesa, likus mėnesiui iki festivalio datos, programa ir visa kita informacija po truputį pildėsi, bet, rodos, paskutiniai štrichai sudėti tik kelios dienos iki festivalio pradžios (pvz., gurmaniškos vakarienės „prisiMENU“ meniu temos).
Aš suprantu, kad gali sau tokią prabangą leisti didelį įdirbį turintys festivaliai, pardavinėti bilietus dar net nepaskelbus programos, nes jų gerbėjai jau pasitiki ilgamete šių festivalių kokybe, kuri nenuvilia. Tačiau ne kartą klausiau savęs, kodėl turėčiau pirkti išankstinius bilietus, t.y. „katę maiše“, į visiškai naują festivalį, apie kurio programą, koncepciją kol kas užsiminta tik abstrakčiais apibūdinimais: „autorių galerija“, bet kol kas be pilno sąrašo, diskusijų pavadinimai – be diskusijų dalyvių pavardžių ir pan., ir šiaip nebuvo aišku „apie ką“ tas festivalis. Be to, organizatoriai nežadėjo, kad išankstiniai bilietai yra pigesni, renginio dieną brangs ir t.t. Kokių motyvų vedama turėjau iš anksto pirkti tuos ne ypač pigius bilietus į šį festivalį? Negi bijodama, kad juos iki renginio datos visus iššluos?
Tačiau ne kartą klausiau savęs, kodėl turėčiau pirkti išankstinius bilietus, t.y. „katę maiše“, į visiškai naują festivalį, apie kurio programą, koncepciją kol kas užsiminta tik abstrakčiais apibūdinimais.
Kai po literatūrinės visuomenės nepasitenkinimo bangos dėl informacijos stokos ir visų kitų niuansų imta viešinti festivalio organizatorius, kurių autoritetingos pavardės lyg ir įpareigojo festivalio sėkmę, visi truputį apsiramino. Marius Ivaškevičius, Aidas Puklevičius, Ieva Davydenko – visuomenėje žinomi kompetentingi vardai, kurie greičiausiai žino, ką daro, tad lukterėkime ir greit viską sužinosime. O kai prie komandos prisijungė viešųjų ryšių ekspertas Mykolas Katkus, visai neliko abejonių, kad greit visa nežinomybės migla bus išsklaidyta, tuoj visa Lietuva skambės apie šį literatūrinį įvykį. Ir pradėjo skambėti.
„Gidas po šiandienos literatūros anatomiją“ – toks buvo pasirinktas festivalio reklaminis šūkis. Mieste, internete imam pastebėti tikrai paveikią, atkreipiančią dėmesį festivalio reklamos vizualizaciją su knygos „viduriais“. Nežinau, kaip jums, bet man tie reklamoje vaizduojami knygos „viduriai“ kūrė aliuziją į tai, kad šis festivalis man pasiūlys literatūrinę operaciją, kurios dėka turėsiu galimybę labiau prasiskverbti į konkrečių literatūrinių kūrinių esmę, sumanymus, į knygų „vidurius“. Tačiau susipažinus su renginio programa, stebint besipildančią autorių galeriją, ne man vienai ilgai buvo neaišku, kaip tai bus įgyvendinama. Koks šio festivalio tikslas? Kuo jis išsiskirs iš kitų? Kas bus tuo gidu?
Tačiau susipažinus su renginio programa, stebint besipildančią autorių galeriją, ne man vienai ilgai buvo neaišku, kaip tai bus įgyvendinama? Koks šio festivalio tikslas? Kuo jis išsiskirs iš kitų? Kas bus tuo gidu?
Galiausiai sužinome, kad organizatoriai siūlys tai padaryti pačiu paprasčiausiu ir iki šiol neįprastu būdu – gyvu susitikimu akis į akį su rašytoju. Beje, idėja ne tokia jau nauja, panašus renginio konceptas, skaitytojas akis į akį su autoriumi, jau buvo išbandytas knygyne „Mint Vinetu“. Tiesa, tai nepasiteisino, nes norinčių tiesiogiai bendrauti su autoriais drąsuolių ir smalsuolių veik neatsirado. Na, bet, tarkime, organizatoriai to nežinojo, arba žinojo, bet šita patirtimi nepasitikėjo. Tačiau bet kokiu atveju, ką šis formatas turi bendro su „knygos viduriais“?
Šaunu, kad organizatoriai atrinko labiausiai Lietuvoje vertų dėmesio autorių sąrašą, tačiau ką man dabar su juo daryti atėjus į festivalį? Eiti per stendus, kalbėtis su autoriais ir tokiu būdu bandyti suprasti jų kūrinių anatomiją, ar suprasti, kad visi 50 autorių ir yra tie siūlomi gurmaniškos literatūros kūrėjai? Net aš, laikydama save gana drąsia ekstraverte, neturėjau jokio vidinio poreikio prieiti nė prie vieno nepažįstamo autoriaus.
