„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

A.Landsbergienė: „Jei tėvai sveikai maitinasi, tai ir vaikui pradeda patikti tas maistas. Taip ir su knyga“

Jei norime, kad vaikai skaitytų, visų pirma patiems reikia skaityti, sako edukologė Austėja Landsbergienė. „Viskas kaip su mityba – jei tėvai sveikai maitinasi, tai ir vaikui pradeda patikti tas maistas, jis jį sąmoningai renkasi. Taip ir su knyga“, – pasakoja ji. O kokias knygas skaito pati A.Landsbergienė?
Austėja Landsbergienė
Austėja Landsbergienė / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

„Dabar daugiausiai skaitau profesines knygas. Paskutinė į rankas papuolusi grožinės literatūros knyga buvo Dano Browno „Kilmė“, – atvirauja žinoma moteris.

O jos rankinėje visada guli ne tik spausdinta knyga, tačiau ir skaitiniai telefone. Ji pasakoja, kad visada yra pasirengusi akimirką išnaudoti skaitymui.

Tad kokias knygas renkasi A.Lansbergienė? Kokių knygų negali skaityti? O kaip vaikus sudominti skaitymu ir pačiomis knygomis?

Apie tai ir dar daugiau šį karą ir kalbamės.

– Pradėkime nuo pradžių – kas jus atvedė į šį knygų pasaulį ir supažindino su skaitymu?

– Mano mama. Ji yra lituanistė, pati be galo daug skaito. Kiek aš prisimenu, tai tiek prisimenu mamą skaitančią – arba man, arba su manimi. Kadangi mama daug skaitydavo, tai ir tėtis skaitydavo. Ypač jei tėtei tekdavo į ligoninę atsigult, tai pirmas dalykas, kurio prašo – atvežti knygą, kurios dar nebūtų skaitęs. Knygos mane supo visą gyvenimą, jų visada buvo daug ir visada jos buvo svarbios. Kai užaugi tokioje aplinkoje, negali būti kitaip, nes knygos yra tavo identiteto dalis.

– Pamenate, ką skaitėte, kai dar buvote tokia maža skaitytoja? Kokios knygos iš to gyvenimo laikotarpio labiausiai įsiminė?

– Labai gerai atsimenu knygą „Abėcėlė“. Aš esu maksimalistė, man mama šią knygą skaitydavo ir aš nusprendžiau tuos visus eilėraščius išmokti mintinai. Ir kai ta knyga buvo perleista, aš ją pastvėriau ir žiūriu, kad iš esmės dar beveik viską prisimenu mintinai. Tai turbūt buvo viena pirmųjų knygų.

Kadangi aš anksti išmokau skaityti, tai yra ir vienas pirmųjų mano gyvenimo prisiminimų. O jau po to prisimenu vasarą prieš pirmąją klasę. Man tada buvo šešeri. Tuomet pasiėmiau skaityti Harriet Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelę“. Dar dabar prisimenu, kaip aš verkiau ją skaitydama ir niekaip negalėjau nusustoti verkus. Beveik pusę knygos mintinai išmokau iki tos rugsėjo pirmosios, nes ji man buvo tokia nuostabi, kad dabar sakau, jog tai yra viena tų knygų, palikusių didžiausią įspūdi man gyvenime. Nors buvau dar tokia mažytė.

– Kokias knygas renkatės dabar?

– Dabar daugiausiai skaitau profesines knygas. Paskutinė į rankas papuolusi grožinės literatūros knyga buvo Dano Browno „Origin“ („Kilmė“). Mano su grožine literatūra dabar santykis dabar toks, kad jei pakliūna į rankas, tai pradedu skaityti, pabaigiu, padedu ir vėl „važiuoju toliau“, kol kas nors man ką nors įduoda į rankas ar pasako – žiūrėk, mes dabar skrisime šešias valandas ir aš turiu tokią knygą. O aš nebūnu pasiėmusi savo knygos.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Austėja Landsbergienė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Austėja Landsbergienė

– Kaip vertinate minėtą naują Dano Browno knygą? Šio romano vertimas į lietuvių kalbą dar tik dabar pasiekia mūsų skaitytojus.

