„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Argentiniečių rašytoja S.Schweblin: „Monstras mus domina labiau nei priežastys, dėl ko jis egzistuoja“

Argentiniečių rašytoja Samanta Schweblin laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių Lotynų Amerikos autorių. Daugybe premijų apdovanota rašytoja savo kūryboje perteikia nerimo, absurdo atmosferą, jausmą, kad regimybė tik šydas. „Normalumas yra išgalvotas, tai nėra realybė“, – sako autorė, nuolat rašanti apie ribas, tariamas ar esamas, apie mūsų didžiausias baimes ir magijos šviesą kasdienybėje. Šiame interviu ji kalba apie tai, kaip jos gyvenimą paveikė koronavirusas, apie savo kūrybą ir Lotynų Amerikos literatūrą.
Samanta Schweblin
Samanta Schweblin / Alejandra López nuotr.

S.Schweblin (g. 1978 m.) savo pirmąją knygą išleido, kuomet jai buvo 21-eri. Nuo to laiko ji vadinama viena įdomiausių autorių ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir tarp visų rašytojų, rašančių ispanų kalba. Jos knygos išverstos į 35 kalbas, ji pelnė tokias svarbias literatūrines premijas kaip Juano Rulfo, o jos kūriniai – „Prieraišumo laisvė“, „Pilna burna paukščių“ bei naujausia knyga „Kentukis“ buvo nominuoti „Man Booker International“ premijai. Pagal „Prieraišumo laisvę“ „Netflix“ kuria filmą, o žurnalas „Granta“ buvo įtraukęs autorę į 22 geriausių ispanų kalba rašančių rašytojų, jaunesnių nei 35 metai, sąrašą.

Nors gavusi kūrybinę stipendiją ji nuo 2012 metų gyvena Berlyne, rašytoja sako, kad nuo Lotynų Amerikos neatitolsta. Savo kūriniuose ji sukuria nerimo, siaubo, nejaukumo, paranojos, absurdo, sapnavimo atvirom akim atmosferą. Tai tarsi nejaukios pasakos apie slėpiningą pasaulį ir niaurūs pasakojimai su atvirom pabaigom. Pati autorė teigia, kad tokie pasakojimai, kuriuose realybė persipina su nematomuoju pasauliu, yra Lotynų Amerikos pasakojimų, pasaulėvokos dalis. Kuri jai neliko svetima ir daugybę metų gyvenant Europoje.

Jos kūryba žinoma ir lietuvių skaitytojams – buvo išleistos knygos „Prieraišumo laisvė“ (leidykla „Sofoklis“, į lietuvių kalbą vertė Laura Liubinavičiūtė) bei „Pilna burna paukščių“ ( leidykla „Sofoklis“, į lietuvių kalbą vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė). Ketinama išleisti ir jos naują knygą „Kentukis“.

Su rašytoja pirmą kartą susitikome Frankfurto knygų mugėje, kurioje ji kalbėjo apie tai, kokias vidines baimes atspindi jos literatūra, tai, kaip politika net ir nematomai persismelkia į jos kūrybą. Dabar pokalbis buvo virtualus, kaip ir įprasta koronaviruso metu – nuo to ir pradedame šį interviu.

Samanta Schweblin
Samanta Schweblin

– Pirmasis klausimas, žinoma, susijęs su koronavirusu. Kaip jūs praleidote šį laiką, kokius jausmus tai sukėlė?

– Prasidėjus krizei aš buvau savo mamos namuose Argentinoje, labai mažame miestelyje šalies pietuose. Dėl privalomo karantino įstrigau toli nuo savo namų Berlyne, ir prireikė 2,5 mėnesio, kad sugrįžčiau. Vos prieš kelias dienas parvykau namo, ir, kadangi atvykau į Vokietiją iš užsienio, vėl turiu būti karantine. Tačiau buvimas viduje, negalėjimas išeiti į lauką buvo įdomus, nes galėjau skirti laiko skaitymui ir savistabai. Taip pat turėjau galimybę ir vėl, šįkart kaip suaugusioji, ilgesnį laiką pagyventi kartu su mama. Būnant ten laikraštyje pasirodė straipsnis, kuriame buvo rašoma apie kaimynystėje esantį kaimą, dar mažesnį, kurio gyventojai apie pandemiją sužinojo tik po pusantro mėnesio, nes buvo sugedęs jų radijo aparatas. Kartais man atrodo, kad virusas egzistuoja tik žiniasklaidos naujienose. Neneigiu, jog virusas iš tiesų egzistuoja – jis plinta, ir tai baisu. Tačiau būtent žinios gali išgelbėti mus. Gyvename ypatingais ir tuo pačiu metu pavojingais laikais, kai naujoji „normalumo“ būsena paliečia visus mus. Kuomet kažkas išgąsdina, jūsų raumenys įsitempia, dėmesys tampa absoliutus, tikiuosi, kad ir toliau sugebėsime išlaikyti šį susikoncentravimą.

