Bianca Bellová – Prahoje gimusi čekų rašytoja ir vertėja, pirmąją knygą išleidusi 2009 metais ir nuo to laiko neretai vadinama viena įdomiausių šių laikų čekų rašytojų. Neseniai lietuvių kalba pasirodžiusi jos knyga „Ežeras“ buvo apdovanota čekų literatūros apdovanojimu „Magnesia Litera“, Europos Sąjungos premija ir pelnė rašytojai tarptautinį pripažinimą.
Šioje knygoje pasakojama apie prie senkančio ežero įsikūrusį žvejų kaimelį, kuriame vyrauja neviltis ir neišpildžiusio gyvenimo jausmas, prievarta ir siurrealistiniai potėpiai. Kaime užaugęs vaikinas Namis bando išsiveržti iš šios tikrovės, o kartu ir atrasti savo šaknis. Ši kelionė tampa tamsiu, skausmingu potyriu, atskleidžiančiu ne tik vieno žmogaus, bet ir viso regiono, o galbūt ir visos sistemos pjūvį.
– Kai kuriuose interviu minėjote, kad įkvėpimo šiai knygai pasisėmėte pamačiusi „National Geographic“ reportažą apie Aralo jūrą. Kuo jus sukrėtė būtent ši istorija, kad nusprendėte apie tai parašyti knygą?
– Niekada negali žinoti, kas iš tiesų įkvepia tave rašymui, bent jau aš to nežinau. Žinoma, yra tai, kas rašant yra racionalu, suplanuota, tačiau taip pat yra ir pasąmoningų dalykų. Visa tai suformuoja nematomą ledkalnį tavo sąmonės viduje, ir paskutinis blykstelėjimas – kaip šiuo atveju „National Geographic“ fotoreportažas – viską išjudina. Taigi, tai buvo tas reportažas, tačiau tuo pačiu metu ir kiti prisiminimai, įvykiai iš 45 metų mano gyvenimo. Žinote tą borgesišką posakį: ar rašytojas rašo istoriją, o galbūt istorija rašo rašytoją? Aš dažnai užduodu sau šį klausimą.
– Knyga „Ežeras“ dažnai vadinama distopija, tačiau niekaip nepalieka jausmas, kad ji yra labai realistiška, kad tokios vietos iš tiesų egzistuoja ar egzistavo tikrovėje. Ar bandėte šią istoriją, kad ir kokia siurrealistiška tam tikra prasme ji būtų, paversti realybės portretu?
– Nesu tikra, kodėl jie vadina tai distopija; jeigu panagrinėtume Aralo ežero realybę, ji kur kas tamsesnė ir niūresnė, dar labiau persmelkta neviltimi nei mano knygoje. Man nereikėjo daug ko prikurti – galite išvysti visa tai ten – laivų likučiai vidury dykumos, baisus aplinkos užterštumas, sveikatos ir socialinės problemos. Netgi istorija apie salą, skirtą biologiniams bandymams, paremta realybe. Nereikėjo nieko išgalvoti, tiesa, aš stengiausi nepalikti konkrečių nuorodų. Naudojau faktus tam, kad nutapyčiau sceną be aiškių geografinių ir laiko riboženklių. Gana keista, kad nors pati nebuvau toje vietovėje, žmonės, kurie ten buvo, sako, kad jie aiškiai atpažino ją mano knygoje.
– Knyga yra tamsi, niūri, depresyvi. Ar manote, kad palikote joje ir kažkiek šviesos?
– Taip, joje daug šviesos, kuri pasireiškia žmonių gerumu, gamta, kad mes galime palikti kažką gero tiems, kurie mus pergyvens.
– Nuėjus į „Goodreads“ galima rasti nemažai palyginimų. Žmonės vardina rašytojus, kurių kūryba primena jūsų knygą – nuo Agotos Kristof iki Jose Saramago ar, kas bent jau man labai keista, Charleso Bukowskio. Žinau, kad rašytojai nemėgsta palyginimų, tačiau galbūt kažkurių rašytojų kūriniai buvo jūsų mintyse, kuriant atmosferą, kūrinio vidinę vizualiką?
– Įdomu, kad paminėjote tai. Niekuomet neskaitau skaitytojų atsiliepimų, tai nėra naudinga ir tai neprisideda prie rašytojo grynumo, autentiškumo siekio – kas gero iš to, jeigu bandote surasti kelią tamsiame miške, jei matote žibintuvėlio šviesą, šviečiančią jums iš nugaros? Galiu pripažinti temos panašumą į A.Kristof kūrybą. Ir nors Ch.Bukowskis yra tikras mano literatūrinis švyturys ir galėčiau duoti nukirsti ranką, kad galėčiau rašyti taip lengvai ir autentiškai kaip jis, nematau, kuo „Ežeras“ galėtų būti panašus į jo rašymą. Tiesa ta, kad aš galiu rašyti tik kaip Bellová – ir tai vienintelis būdas, kaip aš galiu rašyti. Negalėčiau pakeisti to, net jei norėčiau. Galbūt laikui bėgant tai keisis ir mano kūryba bus taupesnė. Galbūt kažkada parašysiu vos vieną haiku per dešimt metų.
– Kaip rašoma istorija keičia jūsų rašymo stilių? Kalbant konkrečiai apie šį romaną, kiek jo stilius skiriasi nuo kitų jūsų knygų?
– Nesakyčiau, kad jos stilius labai skiriasi nuo kitų mano knygų, išskyrus aprašomąjį kraštovaizdį, kuris yra gana neapčiuopiamas (tai būdinga ir kitai mano knygai, kurią parašiau vėliau – „Mona“). Mano stilius išlieka gana panašus – glaustas, galbūt net pernelyg glaustas, svarbiais tarp eilučių slypinčiais posūkiais (bent jau aš tikiuosi, kad taip yra), čia pakankamai erdvės skaitytojo fantazijai. Skaitytojai patys turi prieiti savo išvadų, taigi, mano knygos nėra skirtos tiems, kam reikia aiškių atsakymų ar paaiškinimų.
– Tai brendimo istorija. Ir jos centre yra berniukas, tampantis vyru – ar nebuvo sunku panirti giliai į vyro psichologiją, juk čia yra ir su seksualumu susijusių epizodų?
– Man personažų lytis nėra svarbi, ir nesitikėčiau to iš bet kurio kito rašytojo – kodėl jie turėtų apriboti save savo lytim, amžiumi ar gyvenimo potyriais? Tai grožinių knygų kūrėjo darbas – panaudoti savo fantaziją ir išgalvoti. Nesakau, kad man visuomet pasiseka, tačiau aš stengiuosi. Kas liečia seksualumą, man patinka jį tyrinėti, kaip ir kitus tamsius žmonijos aspektus, tokius kaip valdžios troškimas ir ką jis reiškia visuomenės subalansavimui ar išbalansavimui. Galima pasakyti, ieškau panašumų tarp gyvūno ir civilizuoto gyvūno. Ir, galiu pasakyti sąžiningai, seksualumas yra didelė mįslė, nepaisant žmogaus lyties.
– Knyga, kaip jau minėjau, yra gana depresyvi – ar nebuvo emociškai sudėtinga ją rašyti? Ir kurių epizodų (tarp jų yra ir nemažai brutalių) rašymas jums psichologiškai buvo sunkiausias?
– Gali smarkiai išvargti, kai bandai užgriebti kažką, sklandančio ore ar tavo pasąmonėje, tačiau negaliu pasakyti, ar tai tiesiogiai susiję su tuo, ar aprašoma scena yra brutali. Tačiau pamenu sceną iš savo naujausios knygos „Mona“, kurios kulminacija yra tikru įvykiu paremta scena, kur ISIS smogikai užpuola civilius Sinjaro mieste; jie paėmė vaikus įkaitais ir sudegino gyvus. Tai buvo mano mintyse visą laiką rašant knygą, ir vis galvojau, kaip aprašyti tai, kad scena nebūtų pernelyg detali ir emociškai šantažuojanti, manau, kad tai nebūtų sąžininga skaitytojų atžvilgiu. Aprašyti šią sceną man buvo sudėtingiausia. Galiausiai aš pateikiau skaitytojams neapibrėžtą vaizdą ir leidau jiems patiems nuspręsti, ką jie nori matyti.
– Jūs pati esate vertėja. Ar glaudžiai dirbate su savo kūrybos vertėjais? Ar girdėjote atsiliepimų apie savo kūrinių vertimus, galbūt taip pat ir iš Lietuvos?
– Tai priklauso nuo vertėjo. Turiu vertėjų, kurie tapo artimais mano draugais, ypač tie, kurie išvertė daugiau nei vieną mano knygą. Paprastai šie vertėjai turi daug su vertimu susijusių klausimų, nori tiksliai suprasti reikšmę, ir aš tai išties vertinu. Pavyzdžiui, mano knygų vertėja į italų kalbą Laura Angeloni tiesiog kvėpuoja mano knygomis, jos vertimai yra labai gerai vertinami. Kai kurių vertėjų aš nepažįstu ir nieko negirdžiu iš jų – tiesiog gaunu išverstą knygą paštu. Iš Lietuvos kol kas negirdėjau jokių atsiliepimų, nes knyga buvo išleista gana neseniai.
– Komunistinio režimo tema jūsų kūryboje yra gana dažna. Kodėl? Dėl noro suprasti praeitį, jos sukurtas traumas, susitaikyti su tuo? Ar manote, kad režimo padariniai vis dar veikia mus, net ir praėjus tiek metų?
– Man tai artima tema, nes aš užaugau buvusioje Čekoslovakijoje. Režimą naudoju kaip savo personažų stiprybės ir moralės išbandymą, kovos lauką. Aš apginkluoju juos tam tikra kovos technika ir metu jiems iššūkį, kurį jie turi išspręsti. Suprantu, kad dažnai jiems tai nėra lengva. Ir jiems dažnai nepavyksta.
– Lietuvoje retokai pasirodo vertimų iš čekų kalbos. Kaip galėtumėte apibūdinti dabartinę čekų literatūros padėtį, kokios tendencijos dabar yra ryškiausios, kurių rašytojų kūrybą galėtumėte rekomenduoti?
– Man išties didelė garbė, kad mano knyga išversta į lietuvių kalbą. Kas liečia šiuolaikinę čekų literatūrą, šis klausimas turbūt turėtų būti adresuotas mokslininkams ir kritikams, aš kažin ar galėčiau spręsti apie vyraujančias tendencijas. Manau, kad literatūros vystymasis buvo gana panašus į Lietuvos – dešimtajame dešimtmetyje buvo tikras protrūkis balsų, kurie buvo nutildyti komunizmo metu. Paskui pasirodė daugybė knygų, kuriose buvo rašoma apie Vokietijos okupaciją ir jos pasitraukimą. Tuo pačiu metu pasirodė ir tokie atsiskyrę rašytojai kaip mano mėgstamas Michalas Ajvazas su savo giliai filosofiška ir sudėtinga proza, primenančia Luisą Borgesą.
Šiuo metu ryški ir stipri tendencija – moterų autorių iškilimas. Jų knygos – perkamiausiųjų sąrašuose (Alena Mornštejnová, Kateřina Tučková), jos pelno literatūrinius apdovanojimus. Per pastaruosius 4–5 metus ši moterų rašytojų srovė ypač sustiprėjo.