Kodėl? Nes nesitikėjau, kad pokalbis su juo gali man padėti labiau perprasti jo kūrinį, juolab kad patys autoriai dažniausiai yra intravertiškos asmenybės, nelinkusios į labai didelius atviravimus, išsamias diskusijas ar norą bendrauti. Tad, bent jau mano nuomone, šis festivalio formatas visai nesiūlė pažinti kūrinio anatomijos, jis siūlė kažkiek pažinti ar gyvai prisiliesti prie autoriaus, gauti iš jo autografą, tačiau tikėtis, kad pokalbis su juo atvers mums to kūrinio „vidurius“, manau, yra utopiška.
Lygiai taip pat utopiška, kaip ir tikėtis, kad vien pakalbėję su sergančiu pacientu mes sugebėsime padaryti diagnozę, kuo jis serga. Bent jau man knygos ar tam tikro autoriaus kūrybos vidurius gali atverti tik išsami to kūrinio analizė, o jei pati nesu tam pajėgi, pageidautina su literatūrinio guru, profesionalo chirurgo pagalba, kuris žino, kaip tai reikia daryti, kur ir kaip daryti pjūvius, kokius instrumentus tam naudoti ir pan.
Be abejo, festivalis siūlė ne tik pasimatymus su autoriais, bet ir kūrybos skaitymus, diskusijas, literatūrines vakarienes, tačiau tai nebuvo konkrečių autorių ar kūrinių analizės, tad visa „Open Books“ reklaminė komunikacija, nors ir buvo vizuali, skambi, tačiau toli gražu ne tiksli, suformuojanti nepagrįstus lūkesčius, neatitinkanti festivalio programos turinio. O jei sakysit, kad ne taip kažką supratau, tai atleiskite, ar tai mano problema, ar neaiškiai išreikštos komunikacijos?
Pakalbėkime apie festivalio kainodarą
Šio projekto kainodara mane pačią stebino nuo pat pirmosios dienos. Kaip diplomuotą kultūros vadybininkę, kaip literatūrinių ir kitokių renginių organizatorę ir jų lankytoją. Buvo įdomu, ar šio festivalio organizatoriai darė bent minimalią rinkos analizę nustatydami bilieto kainas. Ne vieną kartą esame su kolegomis, kitų literatūrinių renginių organizatoriais diskutavę, kad sostinėje yra tokia gausi literatūrinių renginių pasiūla, kad net į nemokamus renginius sunku surinkti auditoriją (na, išskyrus susitikimus su Martynenko ar Sabaliauskaite).
Kad visur vaikšto ta pati saujelė žmonių, kad į knygų pristatymus vaikšto tie patys autoriai vieni pas kitus, dar draugai ir artimieji. Kad vienintelė išimtis yra knygų mugės arba renginiai, kuriuose šalia renginių yra kartu pardavinėjamos knygos be prekybos centrų antkainių, kaip, pvz., „Paviljono knygų savaitgalis“.
Kai pati klausiau savo knygų mėgėjų pažįstamų, ar ketina eiti į šį festivalį, atsakymai buvo dvejopi. Vieni apskritai nesuprato šio festivalio esmės. Kiti savo neigiamą atsakymą motyvavo taip: už 15 eurų galima nusipirkti beveik dviejų mėgstamų lietuvių autorių knygas ir nueiti į būtent jų pristatymo vakarą nemokamai. Ir tuo labiau niekas neturėjo poreikio bendrauti su autoriais be tarpininkų, nė vienas iš mano pažįstamų knygų mylėtojų.
Atvirkščiai, visi nori per pristatymus sėdėti priešpaskutinėje eilėje ir nusukti akis nuo moderatoriaus ar autoriaus, kai šie užduoda klausimą „o gal dar kas norit ko paklausti autoriaus?“. Nė vienas neturėjo paskatos mokėti 15 eurų už bilietą į neaiškaus turinio renginį, kai net į tarptautinę Vilniaus knygų mugę, kur renginių, leidyklų stendų su tais pačiais autoriais yra daug daugiau, bilietas perpus pigesnis. Tad organizatorių užsikelta kartelė – tikslais ir bilietų kaina, mane vertė žavėtis ir kartu stebėtis optimizmu, drąsa ir užmojais.
Ir visgi, bilietą aš nusipirkau, bet ne dėl mane sužavėjusios festivalio idėjos ar viliojančio programos turinio, o dėl palaikymo pačios iniciatyvos ieškant naujų formų literatūrinių renginių terpėje.
Literatūros festivalis „OPEN BOOKS“ įvyko, o ar pavyko?
