Kaip lietuvių literatūroje kalbama apie humorą?
N.Koskienė, knygos „Špylkos ir šlepetės“ autorė, renginį pradeda citata: „Vikipedijoje rašoma, kad humoras, tai gebėjimas išprovokuoti juoką, komišką aplinkos atsaką ar padėtį, pralinksminti, nuobodžią ar keblią situaciją paversti pramoga, pastebėti juokingus ar keistus tikrovės reiškinius. Pakantus, draugiškas gyvenimo keistenybių, juokingų situacijų, žmonių ydų ar savikritiškas pašiepimas, susijęs su optimistiniu ar kontempliaciniu požiūriu į tikrovę, – sako N.Koskienė, – iš esmės humoras nėra paprastas dalykas, jis priklauso su žmogaus požiūriu.“
„Bandydama suprasti, kaip lietuvių literatūroje pristatomas humoras, klausinėjau mokinių, iš kurių dauguma sakė, kad mokykloje tokios literatūros iš viso nėra. Mūsų literatūroje, atrodo, dominuoja liūdni ir tragiški kūriniai. Taip jau yra, bet iš tiesų mes – linksmi žmonės, mokame juokauti, kartais per daug. Jauni žmonės, pavyzdžiui, užaugo su „Simpsonais“, jų pokalbiuose nevengiama ironijos, pašiepimo ir tai, deja, balansuoja ant patyčių ribos,“ – teigia N.Koskienė.
„Jeigu tau juokinga, vadinasi ten ir yra humoro. Kai kurios knygos skaitosi, o kai kurios ne. Net tos, kurios yra gerai įvertintos dažnai būna sunkios kaip plyta. Pavyzdžiui, Balys Sruoga apie sunkius dalykus rašo su humoru, todėl tai galima skaityti skaniau“, – pernai su trenksmu išleidęs knygą „Fotografas“ sako R.Parafinavičius, – „manau, kad šis jausmas padeda visiems, norintiems, mokantiems, galintiems juokauti, nes tai padeda paprasčiau pažvelgti į gyvenimą.“
Jeigu tau juokinga, vadinasi ten ir yra humoro, – sako R.Parafinavičius.
Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi
Cituodama garsų rašytoją Hermaną Hesė N.Koskienė pabrėžia, kad visas aukštesnysis humoras prasideda tuo, kad į savo asmenį nebežiūrime taip rimtai: „Tai vaistas nuo puikybės, o puikybė – viena didžiausių nuodėmių. Rašau juokingus nutikimus apie moteris, jų gyvenimą. Kai kurios perskaičiusios žvelgė į tai noriai, o kitos klausė, kodėl taip nepagarbiai?“
Paklausta kaip knyga „Pabučiuok man... į šypseną“ susijusi su kasdienybe R.Stanaitytės-Česnulienė prisimena: „Tikrai negalvojau rašyti knygų, tačiau buvo vaikai, kurie pasakydavo kažką gero ir aš kvatodavau balsu! Ėmiau rinkti ir servetėles, „Maximos“ čekius, nuotrupas. Pradėjau tai talpinti „Feisbuke“ ir pasirodo, kad kitiems tai taip pat smagu. Man tai labai gražu ir tikra. Kažkada mano draugė atsiuntė nuotrauką, kurioje mano vaikas juokiasi iš mano knygos. Tai privertė pasijusti labai šauniai!“ – mintimis dalinasi R.Stanaitytė-Česnulienė.
„Gyvenime yra du pasirinkimai, jeigu sunku, gali verkti, daužytis kumščiu į krutinę, beje, moterys tai moka labai gerai. Aš nuoširdžiai tikiu, kad Dievas turi humoro jausmą. Kuo labiau planuoju, dėlioju ekselį, tuo labiau Dievas nusprendžia pasijuokti. Tiesa ta, kad požiūris yra žmogaus pasirinkimas: gali verkti arba juoktis. Panašiai su vaikais – kartais reikia tiesiog išgyventi. Mano knyga ir yra apie tai, beje, kai kurios skaitytojos rašė: „Man taip pat!“ ir tai svarbiausia. Radau savo paprastąją misiją: kol brazdini korporatyviniame laive – dienos gale norisi šypsotis. Mano tikslas ir yra besišypsančios moterys.“
Žmonės, kurie juokiasi
„Kai pradėjau rašyti humoreskas redaktorius sakė, kad humoro jausmą supranta tik penki procentai žmonių, bet per knygos pristatymus aplankiau daug bibliotekų. Pasirodo tas procentas yra visai kitoks. Žmonės mėgsta juoktis, jie pavargę nuo rimtumo, nuo problemų. Mano istorijos kalba apie situacijas, pavyzdžiui, ateini į apatinio trikotažo parduotuvę ir nėra tinkamo dydžio – ar tai tragedija? Arba vyras per savo 40-iuosius metus parsivaro motociklą – čia juoktis ar verkti? Humoras – tiltas, tas Miunhauzeno plaukas, per kurį galima išlipti iš sunkumų. Kai gali pažvelgti į sunkumus iš viršaus – tai juokinga.“
Iš tiesų, būtent humoras ir yra gilus, protingas, lengvas, – sako R.Stanaitytė-Česnulienė.
„Turbūt pastebėjote, kad kino teatre žmonėms juoką kelia skirtingos scenos. Humorą žmonės supranta skirtingai – nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ir kitų rodiklių. Taigi, humoras yra įvairiaplanis,“ – sako R.Parafinavičius.
R.Stanaitytė-Česnulienė sako: „Mes, lietuviai, būname per rimti, per intelektualūs, per gilūs, o ypač tokie norim atrodyti. Mums atrodo, jeigu juokiamės tai esame kažkokie kvaili. Būtent lengvumą gyvenime pasiekti yra labai sudėtinga. Iš tiesų, būtent humoras ir yra gilus, protingas, lengvas“.
