Kūrėjas yra Lietuvos rašytojų ir Ukrainos rašytojų sąjungų ir Lietuvos PEN centro narys, Lietuvoje ir svetur ypač išgarsėjęs savo romanais „Tolima erdvė“, „Rojalio kambarys“, „Maša, arba Postfašizmas“ bei kitais. Jurgio Kunčino literatūrinės premijos laureato kūriniai nuolat patenka į kūrybingiausių knygų dvyliktukus, „Metų knygos“ rinkimus. J.Melniko kūryba puikiai įvertinta Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ukrainoje, Vokietijoje – romanas „Tolima erdvė“ 2013-aisiais pripažintas „BBC Metų knyga“ Ukrainoje, 2018-aisiais – „Metų knyga“ Prancūzijoje.
Rašytojas, gimęs Vakarų Ukrainoje, studijavo Lvivo universiteto Filologijos fakultete ir M.Gorkio Literatūros instituto aspirantūroje. Išleista dvylika jo knygų – filosofinių esė, mažosios prozos knygų ir romanų, apie jo kūrybą yra rašę žinomi lietuvių literatūrologai ir literatūros kritikai – Jūratė Sprindytė, Renata Šerelytė, Laimantas Jonušys ir užsienio kritikai bei apžvalgininkai.
Laimantas Jonušys pavadino prozininko knygas „metafizinės fantastikos literatūra, kurioje stulbinamai veikia mistiškas, bet realiai įtaigus lemties neišvengiamumo motyvas.“
Šiame interviu J. Melnikas pasakoja apie naujausią romaną, išmėgintus žanrus, masinę ir intelektualią fantastiką, apie taupų, bet vizualų stilių, kuris itin traukia kino kūrėjų dėmesį, ir apie rašytojo misiją karo laiku. „Likimo akivaizdoje, veikiami gamtos ar istorijos jėgų, jaučiamės sutrikę ir bejėgiai. Kur ieškoti atramos? Amžinybėje“, – sako rašytojas.
– Romane „Te visad būsiu aš“ sukūrėte įspūdingą nemirtingo, amžino žmogaus pasaulį. Išbandęs kelis žanrus grįžtate prie „senos geros“ antiutopijos? Galbūt šis žanras artimas jums ne tik kaip rašytojui, bet ir kaip filosofui?
Tiesą galima perteikti įvairiai – per sąvoką ir per vaizdinį. Man įdomu plėtoti mintį, pirmiausia dėl savęs paties. Didele dalimi tai darau, kad suprasčiau, kas vyksta manyje – taip vaduojuos iš neurozių ar kompleksų, tai savotiška psichoterapija. Suprasti reiškia išsilaisvinti, teigia psichoanalizė.
Tačiau psichoterapinį poveikį turi ne tik filosofijos rašymas, bet ir meninių pasaulių kūrimas. Kurdamas įsivaizduojamą pasaulį, kur veikia gyvi žmonės su gyvais jausmais, mintimis, išsivaduoji iš dusinančios tikrovės. Realybėje esame suvaržyti savo vaidmenų – mūsų tikrąjį „aš“, savastį (self), mūsų egzistenciją gožia šie vaidmenys. Kaip pasakytų Carlas Jungas – Persona, tai yra vaidmuo, užimantis mūsų pačių vietą. Ir reikia stipraus sukrėtimo, kad pajustume save.
Taip, mano proza yra egzistencinė, rašau apie tai, kas slypi mūsų gelmėse. Žmonės gyvena nepažindami savo giluminio „aš“, atlikdami vaidmenis tarsi sapne.
– Esate žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir svetur, jūsų kūryba išversta į daug kalbų, pelnė solidžių premijų. Kaip manote, kodėl jūsų romanai sulaukė tarptautinio pripažinimo?
