Tai pirmoji trilogijos knyga, surinkusi nemažą šūsnį gerbėjų ne tik iš savo gimtosios šalies Australijos.
– „Kartografo kronikos“ jau spėjo gauti daug puikių įvertinimų. Kaip jaučiatės, kai pirmoji jūsų parašyta knyga susilaukia tokios sėkmės?
– Jaučiuosi maloniai sukrėsta tokio dėmesio. Kaip rašytoja, praleidžiu daug laiko viena – rašydama, svajodama, laukdama – tada sunčiu savo „kūdikėlį“ į pasaulį ir tikiuosi, kad viskas bus gerai. Kad pirmąją mano knygą priėmė išskėstomis rankomis, yra nuostabu.
– Anksčiau galvojote, kad rašysite tik meilės romanus. Kaip pradėjote rašyti vaikams?
– Pradėjau rašyti romantinius tekstus, nes tai man tuo metu atrodė tinkama. Kai ėmiau rašyti grožinius tekstus, dirbau įvairiuose moteriškuose žurnaluose (pvz. „Vogue Australia“ ir „Cleo“), todėl romantiniai tekstai su visomis griežtomis gairėmis ir tikslinėmis auditorijomis man pasirodė savaime suprantamas sprendimas.
Rašyti meilės romanus daug sunkiau nei atrodo.
Tačiau rašyti meilės romanus daug sunkiau nei atrodo. Mentorė man taktiškai pasiūlė praplėsti savo rašymo galimybes, nes, kaip pati minėjo, „aš turėjau, ką papasakoti“. Taigi ėmiau ir parašiau du romanus moterims. Vienas iš jų turėjo būti išleistas 2012-aisiais, tačiau dėl įvairių priežasčių jo leidyba sustojo.
Vis dar perrašinėju antrąjį romaną, nes rašymą sutrikdė pokalbis su sūnumi (jam dabar 10), kuris ir nuvedė „Kartografo kronikos“ trilogijos link. Kai gimsta idėja, nuo kurios net drebate, turite ją išpildyti (nesvarbu, net jei ta sritis jums nepažįstama). Taip ir padariau. Ir po trijų parašytų knygų vis dar jaučiuos puikiai, jog pradėjau.
– Jūs gan aktyvi rašymo pasaulyje, ką jums suteikė laikas praleistas dirbant su tekstais, jų kūryba?
– Įdomus klausimas, nes nelaikau savęs aktyvia rašymo pasaulio nare. Gyvenu pietiniame krante su savo šeima ir esu pakankamai toli nuo to pasaulio. Didžioji mano darbo dalis susidėjo iš laisvai samdomo rašytojo darbo (tai vis dar yra mano darbas), tinklaraščių rašymo, kitų rašytojų socialinių medijų prižiūrėjimo. Po metų tai pasikeis, tai labai jaudina.
– Dar prieš pradedant rašyti knygą jau turėjote nemažą kiekį tinklaraščio sekėjų ir patirtį jame rašant. Kokią įtaką tai padarė jūsų knygų rašymui?
– Aktyviausia esu internete. Mano tinklaraštis buvo puiki vieta, kur galėjau išreikšti save kaip rašytoją ir pasidalinti savo kelione į leidybą. Tinklaraščio pildymas man suteikė neįkainojamų galimybių susitikti su naujais autoriais ir kūrėjais. Jis padėjo sukaupti ir didelę grupę gerbėjų – palaikymas be galo svarbus rašytojui. Rašymas gan vienišas darbas ir, kai turi grupę žmonių, su kuriais gali kalbėtis ir naktimis, ir dienomis, tai labai palengvina darbą. Net jeigu jie „draugai kompiuteryje“, kaip mano sūnus mėgsta sakyti.
Dar vienas dalykas, kuriam pravertė tinklaraštis – atrasti savo unikalų balsą rašant grožinę literatūrą. Rašymas internete reikalauja intymaus tono, kurio žurnalams ir laikraščiams nereikia. Mano publicistinis balsas buvo jau seniai išlavintas ir nušlifuotas, tačiau tas intymusis, MANO balsas labai išlavėjo rašant tinklaraštį. Tikiu, kad mano knygos nuo to ŽYMIAI pagerėjo.
Viskas, kas svarbu kuriant suaugusiųjų literatūrą, svarbu ir kuriant knygas vaikams.
– Ar turite patarimų rašytojams, norintiems kurti vaikams?
– Nemanau, kad „Kartografo kronikas“ pradėjau rašyti kitaip, nei pradedu visus kitus tekstus. Viskas, kas svarbu kuriant suaugusiųjų literatūrą, svarbu ir kuriant knygas vaikams. Manau, kad daugeliu atvejų man pasisekė, nes visuomet šalia buvo būsimas skaitytojas, mano sūnus. Rašiau tokią istoriją, kokias mėgstame skaityti kartu. Rašiau taip, kaip man atrodė geriausia, ir rašyti buvo smagiau nei kada anksčiau.
Taigi manau, svarbiausi dalykai, kuriuos patartum pradedančiam rašytojui, visuomet tie patys:
• Daug skaitykite – nepasitikėkite vaikystėje skaitytų knygų prisiminimais, skaitykite tai, ką šiuo metu skaito vaikai;
• Daug rašykite – turite surasti savo balsą ir tai gali užtrukti.
