Laurynas Katkus: Virginija, ar tu rašai dienoraštį?
Virginija Cibarauskė: Manau, dienoraštis yra specifinis žanras, kuris arba „limpa“, arba ne. Aš šį žanrą, kaip ir daugelis, išbandžiau paauglystėje. Ir beveik iškart susidūriau su problema: dienoraštyje reikia rašyti tiesą, tai, kas įvyko tą dieną ar savaitę, ką pagalvojai, sutikai, perskaitei. Tačiau man dienos aktualijos nebuvo labai įdomios, vis nusprūsdavau į pramanus, fantazijas. Taigi nors neva rašiau dienoraštį, jis labiau priminė neegzistuojančio kūrinio fragmentus, eskizus. Tuos tekstus, kaip ir dera, slėpiau, tačiau kartą juos rado mama ir perskaičiusi pasipiktino, kodėl dienoraštyje rašau išgalvotus dalykus. Tuomet ir susimąsčiau, kad gal tiesiog geriau rašyti fikciją. Dar kartą prie dienoraščio bandžiau grįžti studijuodama doktorantūroje, galvojau, bus įdomu užfiksuoti savo intelektualinį gyvenimą, konferencijas, jose sutiktus žmones, disertacijos rašymo etapus, bet nutiko tas pat, kas ir paauglystėje – realijos tapo tik pretekstu fantazijoms. O koks tavo santykis su šiuo žanru?
Laurynas Katkus: Aš tikriausiai esu tradicinis dienoraščio rašytojas; pradėjau jį būdamas kokių keturiolikos–penkiolikos metų ir gana pastoviai rašau iki dabar. Kas paskatino imtis? Matyt, paprastas noras: palikti medyje įrašą „Čia buvo Laurynas“, arba – „Laurynas myli tokią ir tokią merginą“, kitaip tariant, suvokimas, kad raštas gali įamžinti tavo „aš“, tavo gyvenimą ir išgyvenimus.
Kitas dalykas, kuris pačioj pradžioj buvo aktualesnis negu dabar: dieno-raštis žodyne yra netoli nuo dieno-tvarkės, ar ne? Todėl senuose sąsiuviniuose šalia užrašų apie tai, kas nutiko, tarkim, per vasaros atostogas, randu tokių pastabų – pasimokyti vokiečių; susitikti su T; antradienį ir ketvirtadienį bėgioti krosą...
Rudenį lankiausi Anykščiuose, kur pagrindinėje aikštėje eksponuojami Antano Baranausko jaunystės dienoraščio fragmentai. Baranauskas dienoraštį traktavo analogiškai: jis pažada sau daugiau skaityti, nebegerti degtinės su kitais raštininkais ir taip toliau, ir panašiai. Taigi dienoraštis yra ir savotiška savidisciplina, ar bent jau paraiška, kad tu nori save ugdyti ir tobulinti.
Reikia paminėti ir terapinį aspektą. Nesėkmės, nemalonūs netikėtumai, šiaip kokie nors dalykai, kurie tau nepatinka ir apie kuriuos galvoji, – užrašius jie šiek tiek nuo tavęs atitolsta, tavo bėdas išgirsta kažkas kitas, kad ir tik tas kantrusis popierius. Be to, gali svarstyti, žymėtis, ką padarei ne taip, ką reikėjo daryti kitaip.
Paskutinis dalykas, daugiau svarbos įgavęs pastaruoju metu, – dienoraštis yra ir atminties pagalbininkas. Niekada nesiskundžiau atmintim, bet anksčiau, prieš kelis dešimtmečius, būdavo taip: jeigu man reikia prisiminti kokį nors įvykį, tai atsuku tą „filmą“ ir matau dalyvavusius žmones – kas nutiko pirmiau, kas po to, kas ką pasakė, ir pasiimu visą reikalingą informaciją.
Dabar irgi galiu atsukti „filmą“, bet tai užtrunka gerokai ilgiau, o kartais atsitinka ir taip, kad, tarkim, vardas žmogaus, su kuriuo susitikau kokiuose nors skaitymuose, pasirodo esąs užtušuotas kaip tose VSD pažymose. Tokiu atveju užrašai yra labai parankūs.
Virginija Cibarauskė: Ar planuoji spausdinti savo dienoraščius? Juk rašydamas numanai, kad tekstas išliks ir bus išviešintas.
Laurynas Katkus: Dabar tokių norų neturiu; perkūnas žino, gal gyvenimo pabaigoj persigalvosiu, bet kol kas man visiškai pakanka to, kad dienoraštį turiu pats ir galiu juo įvairiai naudotis. Tiesa, paskutiniuoju metu kai kuriuos dalykus, kuriuos iš pradžių rašau kaip dienoraštį, vėliau patalpinu savo tinklaraštyje arba įkeliu į feisbuką. Bet tai tik maža parašymų dalis, sąmoningai pasirenkama tik dėl to, kad ji gali būti įdomi kitiems žmonėms. O kalbant apie visą dienoraštį, tikrai nejaučiu būtinybės jį rašyti su mintimis apie viešinimą.
Virginija Cibarauskė: Kadangi paminėjai feisbuką... Manau, kad šiame socialiniame tinkle viešinami tiek žodiniai, tiek vaizdiniai tekstai, pavyzdžiui, nuotraukos, gali būti prilyginami dienoraščiui ar savotiškai skaitmeninei jo atmainai. Juk paprastai šiuose įrašuose, kaip ir tradiciniame dienoraštyje, fiksuojamos kasdienybės aktualijos, socialinio ir intelektualinio gyvenimo epizodai.
Laurynas Katkus: Vis dėlto šiandien kalbėsimės apie ikifeisbukinius kitų žmonių dienoraščius. Noriu paklausti: kaip tau atrodo, dėl ko mes skaitome kito užrašus? Ko tu tikiesi, ko lauki, atsiversdama tokį kito tekstą?
Virginija Cibarauskė: Ne tik mūsų pasirinktų, bet ir didžiosios dalies publikuotų dienoraščių autoriai yra vienaip ar kitaip reikšmingos kultūros asmenybės: rašytojai, literatūros tyrėjai arba tie, kurie išgyveno ypatingus išbandymus (partizanai, rezistentai, tremtiniai, keliautojai ir panašiai). Taigi dienoraščių skaitytojai domisi juose fiksuojamu ypatingu gyvenimu ir nori prisiliesti prie konkrečių asmeninių patirčių. Iš dienoraščio aš tikiuosi autentikos, individualios perspektyvos, turiu lūkesčių, kad tai, kas aprašoma, bus nesufalsifikuota, kad leis geriau pažinti autorių, jo ar jos asmenybę ir atitinkamą laikotarpį. Tačiau jei paaiškėja, kad dienoraštyje prasilenkiama su tiesa, pasitikėjimas juo sumenksta.