– Nelygu, ką laikysime pripažinimu. Tai reliatyvus terminas. Kaip jį išmatuoti? Užsienyje išleistų knygų skaičiumi? Ne paslaptis, kad dauguma knygų, išverstų į kitas kalbas, nesulaukia jokių atsiliepimų, geriausiu atveju parašoma viena dvi recenzijos nelabai žinomuose leidiniuose. Apie tai nėra priimta kalbėti. Sunku išgarsėti kitoje šalyje. Tai priklauso nuo kūrinį išleidusios leidyklos pastangų ir, žinoma, nuo paties teksto, jo universalumo.
Beje, šia tema dar 2008 m. esu parašęs filosofinę esė „Populiarumas kaip fikcija“, ją galima rasti internete. Ši esė vėliau pateko Lietuvoje tarp teksto suvokimo užduočių laikant vidurinės mokyklos brandos egzaminą.
Jei kritikai užsienyje nemažai rašo apie mano knygas – Prancūzijoje, Anglijoje, Ukrainoje jos sulaukė dešimčių recenzijų, – tai, manau, santykinės sėkmės priežastimi galima laikyti prozos pobūdį. Ji egzistencinė – keliu pagrindinius žmogaus gyvenimo klausimus: kas aš, kodėl ir kokiame pasaulyje gyvenu. Knygose kalbu apie gyvenimą ir mirtį, sielos amžinumą ir kūno trapumą, neretai – Dievą.
Kritikai vadina mano tekstus metaforiškais, juose daug simbolių, veikėjai dažnai archetipiniai.
Kritikai vadina mano tekstus metaforiškais, juose daug simbolių, veikėjai dažnai archetipiniai. Visa tai veikia pasąmonę, tam tikro tipo skaitytojui pažadina giluminius asmenybės klodus, o tai neretai sukelia dėkingumo jausmą autoriui. Juk skaitytojas sužino apie save šį tą naujo. Neretai skaitytojai internete rašo, kad mano knyga „sukrėtė“, „išsprogdino smegenis“, „privertė tapti vegetare“ (skaičiusieji mano distopiją „Maša, arba Postfašizmas“, supras, kodėl).
Užsienio skaitytojus ne visada patraukia konkrečios šalies, tautos gyvenimo realijos, jos istorija (nebent susijusių su aprašoma šalimi), bet, pavyzdžiui, mintis, kad kuo saugiau, tuo mažiau laisvės, mūsų laikais daug kam sukelia gyvą reakciją daugelyje šalių. Žmonės vis labiau pavargsta nuo kontrolės, kuri dėl naujų technologijų tapo totali. Žiniasklaida, internetas sukuria virtualią realybę, priimamą už gryną pinigą, nekeliant sau klausimo, ar tai iš tiesų realybė? Kaip tik tokios ir panašios – globalios, bendražmogiškos problemos, kurias keliu savo romanuose, paskatino, pavyzdžiui, prancūzų „Le Monde“, „Télérama“ ar „Le Point“ kritikus parašyti apie Prancūzijoje mažai žinomo lietuvių rašytojo romaną „Tolima erdvė.“
– Viename iš interviu, kuriame buvo kalbama apie jūsų parašytą detektyvą, sakėte: „Kaip rašytojui, man patinka rizikuoti – turbūt taip pasireiškia mano laisva prigimtis.“ Ar kuo nors rizikuojate naujame romane? Į kokius svarbius klausimus jame sau atsakėte?
– Kritikai mane pastebėjo, kai išleidau trumposios prozos knygą „Rojalio kambarys“. Tai buvo siurrealistinės istorijos ir apysakos. Paskui buvo panaši – „Pasaulio pabaiga“, sakytum, „Rojalio kambarys Nr.2“, ji tapo „Metų knygos“ konkurso finalininke, kritikai rašė, kad tai „intelektuali, lietuvių literatūrai nebūdinga“ siurrealistinė proza. Turbūt skaitytojai tikėjosi, kad kita mano knyga bus „Rojalio kambarys Nr.3“, bet trečioji – surizikavau – buvo distopinis romanas „Tolima erdvė“. Tada Lietuvoje distopijų niekas nerašė, daug vėliau prasidėjo jų savotiška mada. Taigi susigrioviau susiformavusį siurrealistinės trumposios prozos autoriaus įvaizdį.
