Aš, kaip ir daugelis su knygomis susijusių žmonių, tądien buvau Vilniaus knygų mugėje. Ir pamenu visą jausmų kakofoniją. Pyktį. Baimę. Bejėgiškumą. Nerimą. Beprasmybę. Prie knygų stendų ar susitikimų salių dažniau pamatydavai žmones ne įkniubusius į knygas, o karštligiškai tyrinėjančius mobiliuosius telefonus ir gaudančius žinias iš Ukrainos. Atrodė – ką mes čia visi veikiame, kai vyksta kur kas svarbesni ir, žinoma, baisesni dalykai?
Ir pamenu, kad kaip tik tądien moderavau pokalbį, kuriame buvo pristatoma nauja Lauryno Katkaus knyga. Jis, žinoma, pirmiausia pakalbėjęs apie tai, kas vyksta Ukrainoje, sakė, kad visgi mes, „knygos žmonės, literatūros žmonės, meno žmonės, turime daryti tai, ką geriausiai išmanome – skaityti knygas, rašyti ir tokiu būdu išlaikyti dvasios ramybę bei nepasiduoti panikai, ko Putinas ir nori“.