Nors, žinoma, kiekviename dienoraštyje yra bent lašas fikcijos, o literatūroje – tikro autobiografiškumo, net dienoraštiškumo. Todėl vertėtų išskirti tekstus, kuriuose autobiografiškumas ir fikcija persipina. Tokia yra, pavyzdžiui, Sigito Parulskio eseistika ir jo pirmasis romanas „Trys sekundės dangaus“, Giedros Radvilavičiūtės esė, taip pat populiarus autobiografinis Karlo Ove’s Knausgardo šešių romanų ciklas „Mano kova“. Šie ir panašūs tekstai skaitytojui tampa savotišku iššūkiu, nes nebeaišku, kiek jais galima pasitikėti kaip tikrovės dokumentais, kiek legitimu tapatinti autorių ir pasakotoją. O kaip tu elgiesi, kai susiduri su tokio mišraus tipo tekstais, – ar juos skaitydamas bandai užčiuopti ribą, kur autobiografiškumas virsta grynąja fikcija, tam tikru teksto įtaigumą didinančiu efektu?
Žodžiu, dienoraštis savaime yra žanras-mišrainė.
Laurynas Katkus: Tai tikrai įdomus klausimas ir todėl, kad visos mūsų aptariamos knygos pretenduoja į tikro, autentiško dienoraščio žanrą, bet jų atstumas iki autentikos idealo yra skirtingas. Aišku, yra vienas tokio tipo raštams bendras bruožas, kurį išvystame atsivertę dienoraštį: tekstas seka dieną, vadinasi, jis yra fragmentiškas, netęsia vienos temos, vieno įvykio, kaip tą daro, tarkim, pasakojamoji proza ar esė. Jis neišvengiamai yra fragmentiškas ir kita prasme – dienoraštį gali sudaryti labai įvairaus pobūdžio gabalai: ir prozinis pasakojimas, istorija, anekdotas, ir mąstymai apie save ar apie pasaulį, ir kitų kūrinių citatos, ir draminės pokalbių stenogramos. Žodžiu, dienoraštis savaime yra žanras-mišrainė.
Aišku, galime įsivaizduoti tokį dienoraštį, kuriame būtų surašyti vien tik konkretūs įvykiai. Tokie yra kai kurie Lietuvos pokario partizanų dienoraščiai; bet ir ten, net jei autoriaus intencija yra fiksuoti vien tai, kas su juo nutiko, vis tiek kur nors prasiveržia rašančiojo emocija, apibendrinimas, reminiscencija ir panašiai. Tokio tipo dienoraščio modelis būtų laivo žurnalas: plaukiam tokia kryptimi, greitis tiek ir tiek mazgų, jūros bangavimas tiek ir tiek balų. Bet juk tokio teksto ilgai nepaskaitysi, ar ne?
Man regis, natūralus dienoraščių fragmentiškumas yra viena iš priežasčių, dėl kurios jais verta domėtis: neretai jie atskleidžia bendrą literatūros padėtį, įvairių žanrų situaciją. Tavo minima sąsaja su autobiografine proza, kuri pas mus vadinama eseistika – tas pavadinimas man nepatinka, bet tai kita tema – be abejo, yra ypač glaudi. Tokios prozos didžiulis bumas prasidėjo nuo Sąjūdžio, kai nebeliko cenzūros, o buvo prisikaupę daug dalykų, kuriuos visiems norėjosi išsipasakoti. Ir, be jokios abejonės, tos patirtinės eseistikos, kaip ji vadinama, labai svarbus bruožas yra tas, kad autorius, įvardijamas ar neįvardijamas, baudžiasi papasakoti savo realų, nefikcinį gyvenimą. Tačiau daugeliu atvejų pasakojimo būdai yra kitokie nei dienoraščio. Dienoraštyje visada yra du pagrindiniai veikėjai – vienas jų yra „aš“, kitas – laikas: „aš“ veikia laike, ir tą savo laiką fiksuoja diena po dienos. Toks rašymas, skirtingai nuo prozos, gali plėstis beveik iki begalybės; yra tik viena riba – tai diena, kai dienoraščio rašytojui tenka padėti šaukštą. Man regis, tai ir yra didžiausia bet kurio dienoraščio intriga – ką autorius patyrė, ką nuveikė iki mirties.
Man regis, natūralus dienoraščių fragmentiškumas yra viena iš priežasčių, dėl kurios jais verta domėtis: neretai jie atskleidžia bendrą literatūros padėtį, įvairių žanrų situaciją.
Minėjai Knausgardą. Jo romane veikia visiškai aiškiai identifikuojamas Karlas Ovė. Ar tu manai, kad personažo tapatumas su autoriumi yra svarbus suvokiant ir vertinant tekstą?
Virginija Cibarauskė: „Mano kova“ yra retrospektyvus tekstas tuo požiūriu, kad, skirtingai nei dienoraštyje, įvykiai atsimenami, be to, praeities fragmentai pinasi su dabartimi: pasakotojas, žvelgdamas iš dabarties perspektyvos, rekonstruoja save tokį, koks buvo „ten ir tada“. O kiekviena rekonstrukcija beveik visuomet turi paklaidų. Kitas svarbus dėmuo – žanras. Knausgardas rašo romaną, kuriam būtinas tęstinumas, pagrindinis leitmotyvas, plėtojama intriga, – nors šokinėjama laike, „Mano kova“ tikrai nėra fragmentiškas tekstas. Vadinasi, autobiografiniai elementai buvo atrinkti ir struktūruoti. Dėl šių priežasčių Knausgardo – kaip ir minėtų esė tekstų – herojaus ir pasakotojo tikrumas, tapatumas visuomet tik dalinis.
Vis tik aiški pasakotojo saviidentifikacija („Aš, šitai rašantis, esu Karlas Ovė Knausgardas, gimęs 1968-ųjų gruodį“(1) yra svarbus veiksnys, nurodantis skaitymo ir interpretavimo strategiją, – romanas yra autobiografinis, o ne autobiografiškumu žaidžiantis ar jį imituojantis. Šiandieninėje lietuvių eseistikoje, taip pat ir romanuose, pavyzdžiui, Rimanto Kmitos romane „Pietinia kronikas“, pasakotojo ir autoriaus biografijos suartėja, tačiau visiškai nesutampa, paliekamas didesnis ar mažesnis tarpas, kuriantis specifines įtampas ir literatūrinę žaismę. Pavyzdžiui, lengva įsivaizduoti, kad Radvilavičiūtė ir yra jos esė pasakotoja, arba skaitant Danutės Kalinauskaitės esė ir noveles nesunku patikėti, jog tai autobiografiniai tekstai, bet šioje prozoje visuomet yra gana aiškių ženklų, sufleruojančių, kad su skaitytoju žaidžiama, kad autobiografiškumas tikslingai kuriamas kaip tam tikras efektas. Tikrų dienoraščių atveju kalbame ne apie efektą, o apie realią biografiją, realius faktus, įvykius; literatūrinės priemonės, jei dienoraščiuose ir vartojamos, tai taupiai.