– Nemažai mąstytojų, rašytojų, prasidėjus pandemijai, ėmė dalintis savo mintimis, kaip pasaulis pasikeis po jos. Pavyzdžiui, lenkų rašytoja Olga Tokarczuk esė rašė, kad galbūt virusas yra galimybė suvokti savo mirtingumą, kad tai, kaip mes gyvenome, galbūt nebuvo labai natūralu ir kad gal mes grįšime prie kitokio ritmo, kurį jau buvome užmiršę. Naujas pasaulis ateina, sako ji. Tuo pačiu metu prancūzų rašytojas Michelis Houellebecq'as skeptiškas dėl to, kaip pasikeis pasaulis. Jis sako, kad pasaulis bus toks pats kaip anksčiau, nebent dar blogesnis. Kokios jūsų mintys apie pasaulį po koronaviruso?

– Nematau prieštaravimų tarp šių teiginių, pritariu jiems abiem. Kaip ir O.Tokarczuk, manau, kad gyvenimuose, kuriuos gyvenome anksčiau, buvo daug beprasmybės, pertekliaus ir nukrypimo nuo tikslo. Galbūt daugybė žmonių galės pasinaudoti šiuo karantinu tylai ir tam, kad galėtų kažką labai svarbaus pakeisti savo viduje. Nepaisant to, galvojant apie tai, kas mūsų laukia, mano požiūris gana pesimistinis, kaip ir M.Houllebecq'o. Aš kartais irgi žiūriu į nuotraukas, plintančias socialiniuose tinkluose, tuščius miestus ir gyvūnus bei augmeniją, grįžtančius į juos, ir galvoju: kaip tai gerai atrodo be mūsų. Ir primenu sau, kad mano pesimistiniai jausmai susiję su idėja, kad žmonijos progreso idėja žlugo. Galbūt tam, kad mes vėl pajaustume optimizmą, mums visgi reikės daug ko atsisakyti, o tai mums vis dar atrodo neįmanoma.

Aš kartais irgi žiūriu į nuotraukas, plintančias socialiniuose tinkluose, tuščius miestus ir gyvūnus bei augmeniją, grįžtančius į juos, ir galvoju: kaip tai gerai atrodo be mūsų.

Politika yra net ir neplanuojant

– Kokios yra didžiausios jūsų literatūrinės įtakos? Bent jau man Juano Rulfo įtaka, skaitant jūsų knygas, atrodo labai stipri. Magiškasis realizmas irgi, regis, smarkiai paveikęs didžiąją dalį Lotynų Amerikos rašytojų, taip pat ir jus. Ir kodėl, jūsų nuomone, taip yra – suprantama, Gabrielio Garcia Marquezo reikšmė yra milžiniška, tačiau lygiai taip pat iš Lotynų Amerikos kilę ir tokie kur kas labiau realistiški rašytojai kaip Robertas Bolano.