– Tai yra ta populiarioji literatūra – aš į ją nežiūriu labai rimtai. Bet ji buvo smagi, įtraukė, tikrai norėjau sužinoti, kuo baigsis. Tik aš turiu tokį įprotį, kuriuo visi stebisi. Aš beveik visada perskaitau knygos pabaigą ir tada ramiai skaitau visą knygą – man įdomu, kaip ateita iki tos pabaigos. Kai perskaičiau šį D.Browno romaną dar kartą užsidegiau noru važiuoti į Barseloną.

– Jei reikėtų išskirti kelias geriausias jūsų skaitytas knygas, kokios jos būtų?

– Aš vis galvoju apie tai, kurios knygos yra geriausios ar įdomiausios. Man labai sunku išskirti, nes viskas labai priklauso nuo konteksto. Yra geriausių profesinių knygų, bet ir profesijoje yra skirtingų sričių – vaiko psichologijos, verslo, komunikacijos – knygų. Kiekviena sritis turi knygų, kurios paliko didelį įspūdį, bet yra kelios, kurių aš niekaip negaliu pamiršti. Prisimenu, kaip jas skaičiau ir niekaip negalėjau padėti į šalį.

Viena tokių yra Jaredo Diamondo „Guns, Germs, and Steel“ – skaičiau, kad į lietuvių kalbą ji dar tik bus išversta 2018 metais. Man tai yra viena mėgiamiausių knygų, ją esu ne vieną kartą skaičiusi. Pernai daug kas skaitė Yuval Harari knygą „Sapiens“ ir ja labai džiaugėsi, tai aš sakau, kad jie turbūt neskaitė J.Diamondo. Nes jo knyga yra ir gilesnė, ir įdomesnė, ir man moksliškai įdomesnė. Bet gal tik man.

Kita tokia knyga buvo būtent grožinė – Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“. Man ją draugė padovanojo, apie šią knygą nieko nežinojau. Atsisėdusi skaityti negalėjau nuo jos atsitraukti. Tai buvo prieš gerą dešimtmetį. Galvodama apie šią knygą įsivaizduoju, kaip viskas yra trapu – mes džiaugiamės demokratija, lygiomis galimybėmis ir dažnai galvojame, kad tai yra duotybė ir mums nereikia dėl to sąmoningai stengtis, dirbti ir galvoti apie tai. Ši knyga parodo, kaip mostelėjus burtų lazdele visa tai galima prarasti.

– Kaip iš gausybės išleidžiamų knygų išsirenkate ką skaityti?

– Aš skaitau „The Economist“, „The New York Times“, „The Atlantic“ rekomendacijas ir dažniausiai pagal tai renkuosi ką skaityti. Dabar pasibaigus metams susidariau didžiulį knygų sąrašą ir kadangi teko skaityti pranešimą JAV, nuėjau į knygyną ir pasakiau: čia yra sąrašas knygų, kurių aš norėčiau. Dabar vėl turiu daug ką perskaityti.

VIDEO: Austėja Landsbergienė – apie įsimintiniausias knygas ir tai, kaip sudominti skaitymu

– Yra tekę skaičiuoti, kiek per metus perskaitote knygų?

– Esu bandžiusi – vidutiniškai perskaitau vieną knygą per savaitę. Bet būna ir daugiau, o būna etapų, kai sudėtinga kažką skaityti. Bet knygą aš visuomet nešiojuosi su savimi – turiu „Kindle“ programėlę savo telefone, o rankinėje be telefono visada yra ir knyga – visada turiu ką skaityti, bet niekada neužsirašinėju, ką skaitau.

Manęs kartais klausia, ar vieną ar kitą knygą esu skaičiusi? Taip, tikrai, atsakau. Tą pajaučiu, kai ateinu pirkti knygos. Kartą oro uoste kolega klausė, ar galiu parekomenduoti kokią nors knygą, o aš visų ten esančių knygų buvau tik dviejų neskaičiusi. Bet aš būtent ne apie grožinę literatūrą kalbu.