Beje, mokslinės fantastikos žanras buvo laikomas nerimtu, nebuvo supratimo, kad yra fantastika apie marsiečius ir drakonus, o yra intelektualioji, filosofinė fantastika à la Orwell.
Paskui išleidau miniatiūrų knygą „Labai keistas namas. 88 romanai", kur persipynė gyvenimo filosofija ir užslėptas humoras. Dar vėliau – distopinį romaną „Maša, arba Postfašizmas“ su keliomis šokiruojančiomis scenomis. Keturios žinomos Lietuvos leidyklos netikėtai atsisakė leisti romaną. Taip man atsitiko pirmą kartą. Buvo ir nevilties akimirkų, bet pagaliau romanas išėjo, po pusės metų tylos staiga kūrinys pateko į „Metų knygos“ rinkimų finalą, ir tik tada pasipylė recenzijos.
Mane domino galimybė parodyti žmogaus sielos vingius, egzistencijos gelmes kuriant seksualinio nusikaltėlio paveikslą.
Bandymas parašyti „skandinavišką“ detektyvą buvo ne mažiau rizikingas. Mane domino galimybė parodyti žmogaus sielos vingius, egzistencijos gelmes kuriant seksualinio nusikaltėlio paveikslą. Žmogus, anot Nietzsche‘s, neužbaigta būtybė. O Dostojevskis kalba apie bedugnę žmoguje. Bedugnė yra kiekviename iš mūsų. Vaikštome jos pakraščiu. Net ir tie, kurie mano, kad pažįsta save, pažįsta tik tol, kol nepatiria stipraus gyvenimo smūgio. „Aš“ stabilumas – graži fikcija, kurią gyvenimas bet kurią akimirką gali sudaužyti į šipulius.
Įprastai mano knygose nenurodoma veiksmo vieta ir laikas. Veiksmas rutuliojasi tarsi niekur ir visur. Tokia egzistencinės prozos specifika. O kodėl nepabandžius aprašyti žmogaus sielos gelmių konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje – mūsų gyvenamuoju laiku, kiekvienam iš mūsų pažįstamose vietose – Vilniuje; ant Trijų kryžių kalno, Vingio parke, Markučiuose; Nidoje? Su trupučiu Stokholmo ir Londono, kur komisaras Butkus leidžiasi ieškoti nusikaltėlio.
Į „skandinavišką“ detektyvą netikėtai sureagavo kino žmonės, romaną „Adata“ įtraukę į kinematografiškiausių Lietuvos rašytojų knygų dešimtuką. Romanas buvo įtrauktas ir į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tada LRT radijas užsakė parašyti scenarijų daugiaserijiniam radijo spektakliui, kuris turėtų būti artimiausiu metu pradėtas transliuoti.
Iš esmės rizikuoti yra gyventi. Gyventi – tai ieškoti savęs. Ir šis kelias nėra saugus. Tačiau kūrėjas turi būti bebaimis. Jei jis nori tarnauti tiesai.
„Te visad būsiu aš“ romanu kviečiu skaitytoją tapti nemirtingą. Tai rizikinga ir net žiauru – juk mano skaitytojas mirtingas. Bet tai – galimybė pažvelgti į savo laikiną gyvenimą iš aukščiau, pamatyti ne tik jo beprasmybę, bet ir prasmę. Romanas ir apie nemirtingojo meilę mirtingajai. Apie dviejų pasaulių, dviejų pasaulėžiūrų susidūrimą. Nemirtingųjų pasaulėžiūra kitokia – tokią kiekvienas turėjome vaikystėje, kai naiviai tikėjome esą nemirtingi...
