Trys iš keturių knygų, šiemet spalio mėnesį atrinktų į trumpąjį Goncourt'ų premijos sąrašą, liečia temas, susijusias su arabišku pasauliu. Dar viena knyga – distopinis pasakojimas „2084“, kuriame Alžyro rašytojas Boualemas Sansalas aprašo totalitarinį kalifato pasaulį, Prancūzijoje tapo bestseleriu. Šios knygos taip pat pelnė įvairias literatūrines premijas šalyje.
Tai įtampos, kurioje mes gyvename, rezultatas.
Šie romanai rodo šalį, ieškančią savo identiteto, o taip pat paliečia iki šiol debatus keliančią kolonijinę istoriją. Jos parodo, kaip Prancūziją drasko nostalgija praeičiai ir baimė dėl ateities.
„Prancūzų literatūra šiais metais yra labai politiška, labai atvira pasauliui, tuo tarpu anksčiau ji buvo užsidariusi savyje, – sako kultūros apžvalgininkas Éricas Naulleau leidiniui „Le Point“. – Tai įtampos, kurioje mes gyvename, rezultatas“.
Komisija išsigando skandalo?
B.Sansalo romanas „2084“ yra ryškus kontrastas šių metų Goncourt'ų premijos nugalėtojai – prancūzų autoriaus Mathias Énard knygai „Boussole“. Pastaroji knyga, Prancūzijoje tapusi bestseleriu, nagrinėja šimtus metus trukusią kultūrinių apsikeitimų tarp Rytų ir Vakarų istoriją.
„2084“ nepakliuvo į šio prestižinio apdovanojimo trumpąjį sąrašą, ir žiuri buvo apkaltinta perdėtu politiniu korektiškumu. Pats šios knygos autorius sakė: „Sunku apdovanoti žmogų, kuris parašo tokią knygą kaip mano“. B.Sansalas, kuris lygina radikalųjį islamą su nacizmu, mano, kad komisija pabijojo išskirti knygą, kuri gali būti apšaukta kaip tapatinanti politinį islamą su religija.
Tiesa, pats premijos komisijos pirmininkas Bernard'as Pivot sako, kad kūriniai buvo atsirinkti pagal jų meninę vertę.
Beje, Michelis Houellebecq'as, kuris savo knygoje „Pasidavimas“ vaizduoja Prancūziją, 2022 metais vadovaujamą musulmono prezidento, negailėjo pagyrų „2084“. Pats M. Houellebecq'as nebegalėjo pretenduoti į šią premiją, nes jau anksčiau buvo apdovanotas ja už savo kūrinį „Žemėlapis ir teritorija“.
B.Sansalo kūrinys Prancūzijoje jau parduotas beveik 200 tūkst. kopijų tiražu, planuojamas šios knygos leidimas ir anglų kalba. Iš Alžyro 2004 už valdžios kritiką priverstas bėgti rašytojas sulaukė islamistų grasinimų mirtimi, lygiai kaip jo kolega Kamelas Daoud.
Rodo, kokią įtaką padarė Rytai
M.Énardo knyga „Boussole“ yra visai kitokios atmosferos nei „2084“, ji – apie tai, kaip Rytai paveikė Europos literatūrą, muziką, tapybą. Jos pagrindinis veiksmas vyksta šių laikų Vienoje, tačiau mintimis nusikeliama į praeitį Turkijoje, Sirijoje, Libane ir Irane.
43 metų autorius yra arabų ir persų kultūrų tyrinėtojas, jis dėsto Barselonoje, o paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje gyveno Teherane ir Damaske. Pats autorius, kalbėdamas apie melancholišką šios knygos nuotaiką, sakė, kad jis nėra ypatingai nostalgiškai nusiteikęs, tačiau jį sukrėtė tai, kuo virto Artimieji Rytai, ir Sirijoje vykstantis karas.
Jos istorija labai sudėtinga, joje susipina tragedija ir groteskas, taip, kaip ir visose istorijose. Ir nuo šios istorijos mes vis dar nepabėgome.
Kita į Goncourt'ų trumpąjį sąrašą pakliuvusi knyga – „Les Prépondérants“ – kinematografiškas pasakojimas apie neidentifikuojamą Šiaurės Afrikos šalį, kolonizuotą Prancūzijos. Čia kurti filmo atvyksta Holivudo kompanija, kuri pakeičia nusistovėjusias socialines normas ir jėgų balansą.
Šios knygos autorius, 70-etis Hédi Kaddouras, šiuo metu gyvenantis Paryžiuje, sakė, kad nenorėjo tiesiog atskleisti konfrontacijos tarp Šiaurės Afrikos gyventojų ir kolonizatorių prancūzų, bet ir siekė į šį konfliktą įjungti amerikiečius: „Taip gauname trečią požiūrio tašką, taip gauname naują pasaulį“.
Nuo istorijos vis dar nepabėga
Šių metų Médicis apdovanojimas atiteko dar vienai knygai iš trumpojo Goncourt'ų sąrašo – „Titus N’Aimait Pas Bérénice“, kurios autorė – 49-erių Nathalie Azoulai. Tai – meilės istorija apie Romos imperatorių Titą, atsisakantį vesti savo mylimąją, Palestinos karalienę, kad galėtų valdyti imperiją.
Trumpajame sąraše buvo ir knyga „Ce Pays Qui Te Ressmble“, kiek komiška istorija, kurios veiksmas vyksta žydų bendruomenėje Kaire praėjusio amžiaus trečiajame-šeštajame dešimtmečiuose. Šios knygos autorius – 67-erių Tobie Nathanas, kuris iš Egipto į Prancūziją atvyko 1957 metais.
H.Kaddouras įsitikinęs, kad kolonijinė Prancūzijos praeitis ir toliau darys didelę įtaką šaliai: „Jos istorija labai sudėtinga, joje susipina tragedija ir groteskas, taip, kaip ir visose istorijose. Ir nuo šios istorijos mes vis dar nepabėgome“.