Specifinis atvejis šiame kontekste būtų Gintaro Bleizgio „Karmelio kalno papėdėje“ – kūrinys struktūruojamas kaip dienoraštis, kalba dienoraštiška (tekstas beveik neredaguotas, gausu pasikartojimų ir panašiai), tačiau paantraštėje knyga vadinama romanu. Tokiu atveju skaitytojas vėl atsiduria nežinomybėje – kaip šį tekstą skaityti, kiek juo galima pasitikėti? O Knausgardas tokio tipo žaismę ir įtampas eliminuoja, jam tai nėra aktualu.
Laurynas Katkus: Knausgardo romano reklama skelbė, jog didis jo knygos ypatingumas ir laimėjimas yra tas, kad rašytojas išdrįso nepaprastai atvirai papasakoti apie savo gyvenimą, kad pasakė visą tiesą apie save ir kitus. Štai ir dėdė su juo nustojo kalbėtis, ir žmona buvo šokiruota. Turiu pasakyti, kad aš ant to užkibau: pradėjau galvoti, kaip jis čia ypatingai sužaidžia, ką ypatingo atskleidžia. Tačiau nors romaną perskaičiau su didžiuliu malonumu, bet visiškai ne dėl to, kad jis yra apie Karlą Ovę. Ten lygiai taip pat galėjo būti ir Petras Povilas. Man atrodo, kad efektas, kylantis iš autoriaus sutapatinimo su personažu, kuris praktikuojamas ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, nes skaitytojas pažįsta rašytojus ar apie juos girdi pasakojimus ir gandus, yra labai ribotas, lokalinis. Ir Knausgardo atveju tai labai gerai matyti: nesame norvegai, nežinome jo aplinkos bei vaizduojamų žmonių, ir knygą skaitome ne dėl jos „tikrumo“, o dėl to, kad joje labai nuodugniai, su itin įvairiomis ir gausiomis detalėmis vaizduojama septyniasdešimtinių ir aštuoniasdešimtinių metų vaikystė ir paauglystė, vaikų santykiai su tėvais, lytinis brendimas, pagaliau rašytojiška dabartis. Be to, yra daug sąsajų ir paralelių: Norvegijos jaunimo pasaulis (pavyzdžiui, muzikos pomėgis, jų klausomos grupės) panašus į kitų šalių, tarp jų ir į Lietuvos patirtį.
Tas tikro tikrumo siekis man primena mėgstamą Holivudo filmų paantraštę „pagrįsta tikrais įvykiais“, kas yra dviguba nesąmonė, nes pagrindinis meno kūrinio tikrumo kriterijus yra jo estetinis įtikinamumas, o ne kažkokie išoriniai „tikri įvykiai“; antra, jeigu jis tik „pagrįstas“ tais įvykiais, vadinasi, jie yra kažkaip atrinkti, panaudoti, interpretuoti, taigi dokumentine prasme nebetikri.
Padarę lanką į autobiografinės prozos pusę, grįžkim prie dienoraščių.
Noriu pradėti nuo Vytauto Kubiliaus, kurio dienoraščiai pasirodė maždaug prieš dešimtmetį ir ramiame mūsų literatūros prūde sukėlė pastebimą bangą. Du tomai apima visą jo gyvenimą – nuo paskutinių gimnazijos klasių iki tragiškos žūties Antakalnio gatvėje. Akivaizdu, kad šie užrašai nebuvo skirti viešinimui – po Kubiliaus mirties jo žmona juos iššifravo iš įvairių lapelių, kuriuos jis, be kita ko, slėpė aplankuose „Lietuvių revoliucinė poezija“ arba „Julius Janonis“. Beje, dienoraščiuose tai nepabrėžiama, nors keliose vietose ir užsimenama, kad šis rašymas nėra nepavojingas užsiėmimas – ypač toks atviras kaip jo.
Dienoraščiuose galima skirti tris teminius koncentrus. Pirmiausia tai jaunystė pokario metais. Jaunasis Kubilius turi literatūrinių ambicijų, rašo prozą. Dienoraštyje matyti, kaip jis praktikuojasi rašyti nelyginti kaimiškas prozininkas – su daugybe buitinių detalių, vaizdinga liaudiška kalba. Bet tuo pat metu jis labai save kritikuoja – ir ne tik savo kūrybą, bet ir savo gyvenimą, kad ne taip, kaip pridera rašytojui, galvoja, jaučia, bendrauja su žmonėmis ir taip toliau. Neilgai trukus jis užmeta prozą ir pradeda studijuoti universitete. Pokario atmosferą – trėmimus, partizaninį karą, maisto trūkumą, studijų peripetijas (Kubilius išmetamas iš universiteto, paskui vėl priimamas) irgi perteikia atviru tekstu. Bet kas labai svarbu – jis fiksuoja ir savo kompromisus bei žingsnius, kuriuos daro, pavyzdžiui, tam, kad vėl būtų priimtas studijuoti. Pirmojoje dalyje taip pat daugiausia emocinių ir erotinių išgyvenimų – simpatijų, pokalbių su merginomis, įsimylėjimų, atšalimų. Vėliau šie motyvai daug retesni.
Šešiasdešimtinių pabaigoje prasideda kitas koncentras, dokumentuojantis Kubiliaus konfliktą su tuometiniu literatūriniu establišmentu. Septyniasdešimtinių pradžioje jis paskelbė straipsnį „Talento mįslės“, kuriame užvožė oficialiems poetams ir oficialiai literatūros sampratai. Po jo prasidėjo Kubiliaus pjudymas – yra nemažai įrašų, kuriuose jis rašo maždaug taip: „mane kritikavo, neleido imtis darbo, neleido publikuoti straipsnio – bet aš vis tiek laikysiuosi savo.“ Bet po trejų ar ketverių metų – tą jis irgi detaliai aprašo – jis atsitraukia, viešai išpažįsta nuodėmes, ir jam yra tarsi atleidžiama.