Bet juk daugelis, jei ne dauguma žmonių, bent katalikiškoje Lietuvoje, tiki nemirtingumu... Taip, kitokiu negu Žemėje. Bet ir tokiu, nes žmogus siekia gyventi ilgiau, kreipiasi į gydytojus... Visi arba beveik visi stengiasi pratęsti savo žemiškąjį egzistavimą. Mano romanas ir apie ateities visuomenę, į kurią beprotišku greičiu skubame. Apie visuomenę, kurioje visi taps – ir jau beveik tapo – kontroliuojami. Valdomi iki smulkiausių detalių. Technika, malonumai, lengvas gyvenimas, „komunizmas“, bet kokia kaina?
– Knygos anotacijoje rašoma, kad tai ir aštraus siužeto romanas.
– Taip, pagal išorinius požymius – tai trileris. Bet ir drama, meilės, intelektualinis iniciacijos romanas – herojus, kaip ir ankstesnėse mano distopijose, eina praregėjimo keliu. Galiausiai tai distopija, fantastika. Žanrų susiliejimas. Romane turi būti intriga, mįslė, kuri įmenama pabaigoje. Niekada nežinau, kuo istorija baigsis, tai visada netikėta ir atsiranda savaime. Jei netikėta autoriui, bus netikėta ir skaitytojui.
– Kuo aktualus jūsų naujasis romanas pastarųjų metų įvykių kontekste?
– Kas gali būti aktualiau už faktą, kad esame mirtingi? Už nemirtingumo troškimą? Visos religijos išaugo iš šio troškimo. Knygoje paliečiu gelminius archetipus, ir tuos, kurie susiję su mirties baime. Pastarieji metai suvedė mus į akistatą su mirtimi, priminė mūsų baigtinumą: iš pradžių karantino metai, dabar karas, masinės mirtys Ukrainoje, branduolinio karo grėsmė.
Kaip įveikti baimę? Daug kas praranda ramybę, išprotėja. Praranda save. Viliuosi, kad mano knyga taps atokvėpiu, padės suvokti mūsų gyvenimo trapumą ir amžinosios būties patikimumą, padės pakilti virš dabartinių laikų chaoso ir pažvelgti iš savo amžinojo „aš“ aukščio. Tokia ir romano pavadinimo prasmė.
– Romano pavadinimui panaudojote eilutę iš sovietmečio laikų optimistinės dainelės vaikams?
– Sovietmečio hitas „Te visad šviečia saulė“ – ne tik vaikams. Tai buvo savotiškas SSRS himnas, šlovinęs amžinąjį gyvenimą. Neatsitiktinai priedainyje skamba žodžiai „Te visad būna mamos, te visad būsiu aš!“ Romano herojaus mama yra „visada“, ji nemirtinga kaip ir herojus – svajonė sukurti komunizmo rojų išsipildė.
Kai keliamas klausimas, kodėl kai kurie žmonės, gyvenę SSRS, jaučia nostalgiją, nepaisant to, kad gyveno laisvės stokos sąlygomis, retai atkreipiamas dėmesys į anuomet puoselėtą pasaulėžiūrą. Tai buvo šalis, kurioje viešpatavo ekstaziška, vaikui būdinga pasaulėžiūra, kurioje dominavo džiaugsmas, judėjimas, malonumas, euforija. Žodžiu, šventė.
Čia matyčiau atsakymą, kodėl režimas gyvavo taip ilgai ir net jam žlugus didelė dalis jį patyrusių žmonių prisimena tą gyvenimą su nostalgija. SSRS skambėdavo orkestrai, maršai, diena prasidėdavo energinga mankšta – „visa šalis“ atlikdavo fizinius pratimus, klausydamasi radijo transliacijos, savaitgaliais parkuose grojo gyva muzika, orkestrai. Ši nuostata puikiai perteikta Alberto Antanavičiaus dainoje „Parko estrada“.
Nors šventės pojūtis, nepaisant žiaurios realybės, buvo kuriamas dirbtinai, bet jis tiko vaiko pasaulio suvokimui. Totalitarinė santvarka, atimdama iš žmogaus galimybę veikti pačiam, pavyzdžiui, užsiimti verslu, kūrė iliuziją, kad jį viskuo aprūpina, taip infantilizuodama, paversdama jį amžinu vaiku. Na ir, žinoma, visi buvo lygūs – taip, skurde, bet lygūs.
