Neseniai vyko vertėjų seminaras, kurį organizavo LKI. Siekiant išsiaiškinti, ko vertėjai tikisi iš savo leidėjų užsienyje ir atvirkščiai, 15min kalbėjosi su vertėjais ir Lietuvos leidėjais, pristačiusiais naujausias knygas. Ar vertėjus tenkina esamas finansavimas bei kokius rezultatus jų akimis atneša lietuvių literatūros vertimas į užsienio kalbas?
Leidyklų lūkesčiai vertėjams
Leidyba užsienyje neapsimoka, o iš vertėjų tikisi iniciatyvumo
Anot leidyklos „Alma littera“ leidinių vadovės V.Pilipauskaitės-Butkienės, užsienio rinkoje knyga tampa sėkminga, jeigu ji yra skaitoma ir Lietuvoje: „Lietuvių autorių kūrybos leidyba užsienyje vis dar neapsimoka, nes nesama didelių tiražų. Tačiau tuo užsiimama dėl Lietuvos kultūros reprezentacijos, garbės“, – sako V.Pilipauskaitė-Butkienė.
„Iš vertėjų tikimės, kad jie atsirinks kokybišką lietuvių literatūrą ir užduodami klausimus drąsiai kreipsis į leidyklas, nes visada esame nusiteikę bendradarbiauti ir norime, kad knygos pasiektų kitų šalių leidyklas. Kartais neturime visų vertėjų kontaktų, todėl tikimės iniciatyvumo. Be abejo, norime kokybiškų vertimų, svarbus skaitymo malonumas, ne vien siužeto atpasakojimas“, – teigia V.Pilipauskaitė-Butkienė.
Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) leidyklos projektų vadovas Gediminas Pulokas norėtų, kad padaugėtų poezijos vertimų: „Vis dėlto poezijos bendruomenė ir užsienyje nėra labai didelė.“
„Dalindamasi vertėjų kontaktais LRS atlieka tik tarpininko vaidmenį. O pardavinėti autorines teises ne mūsų leidyklos reikalas. Jeigu autorius krauju nepasirašo ant kieno nors pakištos negeros sutarties, jis išlaiko savo teises. Čia reikėtų dėkoti LKI ir reikia pripažinti, kad vertėjo darbas nėra finansiškai dėkingas. Kartais tai būna hedonistinis mazochizmas. Kitą darbą darydamas galėtum gauti daugiau, bet versdamas jautiesi savo rogėse“, – sako G.Pulokas.
Vertėjai svarbūs komunikacijai
Vaikų literatūros agentas Benas Bėrantas teigia, kad vertėjų komunikacija su savo šalies leidykla gali stipriai prisidėti prie leidyklos sprendimo leisti knygą užsienyje. Ypač, jei leidykla pasitiki vertėjo skoniu.
Vis dėlto, B.Bėranto teigimu, užsienio leidyklos knygas renkasi pagal itin skirtingus kriterijus, todėl vertėjo nuomonė kartais nėra svarbi: „Čia turiu būti tiesmukas, literatūrinės vertės nepaisančioms, vien pardavimų siekiančioms leidykloms literatūrinė vertė nėra svarbi. Jie nori, kad knyga būtų sėkminga toje šalyje, iš kurios ji atkeliauja. Tokiu atveju vertėjas tėra sraigtelis.“
B.Bėrantas daugiausia komunikuoja su leidyklų redaktoriais, leidėjais ir kitais agentais, todėl vertėjų paieškose nedalyvauja. Jo nuomone, vertimo kokybę sunku įvertinti, nes tai gali padaryti tik mokantys abi kalbas. Žinoma, svarbus ir teksto tipas: „Paveikslėlių knygos vertimą sugadinti sunku, o, pavyzdžiui, žodžių žaismui išversti reikia itin profesionalaus vertėjo. Taip pat būna, kad vertėjas labai gerai verčia prozą, bet negeba išversti poetinio teksto.“
Anot B.Bėranto, pasitaiko atvejų, kai neatsiranda vertėjų, galinčių išversti knygą, todėl jos leidyba sustoja arba tenka versti iš tarpinės kalbos: „Kiek užsienio leidyklos moka, aš nežinau, bet Lietuvoje už tekstinę knygą alga vertėjui sudaro iki 25 proc. knygos paruošimo išlaidų. Už paveikslėlių knygą bus mažiau, kartais vertėjai gauna ir fiksuotą sumą. Priklauso ir nuo leidyklos dosnumo“, – sako literatūros agentas.
