Be renginių, rašymų, konventų, fantastai rinkdavosi (ir tebesirenkame) ir į kūrybinę stovyklą, ir ten Gediminas vis mus treniruodavo įvairiausiais fantazijos lavinimo pratimais – mat domėjosi šia tema seniai. „Turime blusą, o dabar ją apverskime!“ – pasiūlo. Ne, ne pagaukime blusą ir ją apverskime ant pilvo (pavyktų?!), o apverskime tai, ką suprantame kaip blusą: kraujasiurbį, aukštai šokinėjantį mažą vabzdį. Verčiame: ne aukštai šokinėjantis, o labai giliai įsikasantis, ne kraujasiurbys, o kraują pernešantis/duodantis, ne mažas, o didžiulis. Ir gal net ne vabzdys, o... pratęskite patys (pvz., užgriuvusius šachtininkus krauju aprūpinantis žemkasys robotas*). Be abejo, tūlas tik pastuksens į smilkinį – vaikų žaidimai, blusas apvertinėti.
Jeigu pasižiūrėsite įvairias prognozes, kokių savybių reiks žmogui neaiškiame ateities pasaulyje, visur rasite – kūrybiškumas. Aukštųjų ir žemųjų mokyklų programų aprašuose taip pat mirga „ugdyti kūrybingą asmenybę“. Žinios ir jų bagažas – jau šiek tiek seniena, niekas nežino daugiau už internetą (kol įjungtas**)! O štai ką su tomis žiniomis nuveikti – daug sudėtingesnis klausimas. Žinoti – neužtenka, žinojimą reikia paversti produktu/sumanymu/projektu, ir čia blusų vartymo gali prireikti. Tad kas belieka? Žinoma, imti Gedimino Beresnevičiaus „Sukurk kroodilą“ ir duoti darbo savo vaizduotei ir fantazijai.
Jūs teisingai perskaitėte – duoti darbo, nes dar niekas nesukūrybino burtininko lazdelės, kuria kūrybiškumas trykš palaimos (ir pajamų) šaltiniu. Tą aiškiai perskaitysite ir įvade: čia jūs matote įvairiausias kūrybiškumo lavinimo metodikas ir pratimus. Imkite juos ir darykite, nes smegenys, kaip ir raumenys, mėgsta darbą. Kitaip tariant, jums neužteks perskaityti šią knygą, kad parduotumėte ferarį, jums teks dirbti, jums teks savo fantaziją priversti veikti. Ir jeigu jūs norite, jeigu matote prasmę tai daryti – štai jums vadovėlis, surinktas iš daugelio šaltinių, daugelio knygų, daugelio žmonių minčių ir patirčių. Kūrybos receptai į namus.
„Pirmiausia išmokite užsimerkę priešais save matyti tuščią baltą erdvę lyg ekraną kino teatre. Jame neturi būti jokių objektų. Jei kas atsiranda – švelniai jiems pasakykite, kad pasitrauktų, netrukdytų jums. Jokiu būdu per jėgą jų nestumkite, nevarykite, nenaikinkite. Leiskite pasišalinti jiems patiems. Tegu patys nuplaukia, išskrenda, išnyksta. <...> Kai jau lengvai galite įsivaizduoti vienos spalvos foną, pridėkite dar vieną spalvą. Jas išdėstyti savo vaizduotės ekrane galite įvairiais būdais: padalyti ekraną pusiau ar sukurti šachmatų lentą.“ Štai vienas iš pratimų. Atrodytų, lengvas? O jūs pamėginkite! Vien dėl sportinio intereso.
Arba gal šitą? „Tarkime, jūs grįžtate namo ir savo miegamajame randate automobilio padangą. Per dvi minutes sugalvokite, kaip ji galėjo ten atsirasti ir kokiu tikslu.“ O jeigu padangą pakeisime nukirsta arklio galva? Juk šią klasikinę „Krikštatėvio“ sceną irgi kažkas kažkada sugalvojo, turbūt šaukdamas „Eureka!“ Taigi per knygą galite ir žygiuoti, ir šokinėti. Jeigu esate nuoseklusis – tvarkingai nuo pradžios, jeigu esate padraika kaip aš – strykt pastrykt, vis tiek įdomu.
Dar vienas įdomumas – kadangi Gediminas Beresnevičius dėsto kūrybinį mąstymą, knygoje iš karto įtraukti studentų įspūdžiai apie vieną ar kitą pratimą ar metodiką. Pavyzdžiui: „Minčių žvejyba geriausiai sekėsi ne tada, kai iš anksto jai ruošiausi, bet visai netikėtai ir netikėtose vietose. Pavyzdžiui, daugiausia minčių kildavo važiuojant troleibusu į darbą, gaminant valgyti ar tiesiog einant, o kai specialiai atsisėsdavau ant sofos ir užsimerkdavau, mintys kaip tik pabėgdavo tolyn nuo manęs (Indrė Grigonytė).“ Tai suteikia knygai tam tikrą „faktų patikrinimo“ elementą, kuris ne mažiau įdomus nei patys pratimai.
Taigi, kam skirta ši knyga? Ogi visiems. Jūs galite daryti pratimus pats sau, pamiršęs viską pasaulyje, vien dėl to, kad smagu žvejoti mintis, kryžminti gitaras su siuvimo mašina ir vykti į fantazijos keliones. Jūs galite ją neštis į vakarėlį ir ten pasiūlyti draugams „pavartyti blusas“. Jūs galite ją pasiimti į mokyklą ar stovyklą, kai reikia trūks plyš sudominti 30 hormonų audrose paskendusių paauglių (o, kaip man dėkojo vienos stovyklos vadovai!) Jeigu jūs rašytojas, galite joje surasti, kaip padaryti, kad herojai, pasakojimas, siužetas būtų įdomesni. Jeigu jūs verslininkas – atrasti verslo plėtojimo idėją, jeigu inžinierius – problemos sprendimą, o jeigu pretenduojate į „Euroviziją“ – sugalvoti neatremiamo žavesio receptą.
Mano manymu, ši knyga privalo būti kiekvienoje mokykloje ir bet kurioje ugdymo įstaigoje. Pakartosiu – joje nėra jokių greitų kūrybiškumo išugdymo receptų, tai tik pradinė medžiaga jūsų darbui, bet jis, pamatysite, duos rezultatų. Beje, o jūs įsivaizduojate, kas yra kroodilas? Nuo to galite ir pradėti.
* – žinau, kodėl šachtininkai. Nes čia įvyko dar ir idėjų kombinacija, ne tik apvertimas – tik ką klausiau „Bee Gees“ dainą „New York Mining Disaster 1941“ apie šachtininkus, laukiančius pagalbos po žeme.
** – štai ir apžvalgą rašant teko pasitikrinti internete, blusa – vabzdys ar voragyvis?
Gediminas Beresnevičius. Sukurk kroodilą. Kūrėjo išlaisvinimo idėjos. Vilnius: Tyto alba, 2019. Dailininkė Asta Puikienė.