Totalitarinė santvarka, atimdama iš žmogaus galimybę veikti pačiam, pavyzdžiui, užsiimti verslu, kūrė iliuziją, kad jį viskuo aprūpina, taip infantilizuodama, paversdama jį amžinu vaiku.
Mano romane Amžinosios valstybės gyventojai – dideli vaikai. Bet ne viskas taip paprasta. Rojus gali tik atrodyti kaip rojus. Kol tiesa slepiama už širmos.
Sovietmečio propaganda nuolat kalbėjo apie „komunizmo saulę“, apie „rojų“, kuriame nebus pinigų, visi žmonės bus broliai ir t. t. Tiesą sakant, pasaulis dabar juda link tokio savotiško „idealo“, kliaudamasis tobulėjančiomis technologijomis, kurdamas virtualią realybę, dirbtinį intelektą ir kontroliuodamas kiekvieną, mainais į „lengvą gyvenimą“ ir net nemirtingumą – dabarties mokslas ir medicina intensyviai sprendžia, kaip užtikrinti nemirtingumą: žmonės dabar gyvena vidutiniškai dukart ilgiau nei praėjusio amžiaus pradžioje. Neatsitiktinai „pasaulio perkrovimo“ iniciatoriai atėjo iš kairės, tai yra užsikrėtę komunizmo idėja.
– Pasakojate apie naująjį pasaulį, nemirtingą žmogų, kurį vis labiau užvaldo abejonė dėl nemirtingumo prasmės. Kur link jis veda romano veikėją Dio, patyrusį ilgaamžybę ir vyro, ir moters kūnuose?
– Nenoriu „spoilinti“, į šiuos klausimus skaitytojai ras atsakymus patys.
Mūsų kultūra, mums duotas labai svarbus jausmų pasaulis būtų neįmanomas, jei žmogus nebūtų tragedijos personažas. Tragedija ta, kad jis mirs, neišvengiamai. Žmonės pasmerkti. Mes – tragedijos herojai, neaišku už ką nuteisti. Iš šio pasmerktumo, paties mirtingumo fakto kyla didelė meilė, žmogiškumas, bendrystė.
Prisiminkime dainas apie motiną, jos sukelia archetipinį jausmą, akyse susitvenkia ašaros. Mano romano herojus Dio neturi tokių jausmų vien todėl, kad kavinėje po poros savaičių susitinka savo mirusią motiną – ji vėl gyva, jos smegenys persodintos į jaunos merginos kūną.
– Skaičiau, kad fantastinę literatūrą (kalba ėjo apie JAV) skaito apie 5 procentus visų skaitančiųjų knygas. Kaip manote, ką praranda 95 procentai skaitytojų?
– Negaliu su tuo sutikti. Kiek man žinoma, mokslinė fantastika populiarumu konkuruoja su detektyvo žanru. Užtenka paminėti nuolat kartojamus Orwello knygų tiražus. O J. R. R. Tolkieno romanai? Haris Poteris – irgi fantastika. Tai vienas populiariausių literatūros žanrų.
Kodėl gi Lietuvoje rašytojai į šį žanrą neatsigręžė anksčiau? Ne tik todėl, kad klasikinė lietuvių literatūra iš esmės buvo realistinė. Mokslinės fantastikos kaip „nerimtos“ literatūros įvaizdis atgrasė „rimtos“ literatūros autorius. O juk pasaulinėje literatūroje yra tokių vardų kaip minėtas Orwellas, Huxley, Bradbury, kurie kaip niekas kitas numatė mūsų laikų grėsmes. Mūsų era dažnai vadinama Orwello era.
Pasaulyje yra fantastikos mėgėjų „sektų“: Tolkieno, J. K. Rowling ir daugelio kitų. Dauguma fantastikos krypčių orientuotos į paauglius ir net vaikus. Iš čia masiškumas. Bet lygiagrečiai egzistuoja orveliška rimtų distopijų tradicija. Ne visiems tai suprantama.