Vertėjai apie darbą su leidyklomis, knygų pasirinkimą ir sklaidą užsienyje
Trūksta sklaidos, bet dėl finansavimo negali skųstis
Vertėja į lenkų k. Agnieszka Rembiałkowska rinkdamasi knygas įvertina, ar turi pakankamai gyvenimiškos patirties jas išversti: „Taip buvo su Vlado Braziūno knyga, kurioje nuolatos nyksta ir atsinaujina pasauliai. Norint tai išversti, savo gyvenime reikia išgyventi panašų dalyką.“
Bendradarbiaudama su leidyklomis, A.Rembiałkowska retai susiduria su sunkumais, tačiau leidyklos ne visada būna pasirengusios dalyvauti visame leidybiniame procese: „Pavyzdžiui, puiku, kad apskritai domimasi vertimais į lenkų k., tačiau trūksta sklaidos. Juk leidėjas pats turi galvoti, kaip tinkamai parodyti knygą visuomenei.“
„Kai kurie leidėjai yra atsargūs ir tai suprantama. Realiai, tai nėra pelningas darbas, bet negaliu skųstis dėl per mažų atlyginimų, nes veikia LKI, kuris vykdo bandomųjų vertimų ir knygų vertimų programas. Tai reiškia, kad leidėjai gali skirti lėšas tik maketavimui, teisių įsigijimui, spaudai, bet ne honorarams. Vadinasi, tarp leidyklų ir vertėjų neatsiranda konflikto. Žinoma, tai nereiškia, kad vertėjas gaus tiek, kiek norėtų“, – sako A.Rembiałkowska.
„Lenkijoje apie lietuvių literatūrą yra išankstinė nuomonė, susijusi su bendra istorija bei nostalgija jai. Šie skaitytojai nusiteikę palankiai. Yra ir norinčių sužinoti apie bendrus mūsų Europos dalies demonus, jie turi platų akiratį, nenori apsiriboti tik lenkų patirtimi. Dažniausiai jie skaito Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Beje, lietuvių literatūros nežinomumas gali būti ir privalumas, juk yra egzotiką mėgstančių skaitytojų“, – teigia vertėja.
Ukrainoje lietuvių literatūra madinga, o Italijoje „per daug niūri“
Į ukrainiečių kalbą R.Gavelio „Vilniaus pokerį“ išvertęs Vladas Žurba teigia, kad Ukrainos leidyklos labai noriai priima lietuvių literatūrą: „Ukrainoje Lietuva madinga, galbūt, dėl politinių dalykų.“
V.Žurbos žodžiais tariant, išgyventi vien iš lietuvių literatūros vertimų vis dėlto nepavyksta – vertėjams reikia turėti ir kitą darbą.
Adriano‘as Cerris, verčiantis knygas į italų kalbą, su lietuvių leidyklomis bendradarbiauja netiesiogiai. Iš čia jis sužino apie naujausias lietuvių literatūros tendencijas ir tada siūlo knygas italų leidėjams: „Kai kurie domisi, o kai kurie ne. Ypač bendradarbiauju su viena Italijos leidykla, kuri yra pagrindinė Baltijos šalių literatūros leidykla Italijoje. Ji jau išleido keletą lietuvių ir latvių autorių knygų, bet pastaraisiais metais bendradarbiauju su leidykla Milane.
Kai kurios leidyklos atsisako leisti knygas. Pavyzdžiui, R.Gavelio „Vilniaus pokeris“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ pasirodė per daug niūros. Ši leidykla leidžia daug skandinaviškų knygų, tačiau lietuviškos knygos jiems vis tiek per žiaurios. Iš tiesų, Italijos leidyklos už vertimus moka prastai ir dažniausiai darbą finansiškai paremia LKI. Pačios leidyklos tikrai neinvestuoja.“
A.Cerris nežino, ar jo knygos italų leidyklose pelningos. Tačiau Undinės Radzevičiūtės romanas buvo sėkmingas, o leidykla pati pasiūlė užsiimti romano vertimu.
Renkasi tik patinkančias leidyklas ir knygas
Dāce Meiere, į latvių kalbą versianti Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorę“, dirba tik su jai patinkančiomis leidyklomis, todėl negali išsakyti jokios kritikos. Jos verčiamos knygos Latvijoje kartais tampa bestseleriais: „Šiuo metu Latvijoje bestseleris yra mano vertimas iš katalonų kalbos, be abejo, ir visos „Silva Rerum“ dalys. Galima sakyti, kad K.Sabaliauskaitė Latvijoje pasiekė šlovę.“
Anot vertėjos, lietuvių literatūrą versti tikrai apsimoka, nes privalome pažinoti vieni kitus.
Rašytojai, vertėjai, dailininkei ir pedagogei Laimai Vincei bendradarbiauti su leidyklomis sekasi puikiai, o sunkumus ji sako sprendžianti dialogu.
L.Vincė knygas kartais verčia be jokio finansavimo, nes ji tiesiog užsidega idėja: „Pavyzdžiui, už Matildos Olkinaitės poezijos ir dienoraščių vertimą jokio honoraro negavau ir neieškojau. Norint išversti knygą į anglų kalbą reikia labai daug prašytis ir ieškoti, tai neatsitinka laisvai ir lengvai. Tad reikia turėti atkaklumo.“