Trečias koncentras yra Sąjūdžio ir Nepriklausomybės laikai. Kubilius stačia galva metasi į literatūros politiką, į kultūros politiką. Šitą dalį skaityti man buvo, ko gero, įdomiausia: atrodo, dar labai neseni laikai, bet kiek daug jau pamiršta! O Kubilius, būdamas literatūros kritiku, puikiai moka cituoti ir apibendrinti, pateikia labai plačią ne tik draugų, bet ir priešininkų diskusijų, susidūrimų, vertinimų, kultūros ir politikos įvykių panoramą. Aišku, išvažiuoja jis ir į užsienį, ir ten į viską žiūri naujom akim, viskuo domisi – iki alaus kainų ar moterų aprangos detalių. Rašosi ir pastabas apie skandinavų kultūros rėmimo sistemą – kas, beje, nė kiek nepasenę ir šiandien...
Virginija Cibarauskė: Paradoksalus yra paties Kubiliaus nuosekliai ir labai atvirai fiksuojamas jo asmenybei būdingas veiklumo ir rezignacijos, vienišumo kontrastas, ypač išryškėjantis dešimtojo dešimtmečio dienoraščio įrašuose. Suvokiamas savasis reikšmingumas, ypatinga padėtis kultūros lauke, tačiau tuo pat metu nuolat kartojamas nelemties topas, o visi nuveikti darbai, pasiekimai demaskuojami kaip nieko verti. Tuo metu dar prisideda ir senėjimo tema – deklaruojama, kad sunku suprasti naujas literatūros teorijas, negebama pajusti laiko pulso. Nors, tarkime, Kubiliaus straipsnių rinkinys „Literatūra istorijos lūžyje“ tai aiškiai paneigia, nes literatūrologas ir domisi, ir rašo apie naujausią literatūrą, apie literatūrologijos tendencijas. Kita vertus, asmenybės prieštaringumas, skirtingi jo dėmenys savaip atsiskleidžia visuose mūsų aptariamuose dienoraščiuose, tik ne visuomet jų autoriai tai geba reflektuoti.
Kubiliaus savikritika ir nusivylimas greičiausiai yra gana tipiška daugelio posovietinių intelektualų būsena. Pavyzdžiui, labai panašūs nusivylimo, savo vietos dabartyje neradimo topai būdingi ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje rašytuose Jurijaus Lotmano laiškuose kolegoms. Kita vertus, Lotmanas savo neviltyje (manydamas, kad jam taip ir nepavyko įgyvendinti nė vieno mokslinio projekto) įžvelgia tam tikrą prasmę, išsilaisvinimo iš iliuzijų jausmą. O Kubiliaus atveju nugali rezignacija, ir tai savotiškai šokiruoja, nes literatūrologo nuoširdumu abejoti negali.
Laurynas Katkus: Nuoširdumu abejoti tikrai negali, bet man atrodo, kad Kubiliaus optimizmas pasireiškia kitur, ne dienoraštyje. Sudėję ant stalo knygas, kurias jis parašė per paskutinius dešimtmečius, pamatytume, kad tai buvo nepaprasto produktyvumo žmogus. O jeigu dar pridėtume visas jo visuomenines ir politines veiklas – Piliečių chartijoje ir taip toliau...
Pats Kubilius rašo: „dirbu kaip lažininkas“. Taigi jo rezignacija ir nuolatinis nepasitenkinimas savimi buvo savotiškas bizūnas, bet kokiu atveju – akstinas dirbti. Minorinis tonas, kuris iš pradžių taip stebina, vėliau pasirodo esąs savotiškas ženklas kultūrinio tipo, kuris lietuvių kultūroje turi gana gilias šaknis; čia prašytųsi apibūdinimas „biliūniškas inteligentas“, ar ne?
Virginija Cibarauskė: Iš dalies taip. Pavyzdžiui, Juozas Baltušis – kitas reprezentatyvus sovietmečio intelektualas, kurio dienoraščio ištraukas publikavo „Metai“, – taip pat save priskiria „dirbančių kaip lažininkai“ kultūrininkų kategorijai, tačiau savo darbo verte, prasme jis niekada neabejoja. Rezignacija jo dienoraščiuose susijusi su senėjimu, asmeninių santykių peripetijomis. Baltušio dienoraščiuose apskritai nėra tokios savirefleksijos, kokia būdinga Kubiliui.
Laurynas Katkus: Iš tikrųjų, „Metuose“ skelbtuose dienoraščiuose Baltušis išryškėja kaip visai kitoks tipas nei Kubilius – toks, pavadinkim, tarybinis gaspadorius: natūraliai valdingas, neabejojantis savim, turintis naudingų pažinčių ir jas puoselėjantis. Man atrodo, kad Baltušio dienoraštį galima laikyti viso ano meto valdančiojo sluoksnio savivokos dokumentu – juk tikriausiai panašiai galvojo ir koks Lionginas Šepetys ar Algirdas Brazauskas...
Rašydamas apie savo laiką, Baltušis nieko nevynioja į vatą. Jis išsako didelį nepasitenkinimą – bet ne savimi, o sistema; jis daug kalba apie rusifikaciją, prekių trūkumą, piktinasi, kad „tokios korupcijos ir tokio supuvimo kaip dabar nebuvo netgi smetoninėj Lietuvoj“. Bet vos už poros puslapių visiškai ramiai pasakoja, kaip jį vežė asmeninis vairuotojas, kaip jis dalyvavo tarybinei armijai skirtame literatūros vakare, kaip „per blatą“ gavo alaus... Baltušis nieko nereflektuoja, todėl ir nesikremta – kadangi pats dalyvauja šioje sistemoje ir ja naudojasi. Tiesą sakant, jis yra neatskiriama sistemos dalis.
Virginija Cibarauskė: Baltušio dienoraščiai kaip tik ir vertingi dėl detalių sovietinės kasdienybės ir mentaliteto aprašymų. Žvelgiant šiandieninio skaitytojo akimis, ir Baltušio stilius gana savitas – skaidrus, tiesmukas. Nėra bandymų savęs, savo poelgių aiškinti, teisinti – gal jis apie tai net nemąstė? Nors strategija formuoti ir deklaruoti tam tikrą savivaizdį, polemizuoti su nematomais skaitytojais – vienas būdingiausių intelektualų dienoraščių bruožų, ryškus tiek Alfonso Nykos-Niliūno, tiek Aido Marčėno dienoraščiuose.
Savaip įdomi ir literatūrinio gyvenimo formų aprašymo strategija – Baltušiui tai visuomet praktiniai dalykai, nesvarbu, ar jis kalba apie redaguojamą rankraštį, ar polemizuoja su jaunesniais kolegomis. Nėra literatūros ir literatų egzaltavimo, jų išskirtinumo pabrėžimo – literatūros laukas suvokiamas kaip tam tikra bendruomenė, tarsi kolūkis. Kitaip tariant, jo kūrybinė perspektyva grynai praktiška, pragmatiška.