Pavyzdžiui, išleisti „Tolimą erdvę“ Prancūzijoje nebuvo lengva. Masinės fantastinės literatūros leidėjams šis romanas atrodė „pernelyg literatūrinis“, jų skaitytojų auditorija buvo kitokia. O „tikrosios literatūros“ leidėjai nenorėjo kompromituotis leisdami fantastiką, jų skaitytojai laukė „realistinių“ psichologinių kūrinių. Tarsi rašytojo rimtumą lemtų žanras , o ne tai, turi jis ką pasakyti ar ne...
– Jūsų proza labai vizuali, ar ja domisi kinematografininkai?
– Tik iš kritikų sužinojau, kad mano proza kinematografiška. Ji patinka Algimantui Puipai, kuris nori pagal mano kūrybą sukurti filmą. Mus vienija bendras nepasitikėjimas tikrove, siurrealizmas. Puipa, dėstydamas Muzikos akademijoje, rekomenduoja mano tekstus būsimiems kino režisieriams. K. Matvejevaitės filmas „Paskutinę dieną“ pagal mano apysaką „Likimų knyga“ buvo apdovanotas „Sidabrine gerve“ ir nominuotas tarptautiniuose kino festivaliuose. Šiemet Kembridže režisierė Ugnė Jurgaitytė talentingai nufilmavo filmą „Roots“ pagal mano istoriją „Šaknys“.
Mano kūrybai labiau būdingas ne tirštas žodiškumas, o vizualumas. Kritikams mano tekstai atrodo tarsi parengti scenarijai. Man neįdomu žaisti žodžiais, įdomu kurti scenas, kaip paveikslus, už kadro paslėpiant mintis, užkulisiuose – idėjas. Bet vertinu rašytojus, kurie žaidžia žodžiais, gludina stilių, kurių kalba turtinga. Net jei jie ne visada turi ką pasakyti. Kažkas turi praturtinti, plėtoti kalbą... Tik mane stebina, kai rašytoją kaltina dėl „skurdaus stiliaus“ vien dėl to, kad jo tekste „mažai žodžių“. Proza, parašyta minimalistine kalba, taip pat gali būti stilinga.
– Kokie kūriniai yra galbūt paveikę jūsų paties kūrybą? Kokias knygas mėgstate, kokius kūrinius perskaityti jums atrodo būtina?
– Prieš daugelį metų man didelę įtaką padarė Rytų filosofija ir kultūra. Iš vienos pusės, Europos kultūra, pirmiausia prancūzų, iš kitos – Rytų. Man artimi tokie Rytų mokytojai ir išminčiai kaip Laodzi, Buda, o iš modernesnių – Gurdžijevas ir Krišnamurtis. Bet ir Schopenhaueris, Nietzsche, Carlas Jungas su savo kolektyvinės pasąmonės ir sinchroniškumo teorija, prancūzas Georges‘as Bataille'is, suvokęs eroso ir mirties ryšį. O portugalų rašytojo Fernando Pessoa "Nerimo knygą" rekomenduočiau kiekvienam, kas nori perprasti savo gelmes.
– Ar intensyviai rašant, keliaujant, važinėjant į susitikimus su skaitytojais lieka laiko domėtis kitais dalykais? Kas dar patenka į Jūsų interesų ratą?
– Gamta, gyvūnai, paukščiai, iš kurių mokausi gyventi, – jie visada linksmi, nerūpestingi ir laisvi. Joga.
Esu baigęs muzikos mokyklą, groju akordeonu, kartais – ir gitara. Vaizduojamasis menas ir kinas man irgi be galo svarbūs. Mėgstu žiūrėti į ugnį, kepti šašlykus. Mėgstu keliones, kurios buvo nutrūkusios karantinų metu. Be Europos šalių, be Prancūzijos, kurioje praleidau ir vis dar praleidžiu daug laiko, aplankiau Indiją, Egiptą, Tunisą, gyvenau Niujorke. Keliaudamas įgyji naują, laisvą „aš“.
