Samanta Schweblin – viena garsiausių šiuolaikinių ispanų kalba rašančių autorių. Jos knygos laimėjo daugybę apdovanojimų, įskaitant prestižinę Juano Rulfo premiją. Ankstesni jos kūriniai – romanas „Prieraišumo laisvė“ (2018) ir apsakymai „Pilna burna paukščių“ (2019) – buvo nominuoti „Man Booker International“. Trečiąsyk šiai premijai autorė nominuota už romaną „Stiklo akys“. Šiandien kalbamės su neseniai į lietuvių kalbą išversto kūrinio vertėja Auguste.
– Viename ankstesnių interviu minėjai, jog domiesi Samantos Schweblin kūryba. Koks buvo tavo pirmasis susidūrimas su naujausia autorės knyga „Stiklo akys“? Kokį įspūdį ji paliko?
– Jei skaičiuosime visą laiką nuo tada, kai pirmąsyk perskaičiau kūrinį, iki tada, kai jis pasirodė lietuvių kalba, tai kol kas ilgiausias mano projektas. Nemažai užtrukau, kol prisijaukinau knygą. Informacinės technologijos ar virtualus pasaulis nėra man artimos temos, tad iš pradžių atrodė, jog neišjausiu istorijos, jei ji nebus man pačiai aktuali. Bet kai ėmiausi vertimo, Lietuva jau buvo įsivedusi pirmąjį karantiną, ir tuo metu kiekviena nata suskambėjo visai kitaip. Pagaliau pavyko suprasti veikėjus, kurie jautėsi įkalinti kasdienybėje, pateisinti jų pasirinkimus, suvokti, kodėl robotų draugija pasirodė kaip saugus prieglobstis. Jie buvo lengviau prieinami, reikalavo mažiau laiko ir pastangų nei santykių su gyvu žmogumi puoselėjimas, jų neribojo nei sienos, nei erdvės. Tad tai, ką pamatyti mane privertė karantinas, Samanta Schweblin suprato žymiai anksčiau, gerokai prieš prasidedant globaliai pandemijai.
– Kokius esminius skirtumus bei panašumus įžvelgi tarp šio ir ankstesnių rašytojos kūrinių? Ką čia atras skaitytojas, dar tik susipažinsiantis su autorės kūriniais, o ką naujo ras tas, kuris jau skaitė knygas „Prieraišumo laisvė“ ir „Pilna burna paukščių“?
– Pradžioje atrodė, kad kažkur dingo jos taip mėgstamas sapno šydas, paslaptingos metaforos ir vaizdiniai, kurių netrūko ankstesnėse lietuvių kalba pasirodžiusiose autorės knygose, bet gal ši istorija ne veltui kitokia. Šįkart autorės pasaulis tikras, realus, pažįstamas, o tai padės Schweblin pirmąkart atrandančiam skaitytojui geriau perprasti jai rūpimus klausimus. Knyga susideda iš paskirų pasakojimų apie skirtingus veikėjus, ir vienintelė juos jungianti grandis yra žaislai-robotai, tad manau, jog turėtų patikti tiems, kurie mėgsta apsakymų žanrą. Galbūt kaip pagrindinį skirtumą tarp pirmiau leistų ir pastarojo autorės kūrinių paminėčiau tai, jog „Prieraišumo laisvėje“, o ypač rinktinėje „Pilna burna paukščių“ vyravo universalesnės temos, pavyzdžiui, ekologija, motinystė, moteriškumas, šiuolaikinis menas. „Stiklo akyse“ temų spektras susitraukęs iki vienos pagrindinės – bendravimo. Matyt, rašytojai ji pasirodė itin svarbi, jei nusprendė taip įdėmiai nagrinėti.
– Kūrinyje iš įvairių perspektyvų aptariamos privatumo ribų paieškos, skaitant jaučiama svetima gėda ir norisi šaukti: „Ne, ką tu darai?!“, kaip nutinka žiūrint siaubo filmą, bet paraleliai bręsta mintis, kad visi namuose jau turime bent po vieną tokį kentukį. Ar ir tu jauteisi panašiai? Kokios mintys pačiai kilo skaitant bei verčiant „Stiklo akis“?
– Negalėčiau tvirtinti, kad jaučiuosi panašiai. Man atrodo, kiekvieno iš mūsų atsakomybė yra apsisaugoti, apgalvoti, kuo dalijamės socialiniuose tinkluose, kaip labai atviraujame viešoje erdvėje ir panašiai. Žinoma, ne visada viskas būna vieno žmogaus rankose. Plečiantis virtualių paslaugų tinklui, vis daugiau turinio perkeliant į socialinius tinklus ir tinklaraščius išlikti atsakingu vartotoju darosi vis sunkiau. Neatmetu tikimybės, jog tai dar labiau paūmėjo karantino metu. Poreikis bendrauti, išsikalbėti, dalytis išliko, tačiau kaip nelengva pasidarė jį patenkinti. Virtuali erdvė tapo puikia platforma reikštis, kurti verslus, pritraukti naujų klientų, realizuoti savo veiklas, atlikti įvairius tyrimus. Visa tai – privalumai. Tačiau Schweblin veikiausiai norėjo pasakyti, kad tikrasis gyvenimas verda ne ten. Skaitydama „Stiklo akis“ galvojau, jog problemų, su kuriomis susiduria veikėjai, išvengti tikrai įmanoma, tik reikia mokėti nusibrėžti ribas ir jausti saiką.
– Ar galėtum papasakoti, kaip knygoje vaizduojamas žmogiškasis ryšys? Yra leidinių, vadinamų „ateities pranašautojais“, – ar manai, jog šis – vienas tokių?
– Tai, kas šioje knygoje ištinka veikėjus, yra žmogiškojo ryšio krizė. Jiems atsibodę rūpesčiai, neišvengiamai lydintys gyvą bendravimą, darosi sunku susikalbėti, jie pavargę ieškoti kompromisų, taikytis, laužyti galvą ir mėginti suprasti. Kur kas didesnis poreikis nei išklausyti yra išsikalbėti, tad žaislas-robotas, kurį užtenka įjungti, atrodo kaip puiki išeitis. Jis nepertraukinėja, nebruka savo nuomonės, nereikalauja jokio dėmesio, apskritai yra tik tam, kad žmogus nesijaustų vienišas. Ar bent taip atrodo iš pradžių. Vėliau autorė vaizduoja, kas nutinka, kai žmonės palaipsniui praranda savo robotų kontrolę. Vieninteliai, į kuriuos jie gali kreiptis pagalbos, tampa senieji draugai, kaimynai, artimieji, tad autorė ragina neužmiršti, jog virtualus ryšys nėra saugus, ir ten kaip niekur kitur reikia pamatuoti atvirumo ribas. Manau, kad „Stiklo akis“ galima laikyti knyga-pranaše. Samanta Schweblin kalba apie pasaulines katastrofas su viltimi, kad žmonės, laiku apie jas perskaitę, spės apsigalvoti ir jas sustabdyti. „Prieraišumo laisvėje“ ji skatino susirūpinti ekologija ir pateikė savo versiją apie tai, kas mūsų laukia, jei nesugebėsime susitarti su gamta, o štai „Stiklo akyse“ – jei nesusikalbėsime vienas su kitu, jei užmiršime, ką reiškia pasitikėti, gerbti ir puoselėti santykius.
– Nors Samantos Schweblin nagrinėjama tema nėra nauja ir apie technologijų žalą apstu informacijos kituose šaltiniuose, bet tekstas vis tiek sukrečia. Ar įmanoma identifikuoti procesus, kurie pakreipia žinomą temą tokia netikėta linkme?
– Visų pirma, man regis, vertėtų paminėti, kad autorė išrado, sukūrė kentukius, niekad anksčiau nematytus, negirdėtus padarus. Tai savotiška aliuzija į skype programėlę. Manau, pasitelkdama ypatingą, naują būtybę, užuot vartodama senus ir atsibodusius terminus autorė siekia įaudrinti mūsų jusles, priversti plačiau atmerkti akis, pažiūrėti į visa tai iš kitokio kampo. Be to, įdomu tai, jog visi veikėjai – skirtingo amžiaus, lyčių, pomėgių, neretai kilę iš priešingų planetos kampelių. Tai padeda lengviau aprėpti technologijų paplitimo mastą, pamatyti bendrą vaizdą. Autorė atskleidžia, kokius įvairius sprendimus priima veikėjai, koks priešingas gali būti jų požiūris, siūlo mums paspėlioti, kas jiems padarė didžiausią įtaką, tad jautiesi viso to dalimi, neišvengiamai galvoji apie savo asmenines patirtis šiuolaikiniame, virtualiame pasaulyje.
– Tai antroji į lietuvių kalbą išversta autorės knyga, parašyta romano forma ir nukrypstanti nuo jai būdingo magiškojo realizmo. Kaip tau atrodo iš vertėjos perspektyvos – ar autorei pavyko įvaldyti naują vaidmenį?
– Nors autorė vadina „Stiklo akis“ romanu, tokį apibrėžimą vertinu skeptiškai. Bijau, jog neretu atveju skaitytojas gali tikėtis, kad istorijos ilgainiui susilies, tačiau taip nenutinka, kiekvieno veikėjo ir jo kentukio likimas kitoks. Vientisumas lieka antrame plane. Kita vertus, tuo knyga man priminė Fernandos Melchor „Uraganų sezoną“ ar pasaulinių kritikų pripažintą Roberto Bolaño romaną „2666“, kur sąsajos tarp istorijų ir veikėjų regisi menkos, bet visgi yra. Šiaip ar taip, nujaučiu, kad atsispirti nuo mėgstamo apsakymų žanro autorei nebuvo lengva, o ir minimalistinė leksika, taupumas žodžių atžvilgiu ir tik patys būtiniausi aprašymai neleidžia perdėm išsiplėsti. Tačiau tai ne trūkumai, veikiau gražus vingis autorės kūrybinėje kelionėje ir, tikėkimės, nebylus pažadas parašyti dar ne vieną romaną.
– Kalbant apie vertimo eigą, tikėtina, jog neapsieinama be įvairių kuriozų. Ar buvo sunkumų, su kuriais susidūrei šį kartą?
– Taip, šis vertimas buvo tikrai neeilinis. Kadangi kentukis – visiškai nauja sąvoka, negana to, kol kas tėra aliuzija, o ne realiai egzistuojantis daiktas, knygoje pasitaikė keli netikslumai, pavyzdžiui, veikimo principų, tam tikrų funkcijų nesutapimai ir panašiai. Labai ilgai svarsčiau, ką tokiu atveju reikėtų daryti – ar taisyti, vienodinti, ar palikti tuos liapsusus skaitytojo teismui. Išspręsti klausimą ir išsklaidyti dvejones padėjo redaktorė Irena Plaušinaitytė.
– Pati rašytoja yra minėjusi, kad jai didelę įtaką darė Lotynų Amerikos autoriai. Kaip tai atsispindi jos kūryboje?
– Mano galva, Lotynų Amerikos autorių kūryba apskritai yra persipynusi, plačiai pasklidę magiškojo realizmo, kuriam būdingi kūrybiniai eksperimentai ir įvairių skirtingų elementų derinimas, bruožai. Matyt, ne vienas rašytojas padarė įtaką kitam. Kalbant konkrečiai apie Samantą Schweblin, į galvą pirmiausia šauna Jorge Luiso Borgeso „Pramanytų būtybių knyga“, kurioje autorius, pasitelkdamas vaizduotę, išmonę ir tam tikrus mitologinius siužetus, aprašo neįprastas, keistas, mįslingas būtybes. Schweblin taipgi nevengia išradinėti naujovių – tai ne tik kentukiai, bet ir pusiau vyras, pusiau undinė iš apsakymo „Vandenis“ („Pilna burna paukščių“) ar paslaptingas, plėšrus, kambaryje uždarytas padaras iš „Stepėje“ (ibid.). Tiesa, įdomu, kad Schweblin tautietės Marianos Enríquez rinktinėje „Tai, ko netekome ugnyje“ aptinkamos užuominos į „Stiklo akyse“ išplėtotą temą. Apsakyme „Žalias raudonas geltonas“ Enríquez kalba apie jaunuolį, atsiskyrusį nuo visuomenės, įnikusį į internetą ir bendraujantį tik skype programa. Istorijos gale juodu su drauge susirašinėja pokalbių lange: „Kaip tu suprasi, kada aš pavirsiu mašina? Nesuprasiu, atsakau jam.“ (Sofoklis: 2018, vertė Laura Liubinavičiūtė)
