Apie tai trečiadienį pranešė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis.
„Bus keturios knygos, kuriose bus „Aušros“ leidimas, kur nebus nieko – tik pati „Aušra“. (...) Taip pat bus palydimoji knyga su trimis rimtais moksliniais straipsniais“, – spaudos konferencijoje sakė G.Vaškelis.
Pasak jo, penktojoje knygoje taip pat bus „tekstų antologija“, skirta mažesniems vaikams, jog jiems būtų paprasčiau skaityti „Aušrą“.
„Prie šitų knygų bus ir elektroninės versijos su paieška, kur skaitytojai galės bet kada atsiversti ir pažiūrėti internete“, – kalbėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atstovas.
G.Vaškelio teigimu, iš viso planuojama iki pavasario išleisti 1,2 tūkst. tokių egzempliorių.
„Jos keliaus Lietuvos mokykloms, bibliotekoms, kolegijoms, universitetams“, – sakė jis.
Instituto atstovas teigė, kad kol kas nėra numatyta prekiauti šiais leidiniais, tačiau svarstoma paskelbti apie išankstinę prenumeratą.
„Aušros“ perleidimą, minint jos pradžios 140-ąsias metines, finansuoja mokslininkas, verslininkas Pranas Kiznis.
„Kad liktų tos išminties dalis ir kad ji būtų pritaikyta gyvenime“, – sakė mecenatas, komentuodamas mėnraščio perleidimo svarbą.
Spaudos konferencijoje dalyvavęs prezidentas Gitanas Nausėda teigė, kad „Aušra“ nebuvo pirmasis lietuviškas laikraštis, tačiau jis buvo „pirmasis, kuris iš esmės supurtė mūsų visuomenę“.
„Tai buvo mūsų ištakos, mūsų nacionalinio atgimimo ištakos“, – sakė šalies vadovas.
„Aušra“ (Auszra) – pirmasis tautinis lietuvių mėnraštis, ėjęs nuo 1883 metų kovo iki 1886 metų birželio Mažojoje Lietuvoje, Ragainėje ir Tilžėje.
Leidinio iniciatoriai – buvę Marijampolės gimnazijos mokiniai ir Maskvos bei Sankt Peterburgo universitetų lietuvių studentai. Pirmojo numerio leidėju pasirašė Jonas Basanavičius.
Laikraščio tiražas buvo pasiekęs 1000 egzempliorių, išėjo 40 numerių, sujungtų į 29 sąsiuvinius.
„Aušra“ buvo perleista 1983 metais Čikagoje, JAV, minint jos šimtmetį.
Svarbiausias „Aušros“ uždavinys buvo telkti lietuvius, kelti tautinę savimonę.
Leidinys daugiausia rūpinosi lietuvių kalbos ugdymu ir jos prestižu, aukštino lietuvių liaudies kultūrą, tautosaką, skelbė originalius grožinės literatūros kūrinius, publikavo XIX amžiaus pirmos pusės rašytojų kūrybą, supažindino su pasauline literatūra.