Vaikystėje ir didžiąją jaunystės dalį praleidau miškuose, bet man patinka ir kalnai, mano knygose jų daug. Kai mokiausi doktorantūroje, buvau išvykęs į Pamyrą. Keliavome per kalnus ne vieną savaitę. Kartą likau vienas kalnų take ir visą dieną vijausi grupę nebūdamas tikras, kad ją pavysiu. Tai buvo laukiniai kalnai, šešių kilometrų aukščio, snieguotomis viršūnėmis... Virš manęs suko ratus erelis, turbūt laukdamas, kol nukrisiu į bedugnę. Patyriau baimę, bet ir neįsivaizduojamos laisvės – laisvės nuo civilizacijos – pojūtį. Patarčiau kiekvienam pereiti tokią iniciaciją. Paskui kalnai atsirado daugelyje mano knygų – „Tolimoje erdvėje“, „Mašoje, ar Postfašizme“, „Dangaus valdovuose“.
– Esate apdovanotas literatūros premijomis užsienyje ir Lietuvoje. Kokią premiją prisimenate kaip brangiausią, įsimintiniausią ar labiausiai netikėtą?
– Netikėčiausia man buvo 15-ta knygos „Rojalio kambarys“ vieta tarp vertingiausių šimtmečio (išleistų 1918–2017 metais) knygų. Rašydamas, žinoma, galvoji ne apie vietą, o kaip perteikti tiesą apie žmogaus sielos gelmes ir jos tamsius užkaborius. Kaip pasidalyti tuo, kas tau atsivėrė. Klausimas, ar būsi įvertintas, nekyla, jautiesi, lyg pasaulyje būtum visiškai vienas. Man rodos, tik tada gali sukurti kažką tikro.
Antra staigmena – Prancūzijoje „Metų knygos“ titulo suteikimas romanui „Tolima erdvė“. 350 knygynų Prancūzijoje ir prancūzakalbėse šalyse balsavo internetu. Pamatęs savo romaną ilgajame sąraše negalėjau patikėti savo akimis. Paskui iš jo buvo atrinkti penki finalininkai – dar viena staigmena. Net neįsivaizdavau, kad „Metų knygą“ gali pelnyti mano, o ne kokio garsaus prancūzų rašytojo kūrinys.
Galiausiai labai nustebau, kai „Tolima erdvė“ tapo „BBC Metų knyga“, o prieš dvejus metus romanas buvo įtrauktas į privalomąją Ukrainos vidurinių mokyklų programą.
– Esate kilęs nuo Lvivo, o nuo 1989-ųjų gyvenate Lietuvoje. Rašote lietuviškai ir ukrainietiškai, šiek tiek prancūziškai. Kokia jūsų atsikėlimo į Lietuvą istorija?
– Atsakysiu trumpai – meilės lietuvaitei istorija.
Turiu tik Lietuvos pilietybę, Vakaruose esu pristatomas kaip ukrainiečių kilmės lietuvis. Taip ir yra. Mano pagrindinis skaitytojas yra Lietuvoje – visos knygos, kurių vertimai į kitas kalbas pasirodė vėliau, pirmiausia buvo išleistos lietuvių kalba ir čia sulaukė pirmojo pripažinimo..
– Šių metų kovą LRT radijo laidoje „Kūrybos kontekstai“ sakėte, kad nuo 2014 m. karo pradžios Ukrainoje parašyta apie šimtą romanų karo tema. Kuo rašytojai gali būti naudingi tokiu sunkiu metu? Ar sproginėjant bomboms literatūra turi nutilti?
– Vieni rašytojai rašo politikos komentarus žiniasklaidoje, padeda, pasitelkę savo intelektą, perprasti beprotišką tikrovę, dalijasi mintimis feisbuke. Kiti tyli... Ar turėtume juos smerkti? Dabarties rašytojai neturi tokio autoriteto, kokį turėjo anuomet, kai Lietuvos Nepriklausomybės aušroje Just. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinys buvo išleistas šimto tūkstančių egzempliorių tiražu.