Laurynas Katkus: Na, Baltušis lieja ir nemažai pykčio savo asmeninių priešų atžvilgiu, iš kurių bene didžiausias buvo, rodos, Eduardas Mieželaitis...
Norėčiau paminėti dar vieną aspektą – tai kalba, kuria parašytas dienoraštis. Mane labai domina literatūrinės ir šnekamosios kalbos santykis, todėl buvo įdomu patirti, kad Baltušio dienoraštis rašytas išties gyva tarybinių laikų šnekamąja kalba su daug slengo elementų ir netaisyklingų žodžių – kurie, beje, gerokai skiriasi nuo dabartinio slengo. Jis paneigia nuomonę, kad tarybiniais laikais šnekamosios kalbos nebuvo, kad visi rašytojai vartojo labai išpuoselėtą literatūrinę kalbą, o politikai kalbėjo „Tiesos“ vedamųjų kalba. Prie tokio liaudiško, ekspresyvaus rašytojo kaip Baltušis šnekamoji kalba labai lipo, bet galime įsitikinti, kad jis ir gerai ją suvaldo.
Virginija Cibarauskė: Gal tokį stilių galima vadinti neblogu socialinio realizmo pavyzdžiu – kalbama tiesmukai, paprastai, domimasi iš esmės materialiniais reiškinių aspektais?
Laurynas Katkus: Dar reiktų pridurti, kad iš viso to, ką žinom, atrodo, kad Baltušis dienoraštį irgi rašė be intencijos jį spausdinti, priešingai – leido jį paviešinti tik praėjus tam tikram laikui po jo mirties.
O dabar eikime prie visai šių laikų – prie Aido Marčėno ir Gintaro Bleizgio dienoraščių.
Virginija Cibarauskė: Tai visiškai priešingas polius, nes tiek Marčėno „Kasdienynas“, tiek Bleizgio „Karmelio kalno papėdėje“ buvo rašomi žinant, jog tekstai bus publikuoti. Todėl rašantieji, kitaip nei Kubilius ar Baltušis, galėjo sąmoningai formuoti savivaizdį: tam tikras detales ryškinti, kitas praleisti, redaguoti tekstus ir panašiai. Nepaisant to, tiek Marčėno, tiek Bleizgio dienoraščiai ir juose artikuliuojami savivaizdžiai yra prieštaringi, komplikuoti. Gal net sakyčiau, kad kaip tik šiuose, tai yra publikavimui tikslingai rašytuose, dienoraščiuose prieštaringumo, nenuoseklumo daugiau. Dar svarbu pabrėžti, kad abu autoriai savo knygas rašė kaip savotiškus ankstesnių autobiografinio pobūdžio kūrinių tęsinius: Marčėnas anksčiau išleido panašaus žanro knygas „Sakiniai“ ir „Būtieji kartiniai“, o Bleizgys – kaip autobiografinių esė knygų „Estafetė“ ir „Jautis“ autorius.
Marčėno „Kasdienyne“ fiksuojami 2012–2014 m. gyvenimo fragmentai. Svarbiausioji tema – savęs kaip poeto ir kūrybos fenomeno stebėjimas, ironiškas reflektavimas. Rašymas ir buvimas poetu suvokiami kaip būtį ir subjektą įprasminantys veiksniai, todėl nėra labai svarbu, ar parašytas tekstas meniškai vertingas. Svarbiausia – kad vis dar šis tas pasirašo. Vienas ryškiausių prieštaringumų: Marčėnas save pozicionuoja kaip tą, kurio kiti (skaitytojai, kritikai, net kolegos) nesupranta, kuris yra nusišalinęs nuo literatūrinio gyvenimo peripetijų, bet be galo daug fragmentų, kuriuose jis, beveik kaip Baltušis, komentuoja, kaip kažkam suveikė premiją, arba piktinasi, jog laimėjo tas, o ne kitas asmuo, arba analizuoja, kas už ką balsavo ir panašiai. Kyla klausimas, ar poetas šio vidinio prieštaringumo nemato, ar priima jį kaip savaime suprantamą. Greičiausiai tikslesnis būtų antrasis atsakymas, nes Marčėnas dažnai savo susireikšminimą ironizuoja, bet tokiu būdu ir patvirtina. Toks žaidimas tarp rimtumo ir ironijos, teigimo ir neigimo – svarbus Marčėno dienoraščių dėmuo.
Bleizgio pozicija labai panaši – ir jam rašymas yra būtį įprasminanti veikla. „Kasdienyną“ ir „Karmelio kalną“ taip pat sieja ir negatyvus požiūris į kritiką, ir bendras draugų ratas – kaip reikšmingi minimi tie patys kolegos (Rimvydas Stankevičius, Mindaugas Nastaravičius), skaitomos tos pačios knygos, dalyvaujama tuose pačiuose renginiuose – „Poezijos pavasaryje“, „Poetiniame Druskininkų rudenyje“.
Skaitant Marčėno „Kasdienyną“ labiausiai nustebino literatūrinio konteksto paviršutiniškumas – retai išsamiau aptariamos skaitomos, svarbios knygos, dažniausiai minimos tos, kurias Marčėnas pats redagavo, arba kurių autoriai – jo draugai. Tokie paminėjimai dažniausiai baigiami autoritetingu patvirtinimu, kad knygos yra geros, o autoriai – tikri poetai. Tiesą sakant, Marčėnas daug išsamiau komentuoja TV laidas – jomis piktinasi, bet, akivaizdu, jas žiūri nuolat.
„Kasdienyno“ vertė glūdi šiandieninio literatūrinio gyvenimo, jo peripetijų ir dalyvių fiksavime. Ir nors Marčėnui „šiuolaikinis literatų pasaulis labiau primena po savo ir kitų mėšlą besiknaisiojančiųjų kiaulidę“ (2), jis pats patvirtina, kad pasitraukti iš jos negali.
Laurynas Katkus: Marčėno užrašai mane privertė prisiminti žymiąją Arūno Sverdiolo metaforą apie dabartinę Lietuvos visuomenę kaip korį, tai yra sudarytą iš mažyčių, vienodų, uždarų akučių, kurios kenčia dėl to uždarumo, bet nesugeba ar nenori ištrūkti į platesnes erdves. Kaip minėjai, ryškiausia jo užrašų paradigma yra intensyvus literatūrinio proceso kasdienybės sekimas ir komentavimas. Politinis, visuomeninis gyvenimas beveik nedomina; sprendžiant iš teksto, draugų ir pažįstamų iš kitų sferų jis irgi neturi.
