Atsiradę rankraščiai – tikra literatūrinio pasaulio sensacija. Neaiškiomis aplinkybėmis atrasti ir ilgą laiką buvę paslėpti tekstai į viešąją erdvę sugrąžino tiek autoriaus kūrybą, tiek jo asmenybę. Vienas iš atrastųjų kūrinių – romanas „Karas“ – ką tik išleistas lietuviškai (vertė Stasė Banionytė-Gervienė, leidykla „Kitos knygos“). Rašytojas groteskišku stiliumi karą vaizduoja kaip mirtiną užkratą, baisiausią XX a. ligą, tebekamuojančią žmoniją iki šiol. Romanas alsuoja seksualumu – jis veikia kaip priešnuodis mirčiai ir fizinėms kančioms.
L. F. Céline’as – ne tik svarbi literatūrinė figūra, bet ir prieštaringa asmenybė, pagarsėjusi savo antisemitinėmis pažiūromis. Apie rašytoją ir naujai atrastą knygą Vilniaus knygų mugėje vasarį diskutavo literatūrologas Vytautas Bikulčius ir Vilniaus universiteto Prancūzų filologijos katedros vedėja Eglė Kačkutė, juos kalbino žurnalistas Valdas Puteikis. „Karo“ leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Prancūzų institutas Lietuvoje (O. Milašiaus programa knygų leidybai remti).
– Ką reiškia karo Ukrainoje sąlygomis matyti užrašą ant knygos „Karas“? Ar tai papildomas stimulas ją skaityti, gilintis, ar kaip tik kyla tam tikras atsargumas: „Na, gal ne dabar“?
Eglė: Dviprasmiška situacija. Manau, jeigu ne karas, šis romanas nebūtų išverstas į lietuvių kalbą ir nebūtų gavęs paramos. Ar reikia dar daugiau kalbėti apie karą, kai esame priversti tiek daug apie jį mąstyti, su juo gyventi kasdien, – aš nežinau. Bet faktas, kad šis romanas buvo išverstas ir išleistas, reiškia, kad dar reikia kalbėti apie karą.
Vytautas: Aš galvočiau kitaip. 2021 m. atrasti Céline’o rankraščiai – pastarųjų kelių dešimtmečių sensacija Prancūzijoje. Niekas nesitikėjo, kad dar gali atsirasti kas nors iš jo kūrybos, ir tai Prancūzijoje sukėlė sprogusios bombos efektą. Rankraščių atsiradimo istorija gana paini, iš jų Prancūzijoje jau išleisti trys romanai: „Karas“, „Londonas“ ir „Karaliaus Krogoldo valia“. Kai tik Prancūzijoje pasirodė „Karas“, per mėnesį buvo parduota 200 tūkstančių egzempliorių. „Karo“ išleidimas 2022 m. gegužę atsitiktinai sutapo su karo Ukrainoje pradžia.
– Kokia rankraščių atradimo istorija?
Vytautas: Céline’as kaip rašytojas XX a. literatūroje stovi šalia Marcelio Prousto. Proustas prancūzų literatūrą kreipė viena kryptimi ir savo garsiuoju septynių romanų ciklu „Prarasto laiko beieškant“ atkreipė dėmesį į tai, kaip žmogus patiria esamą ir praėjusį laiką. O štai Céline’as pasuko kita – absurdo, egzistencijos – linkme ir akcentavo šnekamąją kalbą. Jo geriausiu romanu laikoma „Kelionė į nakties pakraštį“ yra šnekamosios kalbos lobynas, dar padailintas ir žargonu. Tai buvo visiškai netikėtas posūkis prancūzų literatūroje. Šie du vardai yra didžiausi XX a. prancūzų literatūros novatoriai.
Céline’as, negavęs Goncourt’ų premijos už „Kelionę į nakties pakraštį“, apsilankė Tarybų Sąjungoje ir parašė pamfletą, kuriame, priešingai nei tuo metu Stalinui giesmes giedantys George’as Bernardas Shaw, Lionas Feuchtwangeris, teigė, kad Tarybų Sąjunga yra išsigimęs kraštas. Dėl to Stalinas giežtai uždraudė leisti jo knygas Rusijoje. Céline’o nelaimė buvo ta, kad jis po to pradėjo rašyti paskvilius apie žydus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Céline’as kolaboravo su vokiečiais. Baigiantis karui bėgo į Vokietiją, paskui į Daniją. Kalėjime jam teko sėdėti, bet kadangi turėjo labai gerą advokatą, 1951 m. šis sugebėjo rašytoją grąžinti atgal į Prancūziją, ir ten jis gyveno iki pat mirties. Tačiau dėl prieštaringos praeities jam nebuvo lengva verstis, šiek tiek gelbėjo leidėjas Gastonas Gallimard’as (dabartinio leidėjo Antoine’o Gallimard’o senelis). Céline’o svajonė buvo patekti į prestižinę seriją, Plejados biblioteką, ir Gallimard’as sutiko išleisti grožinius romanus. Tačiau rašytojas puse mėnesio pavėlavo išvysti rezultatą, nes mirė.
Po tremties grįžęs į Paryžių, Céline’as savo rankraščių bute neberado. Dingo kubinis metras rankraščių! Tame bute apsigyveno generolo Charles’io de Gaulle’io bendražygis Yvonas Morandat ir rankraščius vėliau laikė pas save. Prieš mirtį 1982 m. Morandat savo dukrai paliepė: ,,Nedrįsk grąžinti šitų rankraščių Céline’o žmonai.“ Jis įtarė, kad Céline’o našlė gali nusplėpti paslėpti antisemitinius raštus, jei tokių atsirastų. Morandat dukra atidavė tą kubinį metrą rankraščių teatro kritikui Jeanui-Pierre’ui Thibaudat ir leido apie juos paskelbti tik tada, kai mirs Céline’o žmona. Ši išgyveno 107 metus ir mirė 2019 m. Ir tik po jos mirties jis pranešė apie rankraščius literatūros pasauliui. „Karas“ buvo pirmoji spaudai parengta knyga.
– Norėčiau, kad pratęstumėte mintį apie antisemitizmą ir antisemitines rašytojo pažiūras. Jos vis dėlto netapo kliūtimi, kad šiandien politiškai korektiškoje Europoje išeitų šitas romanas. Kaip yra apskritai literatūroje, kai politinės pažiūros ir kūryba būna kontroversiškos? Pavyzdžiui, Peteris Handke palaikė Slobodaną Miloševičių Balkanų karo metu, tačiau prieš trejus metus gavo Nobelio premiją ir yra vertinamas kaip puikus žodžio meistras.
Eglė: Didžiausias kritinis žvilgsnis, suteiktas Céline’ui, kurį man teko skaityti ir kuris man artimas, yra psichoanalitikės, filosofės Julios Kristevos knyga „Siaubo galios“, kurioje ji kuria abjekto filosofiją, teoretizuoja tam tikrą, abjektinį būvį. Abjektas yra ne objektas, bet ir ne subjektas. Abjektas yra tai, kas yra šalia subjekto, tai nei subjektas, nei ne subjektas. Tai yra dar ne visai būtis, bet tai nėra nebūtis. Kitaip sakant, abjektas yra egzistencijos dimensija, kuri yra per daug siaubinga, kad mes galėtume suprasti, kad tai yra mūsų subjekto egzistencijos dalis. Kalbant apie visuomenę, abjektas yra tai, ko negalime integruoti, negalime pripažinti kaip mūsų visuomenės dalies? Ir Kristeva, teoretizuodama šitą abjektinį būvį, kaip pavyzdį pasirenka Céline’o kūrybą. Ji teigia, kad Céline’ kūryboje siaubas ir mirtis yra būtis. Todėl antisemitinės jo pažiūros yra centrinė jo abjektinio būvio dalis, tai jį saugo nuo išprotėjimo. Visą tą nebūtį, purvą, skausmą, būties pažeminimą jis turi į kažką nukreipti ir jis tai nukreipia į žydų tautybės žmones. Jis buvo giliai, esmiškai, ontologiškai ir nuoširdžiai antisemitas. Jis tuo tikėjo tuo ir antisemitizmas yra centrinė jo estetikos dalis, kuri ir padeda suprasti jo nesveiką požiūrį į pasaulį. Bet tai, kas jis yra nesveikas nereiškia, kad jis neturi teisės egzistuoti, ypač literatūroje.
– Romano pagrindinis herojus Ferdinandas, kuris yra rašytojo alter ego, išgyvena ne mūšių vaizdus ar karo chronologiją, o būseną, susijusią su skausmu, krauju, pūvančia mėsa, lavonais. Šitame kontekste vienintelis dalykas, kuris gelbsti, yra seksas, geidulingumas. Kokia juslingumo ir geidulingumo kūrinyje literatūrinė vertė?
Eglė: Vertė iš tiesų didelė, todėl kad kūniškumo ir kūno aprašymo literatūroje mes ne tiek daug turime, ir tokia kūno fenomenologija yra vienas populiariausių Céline’o skaitymo kampų. Apie seksualų kūną jis pasako kažką, ko gal ir nelabai esame girdėję. Vėlgi tai yra abjektinis seksualumas. Jokio malonumo ar grožio tame sekse nėra, tai yra kažkas, ko reikalauja gyvybė. Gyvas organizmas reikalauja sekso. Moterys jo romane vaizduojamos labai baisiai, ne kaip subjektai, net ne kaip objektai – kaip abjektai. Bet tai kažką pasako apie Freudo apibrėžtus mirties ir sekso impulsus.
– Daug kur kūrinyje cinizmas, bjaurastis siejasi su begaliniu jautrumu, su herojaus subtilumu. Kur yra riba tarp cinizmo, brutalybės ir visiškai pažeidžiamo, mimoziško jautrumo?
Eglė: Būdamas 18-os Céline’as išėjo į karą savo noru – tai buvo paaugliškas protestas prieš tėvus. Tai paveikė ir suformavo visą jo asmenybę. Jis nebematė karo kitaip, jo galvoje nuolat ūžė karo triukšmas, karas buvo jo egzistencija ir nesvarbu, ką jis po to darė, kaip gyveno, kaip ieškojo grožio. Jis ieškojo prasmės, kaip padėti žmonėms, dirbo gydytoju. Visgi karas buvo jame, jo pačioje giluminėje esybėje. Jis karą išgyveno nuoširdžiai, integravo jį į savo būtį. Tai ir yra jo literatūros įdomumas, kad jis nuoširdžiai liudija karo nesuvokiamumą ir tą daro meistriškai kalbos požiūriu. Jis mus veda į abjektinį karo būvį.
Vytautas: Galima papildyti, kad išgyvendamas karo baisumus jis visuomet išlieka gyvas žmogus, nes jo pagrindinis tikslas yra kautis su mirtimi. Atkreipkite dėmesį į sceną knygoje, kai jį nori operuoti gydytojas, bet ne chirurgas. Ferdinandas atsisako, nes žino, kad viskas gali baigtis mirtimi. Autoriaus tikslas yra parodyti, kad romano protagonistas ir pasakotojas Ferdinandas nepasiduoda mirčiai.
– Šis romanas asocijuojasi su šiomis dienomis, nes kai skaitau ukrainiečių kario ir poeto Arturo Dronio, kurį nuostabiai verčia Marius Burokas, eilėraščius, jaučiu tą pažeidžiamumą, jautrumą ir aplinkos vertinimą, poetines metaforas ir vėlgi tą „žūtbūt išlikti, su ginklu nušauti priešą“. Lyg ir nesuderinamų dalykų samplaika ryški, nesvarbu, 1914 m. ar šiandien, karas yra karas. Žmogaus instinktai ir sąmonė kovoti iš esmės nepasikeitę ar tada, ar dabar.
Eglė: Kai prasidėjo karas Ukrainoje, buvo labai daug kalbama apie tai, kad šis karas kaip Pirmasis pasaulinis – apkasų karas. Dabar jis persikėlė į dangų, bet vis tiek tai yra toks pat karas kaip Pirmasis. Tu turi nužudyti žmogų, kurį matai prieš save, ir tai yra kitaip negu nužudyti iš tanko ar iš oro. Man atrodo, kad šį romaną būtent dabar skaitome ir dėl to.
– Yra dvi literatūrinės sąvokos: Hemingway’aus, Remarque’o atstovaujama „prarastoji karta“ ir „sugrįžėlių karta“, veikusi jau po Antrojo pasaulinio karo, tarkime, Wolfgangas Borchertas ir įstabi jo pjesė „Lauke, už durų“, kur karo suluošinti žmonės nežino, kur dėtis, ką daryti. Jeigu L. F. Céline’o „Karą“, jo vaizduotę ir vaizdavimo manierą palygintume su minėtais autoriais ir literatūrinėmis srovėmis, koks būtų skirtumas?
Vytautas: Rašytojai, Gertrude’os Stein pavadinti prarastąja karta, kentėję Pirmojo pasaulinio karo frontuose, pamatė, kad jų norėtas pademonstruoti didvyriškumas yra netikras. Juos skatino būti didvyriais, bet iš tikrųjų karas buvo mėsmalė. Patriotizmas, apie kurį tada kalbėjo, ir skatinimas kovoti irgi yra fikcija – išgalvotas, netikras patriotizmas. Šitame kontekste „Karas“ buvo naujas žingsnis, kuris vedė rašytoją link absurdo literatūros. Visas gyvenimas tampa absurdiškas ir karas tik pabrėžia tą situaciją. Céline’as savo kūryba žengia absurdo link, tačiau jis dar nėra tikrasis absurdo autorius, absurdo era prasidės vėliau.
Eglė: Absurdas prasidės vėliau, kai visiškai nebeliks Dievo, kažko aukštesnio. Prarastajai kartai visi socialiniai, moraliniai svertai dar egzistuoja, dar su jais reikia ginčytis, diskutuoti. Manau, Céline’as įdomus tuo, kad jo kūryboje socialinis, kultūrinis ir moralinis pagrindas dar egzistuoja, bet jis su tais dalykais nebesiskaito.