Marius Ivaškevičius, paskutinę dieną prieš festivalį kviesdamas visus jame apsilankyti, sakė: „Ateikit, kas galit ir norit. Rytojaus mūsų aktyvumas parodys, ar mums reikia tokio festivalio ateityje.“
Atėjome. Puikiai pasirinkta renginio vieta džiugino tiek patogia geografine prasme, tiek kultūriniu aspektu. 1000 kvadratinių metrų Nacionalinės dailės galerijos didžiojoje ekspozicijų salėje randame autorius, įsikūrusius personalizuotuose stenduose, prie kurių turėtų bendrauti tiesiogiai su potencialiais skaitytojais, kur turėtų susidraugauti aukštoji kultūra su popkultūra. Turėtų...
Žvelgiant iš viršaus: salė, autorių stendai įrengti vizualiai, puikus dizainas, apšvietimas, kiekvienam autoriui po atskirą garbingą, stilingą „ložę“ su šio pavarde, ir nesvarbu, ar tas autorius debiutantas, ar jau bestseleristas. Pasak organizatorių, toks Lietuvoje retas formatas turėtų padėti laužyti lietuviams būdingą intravertiškumą. Sudrauginti aukštąją kultūrą su populiariąja. Panašu, kad tikėtasi stebuklo. Tačiau stebuklas neįvyko.
Tuščia festivalio autorių erdvė, nuobodžiaujantys autoriai, šmaikštaudami keliantys į socialinius tinklus nuotraukas su „įsivaizduojamais draugais“ ant tuščių kėdžių, su mezginiais, įpusėtais belaukiant to skaitytojo, rašantys, kad buvo puikus laikas pagaliau pabendrauti autoriui su autoriumi, bet ne su atėjusiais pas jį gerbėjais, norinčiais aptarti jo kūrybą.
Didesnis žmonių srautas susirinkdavo diskusijoms skirtose auditorijose, tačiau pačių diskusijų temos nebuvo naujos ar netikėtos. Apie humorą literatūroje buvo diskutuota praėjusioje Vilniaus knygų mugėje, apie kritiką pastaruoju metu įvyko ne viena vieša diskusija (beje, be bilietų). Bent man tos kelios „Open Books“ diskusijos dar šiek tiek atsvėrė visą kitą šio festivalio turinio tuštumą, bet diskusijų buvo per mažai, jų temos jau girdėtos, jos taip pat nebuvo susietos su viešinama reklamine žinute.
Tad mano atsakymas būtų – ne, tokio festivalio, su būtent tokiu formatu, artimiausioje ateityje nereikia. Lietuviai neišdrįso arba nematė poreikio pralaužti savo intravertų sienų ir dar labiau nesuprato, kodėl už tai turėtų susimokėti nemažą literatūrinėj rinkoj bilieto kainą.
Visgi norėčiau ir kai kuo pasidžiaugti. Pati idėja, surinkti festivaliui organizatorių komandą iš skirtingų sričių profesionalų, yra visai nebloga. Tokia komanda gerokai kūrybiškesnė, jų idėjos šviežios, jie neturi nuostatų ar nesėkmingų patirčių šioje srityje (nes nieko iki šiol panašaus neorganizavo), todėl užmojai gerokai drąsesni, novatoriškesni, tačiau taip pat ir rizikingesni. Pirmasis blynas prisvilo. Man atrodo, kad dėl laiko stokos ar kitų priežasčių šioje komandoje trūko susidirbimo, aiškios vieningos krypties, o gal ir patirties būtent literatūrinių renginių rinkoje, nebuvo atsižvelgta į jos poreikius, galimybes ir kitas aplinkybes.
Niekas garsiai neįvardija, bet visi supranta, kad toks festivalis galėjo įvykti tik turint stiprų ir patikimą mecenato ar kelių finansinių globėjų užnugarį, kurie viską finansuos, net jei festivalio išlaidos gerokai viršys gautas iš bilietų pajamas. Todėl džiugu, kad kažkas (mes tik bandome spėlioti kas) nusprendė šįkart investuoti ne į dar vieną verslo projektą, o į literatūrinį įvykį. Nemanau, kad tikėdamiesi, jog ši investicija labai atsipirks, bent jau finansiškai.
Bet kokiu atveju, visi šiame projekte dalyvavę autoriai ar diskusijų dalyviai nieko nepralaimėjo, anaiptol, gavo ne tik neeilinę galimybę pabendrauti ar susidraugauti vieni su kitais (nes nelabai daugiau buvo ką veikt), bet ir gavo honorarus, kuriuos galime užskaityti kaip mažas premijas geriausiems šių metų lietuvių autoriams. Galų gale, bet kokia patirtis ko nors išmoko, manau, ne tik šio festivalio organizatorius, bet ir mus visus, nes neklysta tik tie, kurie nieko nedaro.
Todėl gal ir nereikia daugiau jau buvusio „Open Books“ formato festivalio, tačiau reikia tokių savo srities autoritetų, mecenatų iniciatyvų, susijungimo ieškant naujų formų ir drąsos įgyvendinant naujas idėjas. Už tai jums didelis ačiū. Tikiu, kad sugalvosit vėl ką nors įdomaus. Aš būtinai ir vėl apsilankysiu.