Bet didžiausia įtampa kyla iš to, jog šios pastabos yra lyg vien sau skirtos, asmeniškos ir intymios, tačiau iš tikrųjų tas nuolatinis pažymių rašymas yra politinis dalykas, – politinis plačiąja prasme, kaip savo ir draugų palaikymo priemonė. Kodėl taip teigiu, nors juk Kubiliaus ar Nykos-Niliūno dienoraščiuose irgi netrūksta kritiškų vertinimų? Todėl, kad Marčėnas savo vertinimus rašo viešinimui čia ir dabar, o ne nežinia kada ateityje; taigi net ir dienoraštis jam yra būdas veikti toje literatūrinėje akutėje ir mėginti pasukti reikalus sau ar bendražygiams palankia linkme.
Virginija Cibarauskė: Taip, o tokių „posūkių“ išklotinės – referavimas, kas už ką balsavo skirstant premijas, kas ir kodėl jas gavo, – nuvainikuoja literatūros lauko kaip ypatingos vien kūrybai pasišventusios bendruomenės sampratą. Tuos, kurie šiame lauke dalyvauja, tokie paatviravimai, manau, nė kiek nenustebino, bet skaitant užrašus kirbėjo klausimas, kaip visa tai suprato, kaip įvertino patys Marčėno gerbėjai, poetą vadinantys mokytoju, guru ir panašiai.
Laurynas Katkus: Iš tikrųjų, man labai sunku įsivaizduoti, kaip šitą knygą priimtų skaitytojas, nepriklausantis literatų bendruomenei. Bet, man regis, pagal autoriaus intenciją skaitytojas turėtų priimti viską. Tai yra nekreipti dėmesio į užkulisines detales, nekelti estetinių reikalavimų – tiesiog priimti viską kaip eilėraščių ir gyvenimo komentarą, ir turbūt, nepaisant nieko, – tikėti poeto genijumi, kurio figūra tik labai siauram ratui suprantamus dalykus paverčia reikšmingais visiems skaitytojams, visai literatūrai.
Bleizgio knygoje irgi yra literatūrinio gyvenimo atspindžių, bet joje daug plačiau rašoma apie asmeninius, šeimyninius, religinius reikalus.
Virginija Cibarauskė: Bleizgio knyga „Karmelio kalno papėdėje“ ypatinga savo žanru. Viena vertus, tai yra dienoraštis, rašomas 2015-aisiais nuo gegužės iki spalio – knygą sudaro datuojami užrašai, kuriuose fiksuojami tos dienos darbai, įvykiai, kiek rečiau – prisiminimai apie tai, kas nutiko praeityje. Tačiau knyga pristatoma kaip romanas. Anotacijoje rašoma, kad tai „dienoraščio formos pasakojimas, savotiškas autobiografinis romanas“. Taigi skaitymas tampa komplikuotas, neaišku, ar tai egodokumentas, ar vis tik autobiografinio pobūdžio fikcija. Bleizgio pasakotojas pristatomas kaip Gintaras, jo žmona – Ramunė, tačiau ir Kmitos romane „Pietinia kronikas“ pasakotojas ir pagrindinis veikėjas vadinamas autoriaus vardu. Vis dėlto Bleizgio ir Kmitos knygų fikciškumo laipsnis nėra tapatus.
Kaip minėjau, Bleizgio knygos struktūra ir temos artimesnės tradiciniam dienoraščiui – labai tiksliai fiksuojami dienos darbai, susitikimai, kelionės. Itin daug buitinių, asmeninio gyvenimo realijų – pasakotojas deginasi balkone, pjauna žolę, važiuoja į sanatorijas ir išsamiai pasakoja, kaip jam daromas masažas, koks viešbučio kambarys ir taip toliau. Šie ir panašūs epizodai vis kartojasi – tai natūralu, nes kasdienybė paprastai nėra labai įvairi. Tačiau man taip ir nepavyko sau atsakyti, kuo šios Bleizgio gyvenimo detalės svarbios, ką jos reiškia? Kitas su tuo susijęs klausimas – kodėl autorius, „Karmelio kalnu“ pretenduojantis į autobiografinį romaną, nusprendė visą šį balastą, pasikartojimus palikti?
Kiek labiau intriguojančios temos – „Karmelio kalno“ pasakotojo verslai ir jo įkalinimas Lukiškėse. Tačiau apie tai pasakojama gana aptakiai, įvykių pernelyg nedetalizuojant. Vienas sugestyviausių knygos epizodų – prisiminimas apie paauglystėje išgyventą draugystę, gal ir meilę, su tame pačiame miestelyje gyvenusia mergina. Kita svarbi tema – tapimas dvasininku. Tiesa, svarstymai apie Dievą, predestinaciją, blogio prigimtį, nuodėmę, tuštumą yra ištęsti ir gana paviršutiniški.
Dar viena svarbi tema – kova. Bleizgys save suvokia kaip kovotoją ir kovoja su viskuo – su kritikais, su kaimynų šunimis, su motiną merginusiais vyrais.
Lyginant su, pavyzdžiui, Marčėno ar Nykos-Niliūno dienoraščiais, Bleizgio tekste, kuris, paradoksalu, net nėra dienoraštis griežtąja prasme, daugiausia esama plepėjimo, pasikartojimų ir mažiausiai – teksto struktūravimo. Tai sukuria monotonijos įspūdį, nors, aišku, tokį rašymą galima interpretuoti ir kaip savotišką nuoširdumą: neva apsisprendžiama neredaguoti savo teksto, palikti jį tokį, koks natūraliai gavosi, parodyti tikrą gyvenimą...
Laurynas Katkus: Aš norėčiau grįžti prie tavo pirmojo klausimo – koks yra tų išplėtotų rutiniškų motyvų tikslas ar paaiškinimas? Pradėjęs skaityti pagalvojau, kad autoriaus sumanymas buvo parašyti visiškai nestabdomą tekstą. XX amžiuje turime nemažai tokių pavyzdžių – siurrealistų „automatinis rašymas“, vokiečių rašytojų – tarkim, Ernsto Jüngerio, Rainaldo Goetzo, – vidiniai protokolai, kuriais būdavo siekiama apčiuopti pasąmonėj glūdinčius pirminius simbolius, atidengti gyvybinius erotinius instinktus, traumas. Tačiau Bleizgio tekste tokie dalykai neryškėja.
Virginija Cibarauskė: Tai, žinoma, susiję su savojo reikšmingumo suvokimu. „Karmelio kalnas“ tik iš pažiūros primena nestabdomą tekstą. Iš tikrųjų, nepaisant tariamai laisvo rašymo, Bleizgys neatvirauja ir savęs neanalizuoja. Jis viską apie save tarsi jau žino, yra radęs savo tiesą, todėl skaitytojui pateikia tik atsakymus, pamokymus bei pasakojimus, kurie papildo ir patvirtina pasirinktą poeto-kario-dvasiškai pašauktojo savivaizdį. Šis nė karto nepermąstomas, o ir kasdienybė tokiam permąstymui, kuris tikriausiai reikštų susvyravimą, tapatybės krizę, preteksto nesuteikia.
Bleizgiui, kaip ir Marčėnui, rašymas tampa gyvenimo įprasminimu ir savojo reikšmingumo suvokimu. Todėl, kaip teigia pats Bleizgys, rašoma nesižvalgant ir nesukant galvos, kam to reikia, kas tą tekstą skaitys. Apskritai daug svarstoma apie rašymą, tačiau šios mintys iš esmės veda prie tos pačios išvados – reikia rašyti, nes rašymas yra nesatį nugalinti esatis.
Laurynas Katkus: Lygindamas šią knygą su ankstesnėms Bleizgio knygomis, kurios vadinamos esė, nors dienoraštinis pradas ten irgi dominuoja, sakyčiau, kad dėl bandymo žengti gal ne link romano, bet link stipresnio pasakojimo ji yra įdomesnė. Kita vertus, sunku nepastebėti, kad dienoraštinis antspaudas, kurį autorius sau iš karto užsideda, trukdo išvystyti knygos prozinį pagrindą. Pavyzdžiui, ta istorija su mergaite: man ji irgi pasirodė viena iš simpatiškiausių. Tačiau ji neišplėtojama, ir suprantama kodėl: toj vietoj, kur baigiasi tikra istorija, reikia dėti tašką, nebeišeina nieko prifantazuoti, nes negali prifantazuoti, kaip Tu darydavai, nebegalima jos sujungti su kita istorija, nebegalima atsitraukus, iš atstumo lipdyti personažų. Tekste veikianti pagrindinė figūra yra vien tik Bleizgys, todėl autorius negali pasižiūrėti į save iš šalies, kaip į herojų, kas tekstui neabejotinai išeitų į naudą. Visa tai lemia, kad užsimezgusi intriga greitai išyra.
Na, ir minėtus samprotavimus apie tikėjimą, meną ir taip toliau autorius ar leidyklos redaktorius privalėjo perskaityti atidžiau – nes kai kurie yra, švelniai tariant, savotiški. Pavyzdžiui, ispanų mistikas šv. Kryžiaus Jonas Bleizgiui nėra mistikas, nes jo raštuose jis mistikos nerandąs, ir taškas. Arba samprotaujama apie meninį įkvėpimą: jeigu menininkui trūksta įkvėpimo, tai manau, kad jis nėra menininkas. Juk boksininkas, kuris neturi nė vienos rankos, tikriausiai negalės boksuotis…
Virginija Cibarauskė: Gal boksuosis kojomis?
Laurynas Katkus: Tikriausiai… Šitokie nučiuožimai kiša koją pastangoms atskleisti vidinę „aš“ istoriją, asmeninę kančią – pradžioje kalbama apie depresiją, ji atsidūrė net vieno skyriaus pavadinime – bet apie tokias būsenas, apie jų priežastis kalbos šykštima. Užtat plačiai vaizduojamas namo tvarkymas, buvimas šeimoje, rūpinimasis gėlėmis; tas motyvas būtų visai gražus, bet vėlgi, kai jis susiejamas su realiu asmeniu, o ne su personažu, įgauna savigyros prieskonį: va, žiūrėkit, aš esu geras šeimos tėvas, puoselėju sodą, nuskutu bulves.
Virginija Cibarauskė: Ši knyga – geras pavyzdys, kai dienoraščio žanras tampa spąstais, į kuriuos pakliūva rašytojas. Kai dienoraščio rašymas tampa projektu, tai yra kai publikavimui rašoma dienoraščio formos knyga, tačiau rašančiojo kasdienybėje nėra pakankamai aktualios medžiagos, nebelieka kur trauktis. Bleizgį gelbsti nebent retrospektyvūs epizodai, dažnai daug įdomesni ir parašyti geriau struktūruota literatūrine kalba. Galbūt čia suveikia ir distancija. Galbūt Bleizgiui palankesnis žanras būtų ne dienoraštis, o atsiminimai, kuriuose galimas didesnis fikcijos laipsnis.
Laurynas Katkus: Bet, matai, dienoraštis turi didelę vertę kaip autentiškos išpažinties vieta. Šitą išpažinties konjunktūrą mes pastebime ne tik literatūroje, bet ir žiniasklaidoje; išplito netgi specialus tą žymintis žodis – „atvirauti“. Dažnai skaitome antraštę, kad kokia nors įžymybė ar politikas dabar atviraus – o paskaičius straipsnį paaiškėja, kad jis praneša, jog labiau mėgsta daktarišką „Panerių“ dešrą, o ne „Tarybinę“, ar ką nors panašaus. Antraštė mums žada atsivėrimą, o tai, kas atskleidžiama, yra visiški menkniekiai. Ar dienoraščio žanras irgi nepatiria tokios infliacijos?
Virginija Cibarauskė: Nemanau – atvirauti galima įvairiai. Tarkim, Marčėnas tikrai atvirai atskleidė daug literatūros lauko aktualijų. Tuo tarpu Bleizgio rašymo tikslas greičiausiai buvo ne atsivėrimas, o tam tikrų autoriui svarbių tiesų atvėrimas skaitytojui.
Laurynas Katkus: Eikime prie paskutinio autoriaus, kurio pristatinėti nereikia – Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščių. Manau, nebus persūdyta teigti, kad Nykos-Niliūno dienoraščiai yra žanro kanonas, į kurį orientuosis – ir jau orientuojasi – kiti rašytojai. Kuo imponuoja šis tekstas?
Pirmiausia – poeto gyvenimo peripetijomis, kurias jis atskleidžia diskretiškai, bet išsamiai ir tiksliai: jaunystė ir studijos Lietuvoje, emigracija – ar net dvi emigracijos, iš Lietuvos į Vokietiją, iš Vokietijos į JAV. Taip pat stulbina ir paperka nepaprastai platus meno ir literatūros akiratis. Pridėjus dar jo kritikos straipsnius, galima sakyti, kad tai yra moderniosios lietuvių literatūros istorija, taip pat ir stambios Vakarų literatūros dalies apžvalga, kuriai nedaug ką galėčiau prikišti ir kurios tikrai negalėčiau apeiti.