Kalbant apie Ukrainą, mane šiek tiek trikdo, kad nuo 2014-ųjų dešimtys, jei ne šimtai rašytojų suskubo rašyti aktualia tema: ką rašo laikraščiai, apie tai rašo ir rašytojai. Nerimą kelia tai, kad karo tema tapo konjunktūrinė. Bet apskritai knygos apie karą reikalingos. Kada pasirodys – ir ar pasirodys – genijus, kuris parašys savo „Karą ir taiką“, nežinia. Žmonės nori skaityti ne tik informacinius pranešimus, politikos ir karo ekspertų komentarus. Literatūra – daugiafunkcė. Ji turi tarnauti skirtingiems žmogaus poreikiams, nes žmogus turi daug sluoksnių. Jis gyvena, gali gyventi ne tik dienos naujienomis, bet ir mintimis apie tai, kas jis toks, kodėl toks, kokia jo egzistencijos prasmė šiame beprotiškame pasaulyje. Ar už viso šito yra Dievas.
Kas nors skaitys dar vieną romaną apie Bučą, parašytą pagal naujausius įvykius, o kitas – knygą apie mirtį ir nemirtingumą penktajame tūkstantmetyje po Kristaus gimimo. Ir tai gali būti tas pats asmuo įvairiais gyvenimo tarpsniais.
– Sunku suformuluoti klausimą dėl karo Ukrainoje. Panašu, kad išsipildė jūsų romano (anuomet Ukrainoje tapusį bestseleriu) „Maša, arba Postfašizmas“ pranašystės. Sakyčiau, nuojautos romanas...
– Mano jausmus dėl karo galima įsivaizduoti, turint omeny, kad Ukrainoje turiu artimų žmonių.
Taip, esate teisi: atsidūriau mano anksčiau aprašytame postfašizmo pasaulyje. Kartais man sako: kam parašei „Mašą, arba Postfašizmą“ apie fašizmo sugrįžimą? Prikarksėjai...
Beje, aš tikiu, kad tam tikri kūrėjai pajungti prie kolektyvinės pasąmonės, kaip pasakytų Jungas. Iš jos jiems ateina ateities vizijos. Niekas nepaneigs daugelio žinomų kūrinių – pavyzdžiui, jau minėto Orwello – pranašiško patoso.
Po Bučos ir kitus Ukrainos miestus ištikusio siaubo mano romane vaizduojamas siaubas neatrodo toks baisus, toks jau fantastiškas.
Po Bučos ir kitus Ukrainos miestus ištikusio siaubo mano romane vaizduojamas siaubas neatrodo toks baisus, toks jau fantastiškas. Romane postfašistai valgo padarus, turinčius žmogaus kūną, nes laiko juos gyvūnais, „storais“, o save – kilniais žmonėmis, meldžiasi Dievui...
Ar ne tą patį regime šiandien, kai rusų fašistai žudo civilius ir kartu meldžiasi Dievui. Nes jiems pasakyta, kad ten gyvena kažkokie „ukrai“, „ukropai“, „nacikai“ – ne žmonės. Tai Goebbelso propagandos visiškai apakintas, sergantis protas. Tiesa gali išsprogdinti miegančias smegenis, kaip romane nutinka mano knygos herojui. Todėl šiai tiesai – kaip šiandien Rusijoje – bandoma užčiaupti burną, nes kitaip žlugtų melo sistema. Dabar rusų, jei kalbėsime apie daugumą, sąmonė yra komos būklės.
Džiaugiuosi, kad Lietuva visiškai palaiko Ukrainą, jos žmones, kuriuos žudo postfašistai. Lietuvius ir ukrainiečius visada siejo gilus ryšys, ypatinga empatija. Tai pasireiškė dar Maidano laikais.
