Vėliau sekė romanai „Aštriausi totorių virtuvės patiekalai“, „Vadink mane superherojumi“. Romanas „Babos Dunjos paskutinė meilė“ pasakoja apie keistuolių kaimą netoli Černobylio, atsiskyrėlius, sugrįžusius gyventi į savo namus, praėjus kuriam laikui po reaktoriaus sprogimo. Autorė savo interviu Vokietijoje yra minėjusi, kad žiniasklaidoje aptiko straipsnį apie tokio kaimo egzistavimą ir tai užkūrė jos fantaziją. Ji romane su lengva šypsena vaizduoja šią laisva valia susibūrusią neįprastą bendruomenę ir iššūkius, su kuriais ji susiduria. Detektyvinė linija ir lengvas pasakojimo stilius tenesuklaidina skaitytojo – romanas kelia daug klausimų apie žmogaus pasirinkimo laisvę, mentalitetą ir moralę, provokuoja diskusijoms. Pagrindinė herojė – Baba Dunja, aštuoniasdešimtmetė moteris, kuri tik į gyvenimo pabaigą netoli mirties zonos pasijunta geriausiai – nes čia ji labiausiai jaučiasi savimi.
Jūsų dėmesiui – interviu su knygos autore Alina Bronsky. Rašytoją kalbino Vytenė Saunoriūtė.
– Į Černobylį mes vis iš naujo atkreipiame dėmesį – dėl HBO serialo, Svetlanos Aleksejevič ir Andrew Leatherbarrow knygų. O kaip jus susirado ši tema?
– Iš tiesų tai aš visai nenorėjau rašyti apie Černobylį – man atrodė, kad tai per plati tema. Bet pamažu prieš mano akis ėmė kristalizuotis pagrindinės herojės kontūrai, o ji tiesiog atkeliavo su savąja asmenine istorija, su konkrečia gyvenamąja vieta. Ir tuomet aš supratau, kad neturiu kito pasirinkimo.
– Ar Černobylis išvis buvo tema jūsų vaikystėje?
– Būdama vaikas, aš žinojau patį žodį „Černobylis“, buvau jį iš suaugusiųjų girdėjusi, bet nesuvokiau, kas už šio žodžio slepiasi. Buvo aišku, kad ten nutiko kažkas baisaus, bet sąmoningai pirmąkart apie tai ėmiau klausinėti jau gerokai vėliau. Man rodos, būdama vaikas, aš tiesiog bijojau apie tai klausti, nes nujaučiau, kad atsakymas nebus malonus.
– O kaip jūs renkatės vietas ir herojus savo knygoms? Ar jums svarbu juos pačiai gerai pažinti? Pavyzdžiui, savo ryškiame debiutiniame romane „Šukparkis“, iškart Vokietijoje pelniusiame šlovę, aprašote satelitinius didmiesčių daugiabučių rajonus su savomis socialinėmis problemomis.
– Lig šiol aš vis stengiuosi rašyti apie tai, apie tokius žmones ir vietoves, kuriuos aš pati žinau arba gerai pažįstu. Kartais kryptingai pasiskaitau daugiau, pasigilinu, bet dar niekada nesu dariusi kokio tyrimo, specialiai ieškojusi ar rinkusi medžiagos, kad paskui ją galėčiau panaudoti savo romane. Aš einu daugiau per intuityvų lygmenį, man reikia laiko, kad prie ko nors priartėčiau, įsigilinčiau, geriau pajusčiau. Tik tada apie tai galiu rašyti. Tiesiog rinkti, kaupti, nagrinėti medžiagą, vien to man neužtenka.
– Jūsų knygų pagrindinės herojės dažnai būna vyresnio amžiaus, savarankiškos, stiprios, ryškaus charakterio moterys. Tokia yra baba Dunja, tokia ir Rozalinda iš knygos „Totorių virtuvės aštriausi patiekalai“, tokia ir neseniai pasirodžiusios jūsų knygos „Mano senelės kasa“ herojė. Iš kur tai?
– To manęs dažnai klausia, ir tai mane, tiesą sakant, stebina. Tikriausiai taip yra todėl, kad literatūros lauke vis dar nėra įprasta pasirinkti tokias herojes. Bet vyrėlesnio amžiaus moterys juk nėra kokios nors retos, egzotiškos būtybės. Iš mano, kaip rašytojos, perspektyvos žiūrint, jos yra idealios herojės su nepaprastai įdomia, turtinga, įtraukiančia praeitimi.
– Ar sutiktumėte trumpai charakterizuoti Babą Dunją, kaip jūs ją matote?
– Mano akimis, jos pagrindiniai charakterio bruožai – tai jos kuklumas ir greita nuovoka. Ji aiškiai mato žmones su visomis jų silpnybėmis, bet vis vien priima juos su visais trūkumais. Gal ji pradžioje ir gali pasirodyti kiek per šiurkšti, stačiokė, bet sykiu tai yra atviras, dosnus kitiems žmogus.
– O ar realiai egzistuoja romano lokacijos – Černovo kaimas ir Malyšių miestelis? Tai Baltarusija ar Ukraina?
– Aš turiu galvoje konkrečią vietą, ir romane galima rasti paslėptų nuorodų į vietovę, bet nenorėčiau jos konkrečiai įvardinti. Įdomiau, kai išlieka tam tikras neapibrėžtumas, šiokia tokia intriga.
– Jūs savo romane tarsi lengvai užkliudote ne vieną temą, kurią vėliau gali toliau pats sau gvildenti. Tarp jų ir esama ir etinių klausimų: laisvas žmogaus apsisprendimas – kaip gyventi ir kur numirti. Arba: ar verta moterims gyventi vienoje šeimoje su alkoholikais vyrais. Ar jums buvo svarbu ištransliuoti kokią nors žinią?
– Tokie dalykai, kaip kokios nors žinios ištransliavimas man yra svetimi. Aš tiesiog mėgstu pasakoti istorijas. Babos Dunjos atveju mane įtraukia jos asmenybės bruožai, kurie mane žavi. Ji yra tiesiog charizmatiška, ir tai žadina vaizduotę, užveda. Bet aš niekaip nedrįsčiau tvirtinti, kad ieškau atsakymų į svarbius gyvenimo klausimus.
– Rašydama jūs susitapatinate su savo herojais, leidžiate jiems kalbėti iš jų pačių perspektyvos, kuri nėra visada politiškai korektiška. Ar nekilo dėl to diskusijų Vokietijoje su leidyklos redaktoriais?
– Redaguojant knygą išties diskutavome, ar mano romano veikėjai tam tikrus dalykus gali pasakyti taip, kaip jiems įprasta būtų išsireikšti. Daugeliu atvejų galėjau jiems leisti būti tokiems, kokie jie yra, bet kai ką šiek tiek pakeičiau, sušvelninau. Išties maniau, kad sulauksiu kritikos ir iš skaitytojų, bet dažniausiai susiduriu su teigiama reakcija: jie žiūri į tai su šypsena.
Tokie dalykai, kaip kokios nors žinios ištransliavimas man yra svetimi. Aš tiesiog mėgstu pasakoti istorijas.
– Babos Dunjos susižavėjimas stipria šalies prezidento ranka man primena „homo sovieticus” mąstyseną. Ar rašydama siekėte pažymėti tam tikras išlikusias mąstymo fosilijas iš anksčiau?
– Babą Dunją pirmiausia matau kaip gyvą žmogų, nenoriu jos niekaip apibrėžti, aš tik noriu ją aprašyti tokią, kokia ji yra. Todėl nenorėčiau jos įkišti į kokią nors iš anksto paruoštą lentynėlę. Ji gyvena, kvėpuoja ir, žinoma, priklauso tam tikrai socialinei terpei – tai lemia jos kilmė ir gyvenamoji vieta – visa tai neatskiriama jos dalis.
– Bet kita vertus, pagrindinė herojė gyvai prisimena vasaras kaime prieš katastrofą – su būriais klegančių atostogaujančių vaikų, kurie kaip špokai siaubia vaismedžius ar vaduoja laukus nuo kolorado vabalų. Gal ši knyga iš dalies ir apie prarastą rojų?
– Gal ir taip, ten išties daug ilgesio prabėgusiam laikui, kuris atgal atsigręžus galbūt ir gali pasirodyti kaip prarastas rojus. Bet taip juk nutinka dažnai, kai ką nors negrįžtamai prarandame.
– Knyga „Paskutinė babos Dunjos meilė“ rugsėjo mėnesį pasirodys ir lietuvių kalba. Ko palinkėtumėte Lietuvos skaitytojui?
– Aš nuoširdžiai džiaugiuosi kiekvienu skaitytoju ir linkiu praleisti drauge su romanu ne vieną smagią valandą.
– Ačiū už pokalbį!
Aliną Bronsky kalbino Vytenė Saunoriūtė, 2019 m. rugpjūčio mėn.