Kita vertus, su šia neaprėpiama borchesiška biblioteka Nyka-Niliūnas išlaiko labai artimą ir savitą santykį; dienoraščiuose jo mėgstamus autorius ar kūrinius neretai reprezentuoja vienas įvaizdis, citata, vertinimas, kurie sutalpina nepaprastai daug informacijos. Jo dienoraštyje nėra to elementoriaus kvapo, kurį jauti daugelio net ir pripažintų mūsų eruditų santykyje su kultūra, ypač pasauline.
Taip pat šis tekstas yra labai aukštos kokybės poetinė proza, ar poezija proza – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Skaitome įsimenančius žmonių, miestų, vietų, būsenų aprašymus, kurie, žinoma, anaiptol ne visados yra sušukuoti ir idiliški, juose girdime ir polemiką, ir kartais gana kandžią ironiją. Man, pavyzdžiui, įstrigo, kaip jis apibūdino vieną savo kolegą literatūros vakare, apsirengusį jam nežinomais apdarais: „Jis buvo nepaprastai panašus į mažo Švabijos miestelio burmistrą naujos pompos gaisrininkams įteikimo iškilmėse.“
Virginija Cibarauskė: Nyka-Niliūnas savo dienoraščiuose demonstruoja ypatingą gebėjimą labai taupiai ir tiksliai nusakyti bet kokį emocinį ar socialinį reiškinį, būseną. Manau, tai galima laikyti neabejotinu talento ženklu – rašytojas lieka rašytoju, nesvarbu, ar rašo eilėraštį, ar kritikos tekstą, ar dienoraščio įrašą. Todėl Nykai-Niliūnui užtenka dviejų sakinių nusakyti, ką veikė ir kaip jautėsi konkrečią dieną, o Bleizgiui prireikia keturių puslapių. Taip pat stebina ir citatų, kultūrinių aliuzijų gausa, kuri neerzina ir neatrodo pretenzinga – bent jau aš niekada nesuabejojau, kad gal tai tėra bandymas pasirodyti protingesniam, labiau apsiskaičiusiam. Įaugimas į kultūrinį kontekstą Nykai-Niliūnui toks gilus, kad šis tampa jo savastimi, kalba, ženklais.
Laurynas Katkus: Man atrodo, kad ir kitų rašytojų kontekste Nykos-Niliūno dienoraščiai išsiskiria kaip savarankiškas kūrybos žanras. Tarkim, Marcelijus Martinaitis taip pat išspausdino savo tarybinių laikų dienoraščius, kurie yra įdomūs, bet vis tiek atrodo tik kaip kitų Martinaičio tekstų, eilėraščių, esė papildymas. O Nykos-Niliūno dienoraščiai stovi lyg ir centre – jie ne tik paaiškina daug jo eilėraščių kontekstų, čia kaip kokioj sankryžoj susieina ir jo kritika bei eseistika.
Virginija Cibarauskė: Manau, Nykos-Niliūno dienoraščiai yra jei ir ne centrinis žanras, tai neabejotinai savarankiškas – jie vienodai informatyvūs ir skaičiusiam jo poeziją bei kritiką, ir neskaičiusiam, nes leidžia ne tik susipažinti su intelektualine Nykos-Niliūno biografija, bet ir su jo amžininkais, specifinėmis kultūrinio gyvenimo formomis. Dienoraštyje yra fragmentas, kuriame jis prisimena, kaip klausėsi savo poeziją skaitančios Salomėjos Nėries ir kokį įspūdį paliko poetės dienoraščiai, paskelbti po mirties. „Silpna moteriškė ir talentinga poetė“ – prireikia vos keturių žodžių, kad nusakytų pačią poetės literatūrinės biografijos esmę (kitas klausimas, ar tikrai Nėris privačiame gyvenime buvo „silpna moteriškė“, ar gal taip galvoti patogiau mums, skaitytojams, nes būtų pernelyg sunku vertinti tam tikrus kanoninės poetės biografijos faktus, jei paaiškėtų, kad tai ne silpnumo, o sąmoningo apsisprendimo rezultatai – tačiau tai jau visai kita tema). Beje, Nėries dienoraščiai Nykai-Niliūnui pasirodė „žemo intelektualinio lygio“ ir „menko estetinio skonio“, gimnazistiški. 1958-ųjų vasario 16 dienos įrašas baigiamas sušukimu, jog būtina naikinti jaunystės laiškus ir dienoraščius, kad jų po mirties nepublikuotų.
O mąstant apie pastarųjų dešimtmečių kontekstą ir tekstus, kuriuos aptarėme, yra aišku, kad tarp publikuojamų dienoraščių autorių daugiausia vyrų – poetų, kultūrininkų. Į intelektualinius dienoraščius kiek panašios Viktorijos Daujotytės knygos „Lašas poezijos“ ir kitos, tačiau pati autorė jas vadina esė. Nežinau, kaip paaiškinti tokią situaciją. Gal suveikė bendresnio pobūdžio sociokultūriniai veiksniai. Viena vertus, tam, kad jaustumeisi turinti teisę viešinti, publikuoti savo dienoraščius, turi juos ir patį savo gyvenimą laikyti svarbiais. Taigi, gal moterims rašytojoms būdingas didesnis kuklumas?..
Laurynas Katkus: Na, su Nykos-Niliūno sušukimu, kad reikia naikinti jaunystės raštus, susijusi viena intriga: kai kurie literatūros istorikai laikosi nuomonės, kad Nyka-Niliūnas gerokai redagavo savo ankstyvuosius užrašus, mat ten nuo pirmo puslapio kalbama visiškai brandžiu balsu, tuo tarpu išlikusiuose laiškuose tonas kur kas labiau egzaltuotas ir sentimentalus. Bet kaip ten yra iš tikrųjų, sužinosime tik tada, kai kas nors patyrinės Nykos-Niliūno archyvą, jo rankraščius. O gal ir niekada nesužinosime, nes autorius dienoraščius jau pats sutvarkė ir paruošė spaudai.
O kalbant apie moteris, tai, cituojant Marčėną, žvalgai man pranešė, kad yra bent keletas reikšmingų moterų dienoraščių, parašytų Lietuvoje, – pirmiausia tai sesers Faustinos dienoraštis, pradėtas rašyti Antakalnyje, visai netoli nuo čia, kur dabar kalbamės, antra, tai Marijos Gimbutienės dienoraštis.
Virginija Cibarauskė: Nė viena nėra poetė – tai įdomu – ir ne literatūrologė...
Laurynas Katkus: Neturėtume pamiršti ir įdomaus Vaivos Grainytės Kinijos dienoraščio... Moterų dienoraščiai galėtų būti atskiro pokalbio tema.
(1) Knausgård K. O. Mano kova. Mirtis šeimoje. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – P. 27.
(2) Marčėnas A. Kasdienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – P. 62.