– Žinoma, mane paveikė visi jūsų paminėti autoriai. Taip pat ir mažiau už Lotynų Amerikos ribų žinomi rašytojai, kurie mums buvo svarbūs mokytojai, tokie kaip argentiniečiai Antonio di Benedetto, Juanas José Saeris, Nora Lange, brazilė Clarice Lispector, urugvajietė Armonía Sommers. Ir tai tik keli iš jų. Man sunku apibrėžti, kas yra Lotynų Amerika, kas yra magiškasis realizmas, galbūt tai dėl to, kad ta įsivaizduojamoji erdvė mums yra tokia natūrali. Žinoma, Lotynų Amerikoje kur kas plačiau priimama tai, kas laikoma realiu, galinčiu įvykti ir tikrovėje. Ribos tarp galimo ir negalimo yra kur kas labiau nusitrynusios. Ir manau, kad visa tai vis dar pulsuoja mūsų venose, mūsų pasaulėžiūroje, literatūroje. Kaip sakė vienas iš Jorge Borgeso personažų: mįslės įminimas niekuomet neprilygsta pačiai mįslei. Štai čia ir pasireiškia magiškasis realizmas, – monstras mus domina labiau nei priežastys, dėl ko jis egzistuoja.

– Kalbant apie Lotynų Amerikos literatūrą akivaizdu ir tai, kad politika irgi yra labai svarbi. Net jei rašytojai nerašo apie ją tiesiogiai, tai vis tiek persismelkia kituose lygmenyse. Ar politinių problemų atspindėjimas kūryboje svarbus ir jums?

– Kartais knygos neturi politinės potekstės, tačiau jų skaitymas turi. Mes gyvename Lotynų Amerikoje, labai politizuotose kultūrose, vis dar kovojame už kai kurias esmines teises, pavyzdžiui, abortų įteisinimą ar santuokų lygybę, atsigauname nuo buvusių ar vis dar egzistuojančių diktatūrų, kiekvieną dieną kovojame su skurdu ir korupcija. Rebecca Solnit sako, kad „knyga – tai širdis, plakanti kito žmogaus krūtinėje“. Politinis, kaip ir literatūrinis, veiksmas vyksta tarp dviejų žmonių – rašytojo ir skaitytojo, tarp to, ką rašytojas rašo, o visuomenė skaito. Bent jau remdamasi savo patirtimi galiu pasakyti, kad politinis aspektas visuomet yra aukščiau manęs, jis visuomet yra visose mane knygose, net jeigu pati to ir neplanuoju.

Samanta Schweblin
Samanta Schweblin

Romanas – nesuvaldytas apsakymas

– Jūs rašote romanus ir apsakymus. Kaip pasirenkate pasakojimo formą, tai, kaip jis bus atspindėtas. Kuri iš šių formų jums pačiai artimesnė?

– Šis klausimas visuomet glumina mane, nes aš niekuomet nesirenku, – rašysiu romaną ar apsakymą. Atkeliauja idėja, o kartu ir tai, kokios apimties reikės jai išvystyti. Rašau istoriją, ir ji turi savo seką: vienas, penki, šimtas dvidešimt puslapių. Galėčiau pasakyti, kad mano tikslas – maži judesiai, taigi, romanas yra apsakymas, kurio nesugebėjau sukontroliuoti. Kone nepavykęs apsakymas. Galbūt dėl tos priežasties visuomet pirmenybę teikiu apsakymui, netgi kaip skaitytoja. Šiuolaikinėje istorijoje kai kurie pasakotojai gali taip giliai panirti į idėjas ir pojūčius vos keliuose puslapiuose, kad kyla jausmas, jog praėjus penkiolikai minučių nebesate tas pats žmogus, kuris ką tik ramiai ruošėsi perskaityti pirmąjį puslapį. Man patinka šis jausmas. Kalbu apie tokius rašytojus kaip Shirley Jackson, Kelly Link, Amy Hempel...

– Panašu, kad savo kūryboje stengiatės ir provokuoti. Kiek jums svarbi maišto literatūroje idėja, normų laužymas?

– Žodis „provokuoti” gali turėti ir neigiamą reikšmę. Tuščia, kaprizinga provokacija mane kai skaitytoją gali stipriai suerzinti. Pavyzdžiui, smurto atvaizdavimas, kuris literatūroje, mano nuomone, gali sukurti labai įdomią erdvę apmąstymams, šia prasme mane dažnai nuvilia ir atstumia. Aš stengiuosi sukurti galvosūkius. Jeigu stengiesi tai daryti, nereiškia, kad tau ir pasiseka, tai tiesiog reiškia, kad instinktyviai įžengi į šią erdvę. O nerimo, sąmyšio jausmo sukėlimas, pagal manąjį María Moliner žodyną, reiškia pažeisti tvarką, sutrikdyti, „palikti ką nors tokios būsenos, kuomet nežinai, kas vyksta, ir todėl nežinai, ką daryti“. Kaip skaitytoja, aš šioje nustėrimo būsenoje atpažįstu tai, kas žavi mane savo jėga, – tai yra absoliutus dėmesys. Kuomet skaitau tai, kas yra pakankamai realistiška, kas artima mano problemoms ir klausimams, kurie gali įvykti šiame pasaulyje, ir staiga tvarka suardoma, man sukyla nerimo jausmas ir aš pilnai susitelkiu į tekstą. Tai atvirumo, klausimų būsena, būsena, kurią visuomet noriu pasiekti panirdama į literatūrą – tiek rašydama, tiek skaitydama.

– Jūsų knygos kuria gana tamsią atmosferą, nesaugumo, įtarumo jausmą. Iš kur ateina visa ši tamsa? Viename interviu sakėte, kad galbūt tai atspindi jūsų vidines baimes. Ko jūs bijote labiausiai?

– Ech, mano baimių sąrašas labai ilgas. Laikau save drąsiu žmogumi, tačiau kad kiekvieną dieną demonstruotum drąsą, pravartu suvokti ir begalybę viduje slypinčių baimių. Jeigu to nedarysi, kaip suprasi savo drąsą? Didžiausia mano baimė yra netekti mylimų žmonių. Jaustis apleista, nemylima. Labai bijau, kad ne visai tiksliai suprasiu kalbą. Izoliacijos. Žalos ir skausmo, kurį sukuriame aplink save dėl savo neišmanymo ir kvailumo. Bijau kvailų žmonių, turinčių valdžią. Vapsvų ir motociklų.

Literatūra padeda išbandyti save visose šiose baimėse – praktiškai ir konkrečiai.

Literatūra padeda išbandyti save visose šiose baimėse – praktiškai ir konkrečiai. Iš „saugaus atstumo“ aš galvojau apie motinystę – tapti ar netapti motina? Didysis klausimas buvo – ar sugebėčiau išgyventi vaiko netektį? Ar galėčiau gyventi toliau po tokio įvykio? Reikia žinoti tai prieš didįjį motinystės sprendimą. Man reikėjo žinoti, kokią kančią tai išties sukels galvoje, kūne, visuomenėje. Literatūra atsako į visa tai, tai viena galingiausių priemonių, kurią mes turime, ar yra kokia nors technologija, pajėgi padaryti ką nors panašaus?

„Normalumas yra išgalvotas“

– Iracionalumas jūsų kūryboje taip pat yra vienas skiriamųjų bruožų. Jūsų knygose nuolatos klausiama, kas yra normalu, kur yra ribos, kas yra mūsų protas ir jausmai, kaip mes konstruojame savo realybę.

– Normalumas yra išgalvotas, tai nėra realybė. Aš esu pasaulis, sudėtingas, unikalus, keistas, neperduodamas. Jūs esate kitas pasaulis, toks pats sudėtingas kaip ir aš. Tarp manęs ir jūsų yra fiktyvus taškas, kurį mes vadiname normalumu. Tačiau šiame taške nieko nėra, tai tik prielaida. Įsigalėjusi socialinių normų konvencija, kurios nei vienas iš mūsų nesilaikome. Taigi, grįžtant prie klausimo, man atrodo, kad „iracionalumas“ nuolatos verčia mus judėti to normalumo link. Nė viena iš mano istorijų nėra „neįmanoma“, tai yra istorijos, kurios „vargu ar nutiks“, tačiau yra mūsų realybės dalis. Bent jau mano.

– Knygose neretai paliečiate ir moterų vietos visuomenėje, šeimoje temas. Ar sunku būti moterimi Lotynų Amerikoje, žemyne, kur literatūros srityje tradiciškai dominavo vyrai. Ar smarkiai tai skiriasi Berlyne, kur šiuo metu gyvenate?

