Neminint smulkiosios poezijos (Aisopo ir Faidro pasakėčių, dažnai verstų lietuvių kalbos galimybėms pailiustruoti), vieno kito poezijos posmelio ar smulkios prozos ištraukos, didelius vertimus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: tai dvi Vaclovo Biržiškos verstos Aischilo (Prikaltas Prometėjis, 1905) ir Sofoklio (Antigona, 1903) dramos, dar Simono Daukanto versti Kornelijaus Nepoto gyvenimai (1846; tiesa, jau sunkiai paskaitomi dėl lietuvių kalbos kismo) ir jau Nepriklausomoje Lietuvoje, 1921 m. išleista Jeronimo Ralio Odisėja. Filosofinių vertimų, be kelių Epikteto aforizmų, išvis nebūta.
Tačiau viskas ima keistis trečiojo dešimtmečio viduryje, ir čia reikia prisiminti žmogų, dažniausiai minimą kituose kontekstuose – Antaną Smetoną. Nors šiemet, minint 150-ąsias Smetonos gimimo metines, jis daugiausia bus prisimenamas kaip vienas svarbiausių valstybės kūrėjų, Nepriklausomybės akto signataras, pirmasis Lietuvos Respublikos prezidentas, vėliau – tautos vadas, tačiau ne mažiau jis nuveikęs ir kultūrinėje plotmėje. Visų darbų, kalbų, raštų trumpame straipsnyje suminėti neįmanoma, tačiau neretai pamirštama, kad Smetona buvo ir vienas pirmųjų Platono vertėjų į lietuvių kalbą. Deja, bet šiam gyvenimo pasiekimui istoriografijoje dėmesio skiriama mažai, todėl iš menkų gabalėlių ir nuotrupų pabandykime pažvelgti į Antaną Smetoną kaip į antikinės minties žinovą ir filosofijos vertėją.
Mokslo kelią Smetona pradėjo gimtuosiuose Taujėnuose, kur mokėsi pradžios mokykloje, vėliau mokslus tęsė Ukmergėje ir Palangos progimnazijoje. 1893 m. buvo įstojęs į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, tačiau ten neužsibuvo. Vėliau mokėsi Mintaujos gimnazijoje, kur lietuvių, lotynų ir graikų kalbų jį mokęs bendrinės lietuvių kalbos normintojas Jonas Jablonskis. Smetona buvo gabus ne tik užsienio kalboms, tačiau puikiai jautė ir lietuvių kalbą, todėl neretai Jablonskis su juo padiskutuodavo vienu ar kitu lietuvių kalbos klausimu. Pradėjęs publicisto karjerą, Smetona daug straipsnių skyrė lietuvių kalbos populiarinimui ir lietuviškai mokyklai, lietuvių kalbos vartojimo ir norminimo problematikai, ėmė kovoti su lenkų ir rusų kalbos įtaka viešajame, ypač religiniame gyvenime. Vienu metu Smetona kartu su keliais bendramoksliais buvo pašalintas iš gimnazijos už atsisakymą melstis rusiškai. Tačiau jo laiškai carui ir popiežiui, tiesioginis kreipimasis į Rusijos švietimo ministrą, galiausiai leido pašalintiesiems tęsti mokslus Mintaujos gimnazijoje, kurią Smetona baigė 1897 m. Baigęs mokslus, gerai mokėjo rusų, lenkų, graikų, lotynų, vokiečių kalbas, vėliau išmoko italų, pramoko ir anglų kalbos.
Po gimnazijos jis pasirinko teisės studijas Peterburge (1897–1902), panašu, paragintas Jablonskio, skatinusio pirmiausia žiūrėti ne tai, kas patinka, o tai, ko labiausiai reikėjo Lietuvai1. Po studijų dirbdamas Vilniuje, Smetona ne kartą norėjo visą savo laiką skirti tik humanitariniams mokslams. 1912 m. laiške kitam tarp politikos ir humanitarikos besiblaškiusiam bičiuliui Augustinui Voldemarui rašė, kad nori mesti darbą banke, kurį vadino „banku-kalėjimu“, ir išvažiuoti į užsienį mokytis psichologijos, filosofijos, senovės kalbų, o grįžus – mokytojauti gimnazijoje2.
Nesusiklosčius ankstyvajai politinei karjerai Nepriklausomoje Lietuvoje, kai svarbiausius postus valstybėje užėmę Smetona ir Voldemaras net nepateko į Steigiamąjį Seimą, ir įsteigus Lietuvos universitetą, Smetona buvo pakviestas eiti Humanitarinių mokslų fakulteto docento pareigas Meno teorijos ir istorijos katedroje. Vėliau buvo perkeltas į Filosofijos katedrą, kur 1923–1927 m. dėstė etiką, antikinę filosofiją ir istoriją, lietuvių kalbos stilistiką. 1932 m. spalį Smetonai suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos garbės daktaro vardas.
Tarpukariniai Platono vertimai
Dėstydamas universitete Smetona puoselėjo ambiciją išversti visus Platono dialogus. Būtent Smetona, kartu su kolega Merkeliu Račkausku, buvo pirmieji Platono vertėjai į lietuvių kalbą. Pirmas Smetonos vertimas pasirodė 1925 m. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto raštų I-ojoje knygoje, o pirmuoju dialogu natūraliai pasirinktas Sokrato gynimasis teisme (Sokrato apologija, p. 233–272), kuris kai kurių mokslininkų laikomas ankstyviausiuoju Platono dialogu. Tais pačiais metais žurnale Logos pasirodė Račkausko verstas Platono dialogas „Kritonis“ (Kritonas). Šis kūrinys chronologiškai pratęsia Sokrato apologiją ir nupasakoja paskutiniąją Sokrato dieną prieš mirties nuosprendžio vykdymą. Neretai šie du dialogai laikomi geriausiu įvadu į Platoną, todėl jų pasirinkimas, atrodo, gerai motyvuotas, atspindintis Platono korpuso išmanymą.
Netrukus abu vertėjai tarsi savotiškai meta vienas kitam iššūkį: 1926 m. Račkauskas tame pačiame Logos žurnale publikuoja savo Sokračio apologijos vertimą, о 1927 m. Humanitarinių mokslų fakulteto raštų II-ojoje
knygoje (p. 1–16) Kritono vertimą pateikia Smetona. Būtų vertinga atlikti išsamesnį šių dviejų dialogų vertimų palyginimą, kadangi iki šiol turime tik kelias trumpas nuomones, išsakytas šiuo klausimu: 1995 m. Aidų leidyklos perleistų Smetonos Platono vertimų pratarmėje leidėjai teigia, kad „dabartinei skaitytojų kartai geriau pažįstami Merkelio Račkausko vertimai, ir nedaug kas yra skaitęs alternatyvų Antano Smetonos vertimą, nemažiau raiškų, bet neretai tikslesnį“3. Kitokią nuomonę, prisimindamas savotišką vertėjų dvikovą, išsakė Račkausko anūkas Tomas Venclova: „senelis, be kitų autorių, vertė Erazmą, Lukrecijų, Platoną. Dėl pastarojo turėjo stiprų konkurentą – Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, mokėjusį graikiškai ir svajojusį sukurti Lietuvos filosofinę respubliką. Tačiau, mano galva, Telės vertimai buvo geresni“4.
Galime tačiau trumpai pažvelgti į keletą judviejų vertimų ypatumų Sokrato apologijoje5. Smetona savo vertime nevengia tarmybių. Jo Sokratas sako atėniečiams: „Tad klausaite“ (vs Račkausko „Taigi klausykit“). Smetona Chairefontą vadina „skudriu“, Račkauskas mums įprasčiau – „uoliu“. Smetona vartoja senuosius linksnius, kurių jau atsisakęs Račkauskas („Ir štai, vieną kartą atvykęs Delfuosin“ vs „Taigi, kartą jis atvyko tarp kitko į Delfus“). Šiokio tokio įpratimo skaityti reikalauja Smetonos vartojama senovinė prielinksnio ir priešdėlio forma in-, in (vs Račkausko -į, į). Smetona stengiasi išlaikyti ir dviskaitos formą („nieko tauro nežinova“ vs „iš mudviejų nė vienas, rodos, nieko nežinome“). Vėlgi, Smetonos vartojama leksika mums ne visada įprasta: „jie leidžia piktas paskalbas apie mane“ (vs „[tas] meluoja, norėdamas mane apkalbėti“). Kita vertus, negalima teigti, kad Račkausko vertimas visais atžvilgiais artimesnis šiuolaikinei lietuvių kalbai. Štai vienoje vietoje jis pavartoja slavizmą tėmyti: „Tėmydamas jį – pavardės neturiu jokio reikalo minėti“. Tuo tarpu Smetona pasako gražiai lietuviškai, tiesa, su kiek mums neįprasta sintakse: „Tad nuodugniai kvočiau tą vyrą: vardu jis minėti visai nėra man reikalo“. Ir tai tik keletas vertimo skirtumų iš Sokrato apologijos V ir VI skyriaus.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Smetonai vėl tapus Lietuvos prezidentu, laiko realizuoti ambiciją išversti visą Platono dialogų korpusą nebelieka. Smetonai grįžus į politiką, Račkauskas kuriam laikui liko vieninteliu Platono vertėju. 1927 m. atskiru leidiniu perleidžiami Račkausko Sokrato apologijos ir Kritono vertimai su trumpu įvadu, knyga, beje, buvo iliustruota. Vėliau paskelbiami ir kitų Platono dialogų vertimai: 1929 m. žurnale Logos – Eutifronas, 1930 m. – atskiru leidiniu su komentarais Fedonas (Faidonas), o 1932 m. – Puota.
1935 m. Knygų leidybos komisija paeiliui perleido abiejų Platono vertėjų išverstus dialogus: pirmiausia Smetonos Sokrato apologiją ir Kritoną (leidinio Nr. 467), netrukus – Račkausko verstus Puotą ir Faidoną (leidinio Nr. 468). Smetonos verstų Platono dialogų leidimo įvade Vladimiras Šilkarskis nurodo, kad „čia teigiamieji vertimai buvo išversti dar 1924–25 mokslo metais, kai Valstybės Prezidentas Antanas Smetona dėstė Humanitarinių Mokslų Fakultete graikų filosofijos istoriją ir skaitė kursą apie savo mylimiausiąjį filosofą Platoną. Sąryšy su tais kursais buvo padaryti ir abu klasiškieji vertimai“6. Čia pat Šilkarskis sako, kad Apologiją ir Kritoną „reikia laikyti gryniausia istorine teisybe su kokia tik susitinkame pasaulinėje literatūroje. Platonas sugebėjo čia iškalti dvi Sokrato statulas, kurių giliausiai vidinei teisybei laiko dantys nėkiek negalės pakenkti“7. Pats Šilkarskis nuo 1922 iki 1940 m. dirbo Lietuvos universitete, dėstė graikų kalbą, literatūros ir antikinės kultūros istoriją, skaitė paskaitas apie Sokratą, Platoną, Aristotelį ir kitus graikų mąstytojus, buvo vertinamas kaip vienas didžiausių Antikos filosofijos ekspertų Lietuvoje. Vėliau Šilkarskis parašė įvadus ir pirmiesiems Ralio atliktiems Homero vertimams į lietuvių kalbą, taip pat publikavo knygą Homeras ir epinė graikų poezija.
1935 m. Smetonos vertimų leidime Šilkarskis nurodo, kad „šis naujas leidimas norėtų surasti kelią ne tiek in specialistus-klasikus, kiek in mokyklą ir šiaip platesnę visuomenę“8. Kartu su vertimu knygoje pateikiamas ir platus jo paties parašytas įvadas, nuosekliai ir įdomiai aptariantis Sokrato ir Kristaus figūrų gyvenimo paraleles, judviejų tobulai dorovingą gyvenimą pagal savo pačių mokymą. Šilkarskis teigia, kad „visos metafizinės ir etinės graikų ir romėnų sistemos išplaukia iš Sokrato mokslo, o žymiausios iš tų sistemų – platonizmas ir stoicizmas – perleidžia visus savo turtus besikuriančiai krikščionių filosofijai ir teologijai“9. Taip Šilkarskis savo laikams suaktualino tiek platonizmą, tiek ir patį Sokratą, kuris, jo teigimu, paruošė dirvą krikščionybei. Įvade aptariami Sokrato mokiniai, Šilkarskio praminti evangelistais: Ksenofontas, Aristotelis ir Platonas, kurie savo kūriniuose skleidė Sokrato žodį ir kūrė jo mitą. Antroje dalyje aptariamas Sokrato gyvenimas nuo pat gimimo iki mirties, kartu aptariant ir socialinę jo laikų Graikiją su jos religija, (scenos) menais, empiriniais mokslais, sofistų judėjimais, politiniais įvykiais ir daugeliu kitų epizodų, formavusių Sokrato kaip išminčiaus asmenybę ir mitą. Trečiojoje dalyje apsvarstoma Sokrato moralinė filosofija ir idėjos, tų idėjų įgyvendinimo galimybės. Taigi šis Smetonos verstų dialogų leidimas sulaukė išties įspūdingo Šilkarskio įvado, užimančio kone du trečdalius visos knygos (beveik 200 puslapių). Šilkarskis taip pat paruošė ir vertimo komentarus, pateikiamus knygos gale.
Tuo tarpu 1935 m. Račkausko verstiems Platono dialogams įvadą parašė kitas ne mažiau garsus tarpukario klasikas ir filosofas Vosylius Sezemanas. Tiesa, nors 33 puslapių įvadas apimtimi gerokai kuklesnis nei Šilkarskio, tačiau ne mažiau svarbus, supažindinant lietuvių skaitytoją su Platono dialogais, jų filosofine mintimi ir estetika. Kaip įvade teigia Sezemanas, „Puota ir Faidonas – ne tik gražiausi perlai Platono dialogų vėrinyje, bet tai, be abejo, ir intakingiausi ir inspūdingiausi jo veikalai, kurie visuomet buvo daugiausiai skaitomi ir kuriais visų pirma remiasi Platono, to genialaus rašytojo bei mąstytojo, grasumas“10.
Kitais metais Marijonų spaustuvėje 400 egz. tiražu dar kartą perleidžiami Smetonos atlikti Platono dialogų vertimai11. Šis leidimas turi Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos išduotą Nr. 472, taigi vos penkiais punktais didesnį nuo praėjusio leidimo, o tarp šių dviejų leidimų dar įsiterpęs ir Račkausko vertimas. Galima teigti, kad Platonui buvo skiriamas tikrai nemažas dėmesys, aišku, padėjo ir tai, kad vertėjas – autoritarinio režimo prezidentas. Tiesa, pastaroji knygelė jau nebeturi plataus Šilkarskio įvado, tačiau leidimas papildytas paraleliniu originalo tekstu. Galima manyti, kad ji galėjo pasitarnauti gimnazistų ar studentų mokymo tikslais.
Smetonos kalbos stilius
1995 m. Aidų leidykla perleidžia būtent 1936 m. leidimą, kaip nurodoma pratarmėje, atlikę keletą nedidelių pakeitimų: „lietuviško teksto paraštėse pateikta standartinė Platono dialogų paginacija, pridėta graikiško teksto errata ir naujausią tyrinėjimų padėtį atspindintys platesni komentarai“12. Tiesa, knygelę papildo trumpas Vytauto Ališausko įvadas ir jo parengti komentarai. Pratartyje leidėjai trumpai apibūdina ir Smetonos vertimo stilių: „skaitytoją gali nustebinti kai kurie Smetonos stiliaus ir kalbos savitumai: ilgais periodais plaukiantys sakiniai, gimtosios tarmės ir individualios šnekėsenos dermė, retžodžiai ir naujadarai [...], archajiškesnės morfologijos pėdsakai (pvz., in vietoj į)“13.
Natūralu, kad Smetona turėjo savitą stilių. Jam nepaprastai rūpėjo lietuvių kalba ir jos kūrimas. Antrojo savo kalbų tomo Šviesos takais įžanginiame straipsnyje (1930 m. birželio 3 d.) Smetona rašė: „Tauta, kol neturi savo vadovų, kol neturi savo šviesuomenės (inteligentų), negali išsivaduoti iš verguvės. Šią tiesą žinojo mūsų aušrininkai ir varpininkai, jos šaukėsi ir paskesnieji mūsų liaudies žadintojai. [...] Reikia prisiauklėti jaunoji karta, vyresniosios pavaduotoja. Sustiprintomis pajėgomis liaudin per meną ir mokslą! [...] Tautą veda tie, kurie žino kelią, kurie moka žodį-šviesą!“14
Neabejotinai Smetona buvo tokio žodžio, nešančio šviesą, žinovas. Kaip pats iš savęs, taip ir iš kitų rašančiųjų jis pirmiausia reikalavo aiškumo ir nuoseklumo: Smetonos redaguotame ir leistame laikraštyje Viltis jis skaitytojų ir bendradarbių prašo, kad žinios būtų tiek tikros, tiek teisingos. Po to „reikalingas ir aiškumas. Skaitytojas tik tuomet gėrėsis perduotąja žinele, jeigu jos parašytojas suprantamai ir prieinamai išpasakos savo mintis. Reikia saugotis iškrypimo iš minties vagos“15. Juozas Brazaitis, aptardamas vaizdingą Smetonos kalbos stilių, rašo: „Polinkis vaizdais kalbėti nėra gryno intelektualisto žymė. Greičiau žmogaus, kuris turi gyslelę gamtos ir meno grožiui pajausti. Gal dėl to Smetona taip dažnai, ypač paskutinėse kalbose, cituoja ne logiškąjį Aristotelį, bet poetiškąjį Platoną. Šitoks stilius dera ne žmonėms uždegti, ne įtikinti su dialektiniu griežtumu kaip Jakšto, bet ramiai nuteikti. [...] Atrodo, kad daugiau esama šios rūšies straipsnių: nuo bendrinių dalykų einama prie konkrečių; į tiesą jis eina greičiau deduktyviniu, ne induktyviniu keliu. Ir čia vėl prisimeni ne Aristotelio, bet Smetonos pamėgtojo Platono kelią“16.
Gerai valdydamas lietuvių kalbą, Smetona nevengia ir lotyniškų posakių. Vieną tokių matome minėto jo kalbų rinkinio įvade: „Inteligentai-šviesuoliai, grįžkite savo kraštan, reddite quod debetis [= grąžinkite, ką esate skolingi], atsiteiskite!“17 Įdomu, kad šiuos Biblijos žodžius po beveik 70 metų atkartos kitas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus savo inauguracinėje kalboje, pasakytoje Katedros aikštėje 1998 m. vasario 26 d.: „Mums nereikia tuščiažodžių šūkių – mums reikia veiklaus, iniciatyvaus patriotizmo, reikia piliečio, jaučiančio Tėvynę savyje, auginančio ją. Duodančio, aukojančio jai. Vis dar pasitaiko veikėjų, įsitikinusių ir norinčių mus įtikinti, kad Tėvynė yra amžinai jiems skolinga, o yra atvirkščiai, todėl ir sau, ir jiems atsakau: reddite patriae, quod debetis! (grąžinkite Tėvynei, ką esate skolingi!). O skolingi savo Tėvynei esame visi. Skolingi jos istorijai, jos kalbai – seniausiam ir didžiausiam tautos kūriniui, kuriam jau ne sykį buvo iškilusi grėsmė, išnykimo pavojus“18. Tad atožvalga į lietuvių kalbą ir senąją Lietuvos istoriją buvo reikšmingi abiejų Respublikų laikotarpiu, abiems minėtiems prezidentams.
Smetona, turėjęs privilegiją Mintaujos gimnazijoje mokytis lietuvių kalbos pas žymųjį kalbininką Jablonskį, būtent jam dedikuoja antrąjį savo kalbų tomą: „Lietuvių dvasinės gėrybės, apie kurias kalbama šiame rinkinyje, yra ypatingai rūpėjusios J. Jablonskiui. Nemaža minčių yra jo man įkvėpta, Šviesos Takais pagerbiu jo šviesų, kilnų gyvenimą“19. Ne vien tik teoriniais pamąstymais, bet ir praktiniais veiksmais Smetona kūrė lietuvių kalbą, filosofinę jos terminiją. Būtent tokiais žodžiais savo ilgą, kelių šimtų puslapių įvadą į Platoną baigia Šilkarskis: „Čia baigiu ilgoką savo invadą. [...] O atsisakyti nuo progos atlikti tą kelionę nenorėjau, nes mane labai traukė uždavinys susydinti [t. y. sujungti] to krašto bendrąjį vaizdą su klasiškuoju, lietuvių filosofinę kalbą kuriančiu, vertimu“20. Be to, Smetona prisidėjo ne tik prie filosofinės lietuvių kalbos kūrimo. 1915 m. vokiečiams užėmus Lietuvą ir uždraudus rusiškus vadovėlius, teko skubiai juos versti į lietuvių kalbą. Šios komisijos pirmininku buvo paskirtas Smetona. Per trejus metus buvo išleisti net 56 vadovėliai. Pats Smetona parašė aritmetikos ir algebros vadovėlius, taip prisidėdamas prie matematikos ir fizikos terminijos kūrimo. Kaip teisininkui teko kurti ir teisinę terminiją.
Asmeninė Smetonos biblioteka
Smetonos susidomėjimas Platonu ir Antika atsispindi pažvelgus į asmeninę jo biblioteką. Aleksandas Merkelis, 1938–1939 m. dirbęs Smetonos sekretoriumi, aprašo antrajame prezidentūros aukšte buvusį prezidento kabinetą: „[jo] pasieniais stovėjo pilnos knygų spintos, didelis rašomasis stalas, taip pat apkrautas knygomis, žurnalais, laikraščiais, rankraščiais, asmenine korespondencija. Prie jo prezidentas daugiausia praleisdavo laiko. [...] Šalia kabineto buvo kuklus prezidento miegamasis: geležinė lova, prie jos staliukas su Platono raštais, kuriuos jis prieš užmigdamas, mėgo skaityti“21.
Apie Smetonos akiratį daug pasako jo asmeninė biblioteka, kurią savo straipsnyje bandė rekonstruoti Nijolė Lietuvninkaitė22. Joje buvo galima rasti filosofijos, psichologijos, kultūros istorijos, sociologijos, istorijos, teisės, ekonomikos, pasaulinės literatūros klasikos ir kitų šakų literatūros. Tačiau šiuo atveju įdomiausi su Antika susiję egzemplioriai. Nors asmeninė biblioteka sovietmečiu buvo išsklaidyta ir negalima jos aptarti in corpore, tačiau tam tikrų žinių turima: tarp kitų žodynų buvo galima rasti išsamų dvitomį lotynų-vokiečių žodyną (Ausführliches Lateinisch-Deutsches) ir graikiškų daiktavardžių žodyną (Wörterbuch der griechischen Eigennamen). Tarp filosofijos knygų prezidentas turėjo kelis įvairiakalbius Platono raštų rinkinius ir atskirus dialogų leidimus. VDU bibliotekos perimtoje Smetonos asmeninės bibliotekos dalyje buvo įregistruotos net 33 įvairiomis kalbomis išleistos Platono knygos. Tarp jų galima paminėti 1916 m. Vokietijoje išleistus 7 rinktinių Platono dialogų tomus (Sämtliche Dialoge), 13 Paryžiuje leistų (1920–1926) Platono dialogų (Oeuvres complètes) tomų ir 15 Platono tomų, 1926 m. išleistų Peterburge. Tarp Platono knygų taip pat aptinkamas ir Šilkarskio dovanotas lenkiškas 1920 m. Platono raštų (Pisma Platona) leidimas su dedikacija: „Brangiam draugui Antanui Smetonai V. Šilkarskis 27.I.1925, Kaunas“. Tarp šio filosofo vertimų buvo ir dialogus nagrinėjančių veikalų, tokių kaip Constantino Ritterio Miunchene 1910–1923 m. išleistas dvitomis Platon. Tarp filosofinių Smetonos surinktų raštų galime paminėti 11 Aristotelio knygų ir vėlesnių tiek Viduramžių, tiek Naujųjų laikų filosofų veikalų.
Antikos pažinimui Smetona asmeninėje bibliotekoje turėjo prancūzų filosofijos istoriko Victoro Brochard’o monografiją apie graikų skeptikus Les Sceptiques Grecs ir Clodijaus Piat 1906–1912 m. Paryžiuje publikuotų veikalų apie Sokratą, Platoną ir Aristotelį. Galiausiai kultūros istorijai pažinti Smetona buvo įsigijęs Fritzo Baumgarteno ir kitų mokslininkų Vokietijoje 1913 m. išleistą bei gausiai iliustruotą Die hellenische Kultur. Prezidento bibliotekoje buvo randamas pergamentu įrištas žymaus italų archeologo Renato Bartoccinio parengtas ir 1929 m. Italijoje išleistas veikalas Le Terme di Lepsis. Tarp kitų knygų buvo ir puošnus konvoliutas su anglų skulptoriaus Johno Flaxmano sukurtomis Homero, Hesiodo ir Aischilo kūrinių iliustracijomis (1805–1831). Įdomu tai, kad būtent 24 Flaxmano iliustracijos buvo panaudotos antrajam Jeronimo Ralio verstos Odisėjos leidimui, kurio redaktoriumi buvo Šilkarskis. Žinant artimą Smetonos ir Šilkarskio ryšį, neatmestina, kad būtent Smetonos turimas konvoliutas buvo panaudotas kaip Odisėjos iliustracijų šaltinis.
Straipsnių rinkinio Vienybos gairėmis įžangoje „Kodėl ir kam“ 1930 m. Smetona rašė: „Ką sukuria menininkas ar mokslininkas, tai eina iš kartos karton, tai niekuomet nesensta, tai lieka amžinai. [...] Menininkai ir mokslininkai yra kūrėjai, laikraštininkai – kūrybos tarnai. Pirmieji aukštai sklando tyrųjų idėjų srityje, nutolę minią, antrieji laksto pažemiu. Vieni bendrauja su Olimpo dievais, kiti – su žemės dievaičiais. Iš to eina skirtingas abiejų likimas“23. Tad jei dažniau prisimintume Smetoną kaip Platono vertėją, o ne vien politiką, galbūt leistume jam dažniau pabendrauti ir su Olimpo dievais.
Šiame trumpame straipsnyje bandyta surinkti smulkius mozaikos gabalėlius, kurie atspindi Antano Smetonos kaip Antikos gerbėjo ir žinovo asmenybės pusę. Neretai šie gabalėliai ištrupa iš bendro paveikslo, skiriamo jam kaip politiniam veikėjui ir publicistui. Platonas Valstybėje apibrėždamas tobulos valstybės santvarką teigė, kad valstybę turi valdyti filosofai, todėl būtų be galo įdomu ateityje sulaukti tyrimo, atskleidžiančio sąsajas tarp teorinės Platono Valstybės prieigų ir praktinio valdovo-filosofo Antano Smetonos veikimo.
Platonas net du kartus bandė sukurti tobulą valstybę Sirakūzų valdovų Dionisijo I ir Dionisijo II rankomis. Pirmasis bandymas baigėsi Platono pardavimu į vergiją, antruoju atveju jį gelbėjo draugas pitagorininkas Architas iš kaimyninio Tarento miesto. Smetona taip pat baigė dienas toli nuo savo kurtos valstybės. Ar toks visų filosofų-valdovų likimas? Ar Smetona, paskutiniajame Vyriausybės posėdyje priimdamas ministrų kabineto sprendimą nesipriešinti ultimatumui, nebuvo pastatytas į tą pačią padėtį kaip Sokratas, paklusdamas atėniečių valiai savo teisme? Juk romėnai sakė – dura lex, sed lex. Galbūt kitais metais minint 100 metų sukaktį, kai lietuviškai pasirodė pirmieji Platono vertimai, kas nors pabandys atsakyti į šiuos be galo įdomius klausimus.
1 Nastazija Kairiūkštytė, „Antano Smetonos tautinio atgimimo kelyje (XIX a. pab. ir XX a. pr.)“, in: www.voruta.lt.
2 Alfonsas Eidintas, Antanas Smetona: Politinės biografijos bruožai, Vilnius: Vaga, 1990, p. 27.
3 Leidėjai, „Pratartis“, in: Platonas, Sokrato apologija. Kritonas, iš graikų kalbos vertė Antanas Smetona, paaiškinimus parašė Vytautas Ališauskas, Vilnius: Aidai, 1995, p. vii.
4 Tomas Venclova, Nelyginant šiaurė magnetą: Pašnekesiai su Ellen Hinsey, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Apostrofa, 2017, p. 35.
5 Lyginti Smetonos 1935 m. ir Račkausko 1927 m. leidimų vertimai.
6 Vladimiras Šilkarskis, „Sokratas ir jo Evangelija“, in: Platonas, Sokrato gynimasis teisme ir Kritonas, iš graikų kalbos vertė Antanas Smetona, invadą parašė ir komentarus paruošė Vladimiras Šilkarskis, Kaunas: Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, 1935, p. 205.
7 Ibid., p. 47.
8 Ibid., p. 205.
9 Ibid., p. 14.
10 Vosylius Sezemanas, „[Įvadas]“, in: Platonas, Puota. Faidonas, iš graikų kalbos vertė Merkelis Račkauskas, invadą parašė Vosylius Sezemanas, Klaipėda: Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos leidinys Nr. 468, 1935, p. V.
11 Platonas, Sokrato gynimasis teisme. Kritonas: graikiškas ir lietuviškas tekstai, Antano Smetonos vertimas, Kaunas: Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisija, [Marijampolė: Marijonų spaustuvė], 1936.
12 Leidėjai, „Pratartis“, in: Platonas, Sokrato apologija. Kritonas, 1995, p. vii.
13 Ibid.
14 Antanas Smetona, „Minties siūlo tąsa“, in: Antanas Smetona, Šviesos takais, Kaunas: Spindulys, 1930, p. [v].
15 Antanas Smetona, „Kokių žinių mums reikia“, in: Viltis, 1908-01-27, p. 1.
16 Juozas Brazaitis, „Publicisto žodis. A. Smetonos stilius“, [1934], in: Juozas Brazaitis, Raštai, t. 2: Nuo Maironio iki Brazdžionio, Chicago: Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1981, p. 283–284.
17 Antanas Smetona, „Minties siūlo tąsa“, p. [v].
18 Valdas Adamkus, Esu vienas iš jūsų: Rinktinės Prezidento Valdo Adamkaus kalbos, sakytos 1998–2018 metais, Vilnius: Tyto alba, 2018, p. 24–25.
19 Antanas Smetona, „Minties siūlo tąsa“, p. [vii].
20 Vladimiras Šilkarskis, op. cit., p. 205.
21 Aleksandras Merkelis, Antanas Smetona – jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla, New York: Amerikos lietuvių tautinė sąjunga, 1964, p. 348.
22 Nijolė Lietuvninkaitė, „Prezidento Antano Smetonos asmeninė biblioteka: Paveldas ir tyrimai“, in: Knygotyra, 2011, t. 56, p. 274–286. Straipsnyje plačiai aptariamos ir kitos žinomos asmeninės Smetonos bibliotekos knygos. Šiuo atveju koncentruojamasi tik į su Antikos paveldu susijusias knygas.
23 Antanas Smetona, „Kodėl ir kam“, in: Antanas Smetona, Vienybės gairėmis, Kaunas: Spindulys, 1930, p. [v].