– Ar yra tokių knygų, kurių negalite skaityti?

– Sunku atsakyti. Kadangi aš tokia labai pavyzdinga esu, tad jei jau pradedu, labai dažnai sukandu dantis ir pabaigiu skaityti – nesu iš tų, kurie pradeda knygą ir numeta į šalį. Mes esame su keliais draugais apie tai diskutavę ir jie sakė: Austėja, bet juk tai laiko švaistymas, jei tau nepatinka!

Jei reikėtų įvardinti temą, tai negaliu skaityti visų „horoskopinių“ knygų – manęs jos „neužkabina“. Ir nelabai su receptų knygomis draugauju – man jos graži namų dekoracija, nes ten būna labai gražios nuotraukos (juokiasi).

– Esate prisirišusi prie knygos formato? Nes, regis, skaitote ir spausdintas, ir elektronines knygas.

– Visiškai nesu prisirišusi. Labai daug knygų, kurių aš noriu, yra neišverstos į lietuvių kalbą arba jas sunku gauti, o elektroninė knyga yra daug paprasčiau. Bet to, jei kažkur skrendi – programėlėje yra kiek tik nori knygų, tai yra nepaprastai patogu.

– O namuose turite didelė biblioteką?

– Man atrodo, kad didelę (juokiasi). Bet kai nueini į svečius pas žmones, kurie yra ir garbesnio amžiaus, ir visą gyvenimą kaupę knygas, tai ta mūsų biblioteka atrodo nedidelė. Viskas priklauso nuo to, su kuo palyginsime. Ar yra kur tobulėti? Tikrai taip. Bet mes daug kam skoliname knyga, iš to galiu spręsti, kad biblioteka nemaža.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Austėja Landsbergienė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Austėja Landsbergienė

– O ar jums tenka lankytis bibliotekose?

– Anksčiau daug daugiau, dabar užimtumas to neleidžia. Kai vaikai buvo maži, norėjosi skiepyti meilę knygai. Kai gyvenome Belgijoje, ten į šalia esančią bibliotekėlę sąžiningai eidavome, rinkdavomės knygas, jas skaitydavome. Kartu su vaikais. Tikiu, kad tą meilę knygai reikia skiepyti ir tai daryti sąmoningai ir sistemiškai.

– Dažnai viešoje erdvėje kalbama, kad vaikai mažai skaito. Turite receptą, kaip sudominti vaikus knygomis?

– Visų pirma, pačiam reikia skaityti. Jei tėvai neskaito, maža tikimybė, kad vaikas skaitys. Viskas kaip su mityba – jei tėvai sveikai maitinasi, tai ir vaikui pradeda patikti tas maistas, jis jį sąmoningai renkasi. Taip ir su knyga.

Jeigu vaikas mato tėvus, sėdinčius prie televizoriaus, bet jį patį varančius skaityti, nes taip liepė mokytoja, tai vaikas sukastais dantimis paskaitys tiek, kiek reikia, ir atėjęs atsisės prie televizoriaus. Bet jei televizorius bus išjungtas, o tėvai skaitys knygą ir diskutuos prie vakarienės ar pusryčių stalo apie tai, ką perskaitė, kokia knyga buvo įdomi, tai žinoma, kad vaikas pasiims knygą.

Mums su jauniausiais vaikais beveik nieko nebereikia daryti. Vyresnėliai daug skaito, apie knygas diskutuoja ir norėdami sesę patraukti per dantį sako – aš tavo amžiaus jau buvau perskaitęs tą knygą. Tai sesė užpykusi eina skaityti tos knygas, kad turėtų ką pasakyti broliui. Tad didelę dalį mūsų skatinimo skaityti darbo atlieka vyresnieji vaikai (juokiasi).

– O kaip su suaugusiais? Šio ciklo pokalbyje Marijonas Mikutavičius buvo iškėlęs idėją, kad nesvarbu, ką žmonės skaito, svarbu, kad skaito.

– Be jokios abejonės, jei renkamės, ar skaityti, ar neskaityti, tai žinoma, kad skaityti. Kai vaikai pradeda skaityti, dažnai tėvai nori, kad jie vos ne iš karto skaitytų Fiodorą Dostojevskį. Aš hiperbolizuoju, bet jei vaikas nori skaityti komiksus, tegul skaito komiksus. Todėl, kad ypač skaitymo pradžioje svarbu, kad jis patirtų džiaugsmą, skaitymo malonumą. Ir jei jis skaitys tik tai, ką jis verčiamas skaityti, jam tai asocijuosis su prievarta.

Aš labai daug diskutavau apie tai, koks yra mūsų mokyklose literatūros sąrašas ir kodėl mokiniai su didžiuliu malonumo skaito J.K.Rowling „Harį Poterį“ arba Johno Flanagano „Žvalgo mokinį“, o Jono Biliūno nelabai. Aš manau, kad vaikus reikia įvesti į kontekstą, nes labai daug to, ką mes norime, kad vaikai skaitytų, jiems tas kontekstas nebėra aktualus. O kai nebeįdomu, jei neidentifikuoja savęs su tuo herojumi.

Jei per istorijos pamoką mokytojas kalbės apie tų laikų kontekstą, o lietuvių kalbos mokytoja įves į literatūrą, kuri atspindi tą kontekstą, vaikais pajus tą grėsmę, tamsą, liūdesį ir baimę. Nes jie dabar skaito ir nesupranta, kas čia per nesąmonė, nes jie jau gyvena visai kitame pasaulyje.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Austėja Landsbergienė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Austėja Landsbergienė

– O jums pačiai mokykloje patiko tas literatūros sąrašas, kurį reikėdavo skaityti?

– Aš nelabai jį kvestionavau – reikia, tai reikia (juokiasi). Bet mane „užsikabinusią“ išlaikė tai, kad mes apie tai diskutuodavome namuose. Ko nepadarė mokykla, padarydavo tėvai. Ir jei aš sakydavau, kas čia per nesąmonė, kurią tenka skaityti, manoma mama lituanistė galėdavo atsakyti: „Taip rašė, nes“, „Toks tekstas yra, nes“. Vaikui svarbiausia atsakyti į klausimą, kodėl to reikia. Ankstesnės kartos gal nedrįsdavo užduoti to klausimo, nes gal suaugę subars ar nubaus, o dabar vaikai puikiai žino savo teises ir pareigas, jie užduoda tuos klausimus.

Jei suaugęs atsako, „nes aš taip pasakiau“ – vaikams tai nėra pakankama priežastis pulti ir su užsidegimu skaityti.

– Jei neklystu, šiais metais išvysime bent kelias Austėjos Landsbergienės knygas.

– Taip (juokiasi). Prieš dešimt metų man gimė kontekstinio ugdymo mintis. Ji išsirutuliojo iš praktikos, darbo su vaikais, nes aš pradėjau matyti, kad vaikai daug greičiau išmoksta, jei mato kontekstą, ką ir kalbėjome. Tuomet pradėjau ieškoti, kokie mokslininkai apie tai rašė, kalbėjo. Ir yra tik pavieniai – vieni kalba apie kultūrinį kontekstą, kiti apie šeimos, treti apie valstybės kontekstą. Bet kad būtų žmogus, kuris apie kontekstą rašytų kaip apie kontekstinį ugdymą, neradau. Galvojau – geras, reikia parašyti.

Užuomazga buvo mano pirmosios knygos, išleistos 2008 metais. Bet dabar jau bus keturios knygos – pedagogams, tėvams, auklėms ar seneliams. Stengiausi rašyti žaismingai, pasitelkiau į pagalbą pedagogus, psichologę, kad knyga nebūtų mokslinė, nes mes, mokslininkai, turime tokią ydą, kad kartais taip parašome, kad be kitų mokslininkų niekas to neskaito. Norėjosi, kad šios knygos būtų labiau praktinės, „lengvos“, smagios ir žmonės, kurie auga kartu su vaiku, augti kartu padedant toms knygoms.

– Ačiū už pokalbį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs