Rašyti paskatino mama
Kai dauguma aštuonmečių žaidžia kieme ar kompiuteriu, anuomet aštuonerių sulaukusi I.Musteikytė skaitė pasakas bei… pati jas rašė. Paklausta, kaip kilo mintis parašyti knygą – juk didžioji dalis bendraamžių nė dorai rašyti dar nemoka – Indrė „prisipažino“: rašė ne todėl, kad būtų išleista knyga, o dėl smagumo.
„Aš buvau tas vaikas, labai mėgęs skaityti. Skaitydavau labai daug pasakų kiekvieną dieną. Man pasakos, turbūt kaip ir visiems vaikams, labai patiko. Kadangi mano mama yra bibliotekininkė, aš bibliotekoje, galima sakyti, užaugau. Užaugo ir meilė knygoms“, – pasakojo mergina, kurios mama Ramunė Musteikienė yra ilgametė Traupio bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė. – O kaip man kilo mintis rašyti, net nežinau. Perskaičiusi daug pasakų, pamėginau ir pati parašyti. Jau rašiau dienoraščius, apskritai daug rašydavau. Vieną kartą parašiau pasaką, nunešiau ją paskaityti mamai. Jai toji pasaka paliko labai didelį įspūdį, nes buvo parašyta rišliai, s tiesiogine kalba. Pirmoji pasaka buvo apie kačiukus. Mamos paskatinta, rašiau toliau. O rašiau tai, kas šauna į galvą. Kai išmokau rašyti kompiuteriu, jos tiesiog pasipylė. Taip ir gimė tos knygos. Pirmosios pavadinimas – „Laikrodukas Tuksis“.
Pasakų knygos – ne vienintelės, kurias parašė Indrė. Šiek tiek vėliau, jau vyresnėse klasėse, buvo išleista ir knygelė „Mokyklinės istorijos“, kurioje sugulė istorijos iš tuometės Traupio pagrindinės mokyklos.
„Negalvojau, kad iš to gali būti knyga, tiesiog rašiau prisiminimus iš mokyklos. Kadangi mokykloje buvo labai maža bendruomenė ir visi vieni kitus labai gerai pažinome, vykdavo daug linksmų nutikimų, nenorėjau, kad jie pražūtų“, – sakė Indrė, kurios „sąskaitoje“ penkios išleistos knygos.
Lygiavosi į Astridą Lindgren
Nors I.Musteikytė vaikystėje rašė daug, mergina sakė, kad tuo metu tiesiog nesuprato, kad yra rašytoja. Ypač keista, kai taip yra pavadinama dabar.
„Ir dabar savęs rašytoja nelaikau. Rašydavau tai, kas man šaudavo į galvą, neplanuodavau jokio siužeto, tiesiog atsisėsdavau ir parašydavau. Kartais man atrodo, kad ta mergaitė vaikystėje buvo kitas žmogus – dabar, manau, taip neparašyčiau“, – apie vaikystę kalbėjo Indrė ir neslėpė, kad anuomet labai norėjo būti tokia kaip garsioji švedų rašytoja Astrida Lindgren arba parašyti tokį romaną kaip „Haris Poteris“.
„Iš tiesų, tapti garsia rašytoja nebėra mano svajonė. Ji nelabai realistiška, nes neturiu kūrybinių idėjų, manau, visa ta kūrybinė ugnelė tik vaikystėje ir buvo. Kai rašiau ir kai išėjo knygelės, tuo metu tikrai galvojau, kad noriu būti rašytoja, kad parašysiu tokių knygų kaip „Haris Poteris“. Bet kalbėdama apie profesiją niekada neturėjau kažkokios vizijos, kuo noriu būti. Man buvo labai sunkus laikotarpis, kai sprendžiau, kur aš noriu studijuoti. Įstojau į leidybą ir reklamą, bet vis dar nežinau, ar čia tikrai mano vieta. Profesija orientuota į knygų leidybą, ateityje turbūt norėčiau dirbti leidykloje, būti šalia knygų. Tačiau gali būti, kad norai dar pasikeis…
Kai kalbu apie svajones, jaučiuosi sutrikusi, man atrodo, kad vaikai turi daugiau svajonių nei aš. Vaikystėje viskas atrodo paprasčiau. O dabar – tiesiog nežinau. Labai giliai širdyje pagalvoju, kad galbūt kada nors grįšiu prie rašymo, bet tikrai ne dabar“, – svarstė I.Musteikytė.
Už egzaminus – du „šimtukai“
O Indrei gali pildytis įvairūs norai: šiais metais baigusi 12 klasių, net už du valstybinius brandos egzaminus – geografijos bei lietuvių kalbos ir literatūros – ji surinko po šimtą balų. Tad ir čia ji turi kuo didžiuotis ir pasigirti.
„Kad gausiu du „šimtukus“, tikrai negalvojau ir nesitikėjau. Viena vertus, tai buvo staigmena, bet, kita vertus, – daug mokiausi. Egzaminams ruoštis nebuvo labai sunku, nes nuo pat pirmos klasės man labai patiko mokytis. Mokiausi visus dvylika metų ir nebuvo taip, kad per paskutinius mėnesius turėčiau išmokti visą kursą: tiesiog reikėjo daug pasikartoti. Daugiau dirbti reikėjo ruošiantis lietuvių kalbos egzaminui, kad ir kaip tai būtų ironiška. Tad buvo ir sunku, ir nesunku. Nuolatinis mokymasis atvedė prie gerų rezultatų, dėl kurių labai džiaugiuosi“.
Ir kitus egzaminus I.Musteikytė išlaikė puikiai: anglų kalbos ir istorijos valstybiniai brandos egzaminai buvo įvertint po 96 balus, o matematikos – 62.
Patinka įvairūs rašytojai
Dabar I.Musteikytė taip pat mielai skaitytų daug daugiau, tačiau tam nebėra tiek laiko, kaip kad buvo vaikystėje: tada mergina teigė skaičiusi ypatingai daug. Būdavo, net suaugusieji stebėdavosi, kad šis vaikas – nuolat su knyga.
„Ne bendraamžiai, o dažniau suaugę stebėdavosi, kad tiek skaitau. Pamenu, kažkada važiavome su kitais tėvais ir vaikais vienu automobiliu, o aš kelionėje skaičiau knygą. Ir toji moteris labai stebėjosi, kad skaitau, klausė, ar aš taip visą laiką darau, ką mama daro, kad skaityčiau. O man tas noras kilo natūraliai, – pasakojo pašnekovė.
– Šiuo metu skaitau Kristinos Sabaliauskaitės kūrinius, mokykloje labai patiko istorija, todėl jos kūriniai labai įdomūs. Apskritai mokykloje visi lietuvių kalbos programoje buvę kūriniai patiko, – sakė Indrė ir teigė, kad paties mėgstamiausio rašytojo neturi. – Man patinka įvairiausi rašytojai – tiek lietuvių, tiek užsienio. Priklauso nuo knygos. Vaikystėje skaitydavau kiekvieną dieną, dabar, žinoma, taip nebėra, nes ne visada tam pakanka laiko.“
Mėgsta šokti ir fotografuoti
Paklausta, koks jausmas būti Lietuvos rekordininke, Indrė kuklinosi: „Keistas. Ir dabar nelabai tikiu, o kai buvau vaikas, iš viso nelabai supratau, ką tai reiškia. Po tiek metų, pažiūrėjusi atgal, suprantu, kad turėti savo knygą yra kažkas tokio. Nepasakyčiau, kad mano pasakos ypatingos, bet jei mano tėvai manęs nebūtų skatinę rašyti, nebūtų stengęsi, kad jos būtų išleistos, knygos nebūtų išleistos. Tik jų dėka tapau rekordininke. Tikrai yra vaikų, kurie rašo, tik jų kūryba nepasiekia platesnių vandenų.“
I.Musteikytė – ne tik rekordininkė, puikių rezultatų per egzaminus savininkė, bet ir šokėja, fotografė.
„Nuo penkerių metų pradėjau šokti, ir iki dabar man tai labai patinka. Ilgus metus šokau tautinius šokius ir, vos įstojusi į Vilniaus universitetą, prisijungiau prie tautinių šokių kolektyvo. Labai džiaugiuosi, kad toliau šoku“, – sakė pašnekovė.
Indrės darytos nuotraukos labai dažnai puikuojasi Traupio bibliotekos, Traupio bendruomenės „Facebook“ puslapiuose – mergina fiksuoja miestelyje vykstančių švenčių akimirkas.
„Labai patinka fotografuoti. Ar planuoju surengti parodą? Nežinau! Bet jau turėjau patirties fotografuodama šventes – vestuves, krikštynas. Labai smagu būti tuo, kuris įamžina gražias emocijas. Ateityje norėčiau ir šioje srityje plėsti savo patirtis, pafotografuoti daugiau švenčių“, – ateities planais dalijosi Indrė Musteikytė.
