Pradėdama nuo lietuviškosios ibsenianos pradmenų 1918 metais, autorė tyrinėja ir aptaria tolimesnę jos raidą, įvairias kryptis, originalias Ibseno dramos veikalų režisūrines ir aktorines interpretacijas, pastangas ištrūkti iš tradicijos varžtų.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Ibseno dramaturgija, ypač jo intelektuali, analitiška „naujoji drama“, kurioje atskleidžiamas ne tik dvasinis personažų gyvenimas, bet ir visuomenės genetinis kodas, turėjo didelės įtakos Vakarų Europos teatrui: jo kūriniai buvo verčiami į daugybę pasaulio kalbų, turtino literatūrą, plėtė akiratį.
Kai Ibsenas XIX a. antrojoje pusėje jau rašė didžiąsias savo pjeses, verčiančias keistis ir bręsti Skandinavijos ir Europos teatrą, Lietuva dar nebuvo laisva, savarankiška valstybė ir profesionalaus teatro neturėjo. Bet vos valstybei atsikūrus, 1920 m. užsimezgė ir teatras; o Ibsenas įžengė į mūsų sceną dar anksčiau – su pusiau mėgėjiška skrajojamąja trupe.
Užgimęs Valstybės teatras pirmiausia stengėsi praturtinti repertuarą visuomeniniu ir literatūriniu požiūriu reikšmingais Vakarų klasikų ir naujos generacijos žinomų rašytojų veikalais, todėl natūralu, kad neapeitas ir Ibsenas. Pirmasis Ibseno ėmėsi Konstantinas Glinskis, po jo net tris Ibseno veikalus pateikė Borisas Dauguvietis. Visgi pirmosios Ibseno kūrybos apraiškos mūsų scenoje buvo blankios, ne ką tik užgimusio teatro jėgoms.
Pirmasis Lietuvoje tikrai talentingai pastatytas, legenda tapęs Ibseno kūrinys buvo „Nora“, Romualdo Juknevičiaus pastatytas karo metais Vilniaus dramos teatre. Noros vaidmens atlikėja – garsioji Monika Mironaitė. Tačiau nors karo metais buvo susiformavusi stipri teatro trupė, ir pastatytas ne vienas gerai lig šiol vertinamas spektaklis, pirmąjį pokario dešimtmetį, antrosios sovietinės okupacijos metais, kai teatro scenas užplūdo vienadienės sovietinės pjesės, lietuviško teatro situacija vėl pasikeitė. Laisviau leista rinktis tik iš rusų klasikos, o vakarietiškoji, deja, buvo iš visų pusių įdėmiai kontroliuojama, o apie Ibseną nė nesvajota. Tik keletui metų po karo praslinkus imta jį įsileisti. Į sovietinį Lietuvos teatro repertuarą Ibseną pirmasis įtraukė Šiaulių dramos teatras 1953 metais. 1957 m. barjerą peržengė ir Juozas Miltinis Panevėžio dramos teatre; šiedu teatrai praskynė Ibsenui kelią ir į kitus Lietuvos teatrus.
Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžios į teatrų repertuarą jau pateko ir vėlyvosios Ibseno pjesės, nustebino keletas įtaigių mėginimų naujai, kūrybiškiau interpretuoti Ibseno kūrinius lietuvių scenoje. Spektaklius statė Jonas Pakulis, Jonas Vaitkus, Henrikas Vancevičius, Gintaras Varnas... Spektakliai vėl pažadino susidomėjimą Ibseno dramomis ir jų istorija Lietuvos teatruose.
Audronė Girdzijauskaitė apibendrina studiją sakydama, kad Ibseno dramų istorija Lietuvos scenoje – mūsų režisūros ir aktorystės, visos teatrinės kultūros istorijos dalis, susijusi su ūmiais teatro pakilimais ir nuosmukiais. Per 1918–1998 metų laikotarpį lietuvių scenose pagal Ibseno dramaturgiją pastatyta kone 30 spektaklių. Juos režisavo žymūs ir eiliniai Lietuvos režisieriai, vaidino visas aktorių žvaigždynas.
Monografijoje „Ibsenas Lietuvos teatro veidrodyje 1918–1998 m.“ pateikiamas ne tik išsamus tyrimas ir vertinimai apie Ibseno dramaturgiją Lietuvos teatre, bet ir gausybė nuotraukų iš spektaklių, spektaklių afišų, aktorių nuotraukų.