– Lotynų Amerikoje moterų parašyta literatūra įgavo tokią reikšmę, kad šiandien aš pasakyčiau, jog sunku būti vyru – ir aš tai kalbu rimtai. Tačiau, žinoma, tai tik vienas puikus momentas, – nuo to laiko, kai mūsų istorijoje prasidėjo feminizmo bangos, visuomet buvo trys žingsniai į priekį ir du atgal. Jaučiu, kad greitai mes vėl eisime atgal. Anksčiau išties buvo sudėtinga. Nuo pat savo rašymo pradžios turėjau grumtis su nepripažinimu ir su tuo, kad esu nematoma. Kuomet būdama 21-erių išleidau savo pirmąjį apsakymų rinkinį, žinomas literatūros kritikas pasakė, kad „knyga tokia gera, jog atrodo, kad ją parašė vyras“. Jis pasakė tai vedamas gerų ketinimų, ir tai buvo vos prieš 17 metų. Berlyne lygybė dar labiau jaučiama.

Kuomet būdama 21-erių išleidau savo pirmąjį apsakymų rinkinį, žinomas literatūros kritikas pasakė, kad „knyga tokia gera, jog atrodo, kad ją parašė vyras“.

Kokias knygas rekomenduotų?

– Jūsų naujausiame romane „Kentukis“ stipri technologijų tema. Kodėl pasirinkote būtent ją? Ar jų vis auganti svarba, skverbimasis į kasdienybę, mūsų priklausomybė nuo jų gąsdina jus?

– Pradėjusi rašyti šią knygą jaučiausi visiškai išžengusi iš savo komforto zonos. Klausiau savęs – smalsiai, bet kartu ir su baime – „Ar iš tiesų aš rašysiu romaną apie technologijas? Kam rūpi technologijos? Tai man nė kiek nerūpi – tačiau apie ką tuomet ši knyga?“ Po to, kai pasirodė pirmasis leidimas ispanų kalba ir pažvelgiau į šią knygą iš šiokio tokio atstumo, aiškiai supratau, kad nuo nieko nepabėgau, čia – mano įprastinės temos: bendravimo trūkumas, išankstinės nuostatos, neišsakomų dalykų sukeliamas smurtas, troškimai, vojerizmas, vienatvė... Autoriui, žinoma, pagrindinė tema nėra tiek svarbi kaip savos baimės, skausmas ir klausimai, su kuriais persikerta šios temos.

Knygą parašiau ypatingu savo gyvenimo laikotarpiu. Fiziškai aš gyvenau Berlyne, tačiau realiai visas dienas – virtualiai – leidau laiką Buenos Airėse ir Barselonoje. Galėjau būti kartu su žmonėmis bendraudama su jais vaizdo skambučiais penkias ar šešias valandas per dieną, ir kartais visa savaitė prabėgdavo, kuomet mano vienintelis ryšys su kitais būdavo virtualus. Koronaviruso laikais tai atrodo tarsi visai suprantamas dalykas, tačiau prieš trejus metus tai visgi atrodė kiek keistas gyvenimo būdas. Knygos idėja gimė šiame kontekste, galvojant apie dronų įsiveržimą į miestus, teisines ir moralines naujųjų technologijų ribas ir apie tai, kaip šios technologijos veikia – galbūt ir apgaulingu būdu – kaip naujoji universalioji kalba tarp skirtingų kultūrų, kalbų ir gyvenimo būdų.

– Pabaigai – klausimas apie kitų rašytojų kūrinius. Galbūt galėtumėte įvardinti savo paskutinį literatūrinį atradimą? Ir kokius šiuolaikinius Lotynų Amerikos rašytojus galėtumėte rekomenduoti?

– Aš tiesiog apsėsta Vivian Gornick. Jau seniai nejaučiau tokio gilaus ryšio su visa kažkurio autoriaus kūryba, – tiek su grožine literatūra, tiek su esė. Lotynų Amerikoje yra labai daug rašytojų, kuriuos galėčiau rekomenduoti. Kad neišsiplėsčiau, apsistosiu ties konkrečiomis knygomis, o ne autoriais, publikuotomis pastaruoju metu. Galiu išskirti tris: Gabrielos Cabezón Cámara knygą „Las aventuras de la china Iron“, Valeria Luiselli knygą „Lost Children archive“ bei Fernandos Melchor „Hurricane Season“. Ir apsakymų autorę – puikus yra Veros Giaconni rinkinys „Seres queridos“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų