- vertė Marius Burokas
Motina
Nesikalbėjau su motina dvidešimt dvejus metus
Pabėgau iš namų keturiolikos
Man buvo gėda, kad esu gėjus
Čikagoje mane maitino juodaodžiai valkatos
Mokė, kaip išgyventi
Visuose televizoriuose universalinių vitrinose
mirgėjo Martinas Liuteris Kingas
Užeidavau į parduotuves pasišildyti
Matydamas dvidešimt jo veidų ekranuose
Jaučiausi saugus
Dabar turiu jaukų namą ant ežero kranto Viskonsine
Tiek metų
Grąžindavau jai visus atvirukus ir laiškus
GRĄŽINTI SIUNTĖJUI
Kai mokiausi pradinėse klasėse, ji pati nupiešė man specialų
Helovino atviruką – atidarai juokingą
mažą langelį, o ten klaiki pabaisa
rodo tau liežuvį
Šiandien nuėjau į Šiaurinius dokus
Dangus tamsiai raudonas, violetinis
Nusileidžiu žemyn, nes dauguma valčių jau prišvartuota
Išsitiesiu vienoje iš jų, bangos jas šnarena
linguodamos,
lyg gulėčiau lopšyje, laikydamasis už krašto
Sūpuojuos Sūpuojuos
Viena po kitos įsižiebė žvaigždės
Užuodžiau vandenyje palietus degalus
Žvaigždės žvilgėjo it ilgesio pilnos akys Viskas susiliejo
Staiga mane pakėlė dvi rankos
Priglaudė, meiliai Burkavo Burkavo Burkavo
Tyliai žvangtelėjo
Draugiškas vaiduoklis Kasperas, vaikiškas barškutis
Užuodžiau mamos kvepalus, nebuvau jų užuodęs daugybę metų
Bangos tapo motinos plaukais
Pasklido per tamsų vandenį
Jos saulėti saulėti plaukai
- vertė Gediminas Pulokas
Vienos nakties nuotykis
Susitikom bare baklažanų spalvos sienom,
cigarečių dūmai raitės atsimušdami nuo biliardo stalo
lyg besiplaikstanti cirko palapinė.
Priėjai prie manęs tarytum įtemptu lynu,
lyg tau būtų grėsę parkristi ir užsimušti.
Nebuvo jokio apsauginio tinklo.
Klounai pritrenkti sumirksėjo,
iš rankų paleido rausvus balionėlius.
Liūtų tramdytojais persirengę prekeiviai savo
kūnais pakerėti vienas paskui kitą nuvirto nuo
baro kėdžių ir subyrėjo it kliunkiai pliumpiai –
iš jų liko tik ištiškę tryniai
ant pjuvenom dengtų grindų.
Muzikos automatas žviegė lyg pasmerktasis,
tempiamas prie elektros kėdės.
Nusinešiau tave namo kaip katė katinuką,
švelniai apžiojęs tau kaklą,
šnopuodamas į vyriškus spenelius.
Tavo rankos – šakos, laikiusios mano pirmąjį
namelį medyje.
Vos krutu lyg dar tik besivystantis vaisius.
Tu glostai man galvą, glostai pridėjęs ranką
mano mamai prie pilvo. Čia manęs nieks nenuskriaus.
Babaušis – užrakintas spintoj. Jis spardo duris – lyg
į pragarą kaukšėtų Hitleris.
Raktą aš prarijau.
Galop nebesibaiminu, kad tu mylėsi mane...
Nebesibaiminu, kad aš mylėsiu tave.
Nežinau tavo vardo.
Po šios nakties mes daugiau niekada nesusitiksim
Los Andželas praris tave –
mažytį žuveliuką, švystelėtą į teliūskuojančią jūrą.
Mudu abu bežadžiai.
O ir ką jau čia pasakytum.
Du nebyliai Marse.
Žaidi su mano ausim, lyg ausį matytum
pirmą kartą gyvenime.
Kupidonas, išsekintas AIDS, išsitraukia strėlę,
tačiau pristinga jėgų įtempti lanką.
Jis ilsisi ant lempos gaubto, pagaminto iš mano odos.
Aš beveik ateistas,
bet palūžtu ir parpuolęs ant kelių
imu melstis Viešpačiui už savo meilužį.
Tu pradedi bučiuoti mane taip, lyg kiekvienu
bučiniu gautum gurkšnį deguonies.
Tamsa nesėkmingai pabando įsliūkinti
pro atvirą langą.
Puošnūs naktiniai drugiai su šakninio alaus ir aukso
spalvų marmuro raštais išmargintais sparnais,
seniausiai, manyta, išnykę, lakioja palei šviestuvą tarytum
protonai aplink branduolį.
Ūmai tave ištinka orgazmas. Susigėsti, kad baigei
šitaip greit.
Jeigu ir jūs rašote poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją. Redakcija susisieks tik su atrinktais autoriais asmeniškai.
