Knyga iš pradžių buvo išleista anglų kalba, o tik vėliau išversta į lietuvių kalbą. Kūrinį įvertino ir ekspertų komisija, ir 15min skaitytojai – 15min rengtuose Metų knygos rinkimuose ji buvo išrinkta geriausia praėjusių metų verstine knyga. Ją iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys.
Žvelgiant į pasaulinį kontekstą, reikia paminėti, kad ši T.Venclovos autobiografinė pašnekesių knyga taip pat išversta į vokiečių kalbą, o jau netrukus pasieks ir Lenkijos skaitytojus. Svarstoma ir apie knygos vertimą į rusų kalbą.
„Negalėjau kontroliuoti knygos vertimo į vokiečių kalbą, nes nemoku taip gerai šios kalbos, bet tikiu, kad ji išversta neblogai. O lenkiškame vertime prieš keletą dienų padėtas paskutinis taškas“, – knygos pristatyme kalbėjo poetas.
Knygoje „Nelyginant šiaurė magnetą. Pašnekesiai su Ellen Hinsey“ T.Venclova apibrėžia savo gyvenimą Lietuvoje, emigracijoje JAV, pažintis su to meto Lietuvos ir Europos intelektualais. Pasakojimuose išryškėja na tik jo biografijos faktai, tačiau ir tuometinės politinė, kultūrinė situacija.
Knygą inicijavusi amerikiečių žurnalistė ir vertėja Ellen Hinsey, kaip pasakojo T.Venclova, yra baigusi Jeilio universitetą, yra išvertusi keletą T.Venclovos eilėraščių į anglų kalbą.
„Pastaraisiais metais ji dėmesį koncentruoja į Rytų Europos problemas, domisi tarsi demokratijos atsitraukimu Lenkijoje, Vengrijoje. Rusijoje demokratijos nebuvo ir nėra“, – pabrėžė T.Venclova.
Jis pasakojo, kad yra dažnai klausiamas, ar Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir buvęs Sovietų Sąjungos vadovas Josifas Stalinas yra panašūs.
„Tarp jų skirtumas yra tas, kad aš už kelių dienų esu kviečiamas atvykti į Maskvą. Per daug nebijau, kad mane ten suims – to nebus, o Stalino laikais taip ir būtų“, – kalbėjo T.Venclova.
Kaip gimė šios autobiografinės knygos idėja?
Kaip pasakojo T.Venclova, prieš kelerius metus jis viešėjo Šveicarijoje ir pas jį iš Paryžiaus atvyko E.Hinsey. Ji norėjo susipažinti su poetu, mat buvo skaičiusi jo eilių.
„Pradėjome kalbėtis ir taip išsirutuliojo bičiulystė. Ji pasiūlė parašyti šią mano interviu upę“, – prisiminė T.Venclova.
Taip prasidėjo knygos rašymo procesas: E.Hinsey T.Venclovai elektroniniu paštu siųsdavo klausimus, o jis išsamiai į juos atsakinėdavo. Taip buvo paliestos temos nuo pat gimimo ir mokyklos laikų iki emigracijos ir pažinčių su kitais intelektualais. Knygos rašymo procesas iš viso truko šešerius metus.
„Aš jai į klausimus atsakydavau greitai, bet po to man tekdavo laukti apie pusmetį, kol ji parengdavo naują klausimų porciją. Ji užtrukdavo, nes daug gilinosi į Lietuvos reikalus“, – pasakojo T.Venclova.
Poetas džiaugėsi, kad puikiai prisiminė visus svarbiausius gyvenimo įvykius. Kai kuriuos itin ryškiai, o paklaustas, ar kapstydamasis savo atmintyje nerado ko nors, kas jį patį būtų nustebinę, nedvejojęs atsakė, kad taip nebuvo.
„Nežinau kaip bus po dešimties metų, ar dar būsiu gyvas, bet dar viską prisimenu labai gerai“, – sakė jis.
Pasak poeto, pirmoje savo autobiografinėje knygoje jis stengėsi kalbėti taip, kad viskas būtų suprantama ir eiliniam Vakarų skaitytojui. Net kai kalba pasisukdavo apie Sąjūdį arba Lietuvos intelektualus, norėjosi, kad jie viską suprastų, žinotų kontekstą.
„Lietuviai šiuos knygos skyrius gali praleisti, nes tai jiems žinoma, bet mes esame pavaldūs amnezijos procesui, tad verta prisiminti ir jiems“, – sakė T.Venclova
Tačiau svarbiausia, pasak poeto, kad jis šia knyga stengėsi padaryti tai, ko retai siekia kiti autoriai – pavaizduoti Lietuvą plačiame kontekste, kaip šalį, kuri buvo pavergta drauge su daugybe kitų šalių ir kartu su daugybe šalių atgavo nepriklausomybę.
