Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Beveik pietų metas.
Slidinėjame su mergina, iš tiesų tai aš priešaky – ji juda lėtai.
Beveik pietų metas.
Mano veidas paniręs į sniegą. Nejuntu nieko, tarsi būčiau įkritęs į medvilninį kamuolį. Sunku kvėpuoti. Kažkas rankomis suima man galvą ir pakreipia: įkvepiu.
Dabar esu garaže, regis, tai mechaniko dirbtuvės. Juntu priešais stovint žmogų, atsukusį man nugarą, o kitas, už manęs, čiupinėja man galvą, bet negaliu jų įžiūrėti. Mane troškina. Kažkas duoda man atsigerti. Juntu, kaip gaivus skystis leidžiasi iki skrandžio ir dar žemiau; juntu jį šlapimo pūslėje ir nepajėgiu sulaikyti; juntu jį pratekant tarp kojų: nuostabus jausmas, primenantis orgazmą.
Garažas – tai sraigtasparnis, gabenantis mane į ligoninę. Esu budrus, bet mano sąmonė klaidžioja sukrėsta ir iš vaizdų lipdo apsaugą, painiodama aplink vykstančius dalykus. Vėliau man pasakys, kad daugelis žmonių, po sunkios traumos gabenami sraigtasparniu, kalba apie garažą; man pasakys, jog atgabentas į skubios pagalbos skyrių kalbėjau, neva kažkas man davė atsigerti, ir taip akimirkai sukėliau paniką. Jei man išties būtų davę atsigerti, šiandien nerašyčiau šių puslapių.
Nustembu Ostijos pakrantėje išvydęs kažkieno statytą amerikietišką ligoninę. Greitosios pagalbos automobiliai taip pat amerikietiški: dideli, kone kvadratiniai su begale žybčiojančių šviesų ir švieselių. Guliu paslikas ant mašinos kapoto prieš pat pagrindinį įėjimą, aplink verda mūšis. Amerikiečių jūrų pėstininkų būriai susirėmė su neįvardytos afrikiečių genties kariūnais: aplink vien dūmai, susišaudymai ir sprogimai. Negaliu atsistoti. Nemanau, kad esu sužeistas, bet man sunku net pajudėti, galiu vien pasyviai stebėti tai, kas vyksta aplink. Afrikiečiai mėgina įvykdyti valstybės perversmą, kurios valstybės, nežinau, ir susisprogdina. Bet ne kaip teroristai islamistai, apsikarstę trotilu, – šie įkaista tarsi lava ir išlekia į orą. Primena cheminę reakciją, savotišką degimą iš vidaus. Virš priimamojo įėjimo pakabintos juodos stačiakampės grotelės. Už jų pasislėpęs karys pamažu keičia spalvą: iš juodos pereina į oranžinę, tada į skaisčiai raudoną.
Sunerimęs bandau perspėti amerikiečių jūrų pėstininkus, bet man nepavyksta riktelėti, iš mano burnos neišsiveržia joks garsas. Pasisuku šonu ir pamatau didžiulį autobusą, iš tų, vežiojančių turistus. Šis stūkso priešais mane, tada pasidalija pusiau: veikiant nežinia kokiam mechanizmui, jo galas atsiskiria nuo priekio, bet lieka prie jo prilipęs. Išorinis kėbulas perskyla, o vidinis kėbulas ištįsta. Viename šone išlenda kvadratinė pamina su skyle per vidurį ir pakibusiu įkaitusiu kariu. Po pamina, kur vos prieš sekundę driekėsi asfaltas, atsiveria milžiniška smegduobė. Visa tai kažkiek primena piratų laivą su liepteliu virš jūros, kurioje plaukioja rykliai. Juodaodis karys pastumiamas į duobę prieš jam sprogstant.
Staiga atsiduriu autobuso viduje. Sėdžiu priekyje su iki galo atlenkta sėdynės atrama. Šalia manęs stovintis žilstelėjęs vyriškis klausinėja:
– Tu Antonijaus ir Milvijos sūnus?
– Taip.
– Tada būk ramus, tau nieko nenutiks.
Vyriškio balsas ramus ir guodžiantis, bet man baisu: šis vyriškis – tai afrikiečių kariūnų vadas.
Stuburo operacija trunka devynias valandas, sužalojimai labai rimti. Ką ir kalbėti apie riešo lūžį, paties sąnario išnirimą, suknežintą nosį ir praskeltą galvą. Keliose vietose lūžusį slankstelį medikai keičia klubakaulio dalimi; iš tiesų reikėtų titano plokščių, bet ligoninė jų neturi ir negali laukti, kol jas pristatys.
Vienintelė kontraindikacija – privalau nejudėti, negalėsiu sukioti kaklo tris mėnesius. Man atliekama stuburo kaklinės dalies fiksacija: uždedamas lankas, prisukamas prie keturių geležinių strypų, o šie prisukami prie kaukolės. Užmaunamas kieto plastiko korsetas, dengiantis pečius ir krūtinę iki pat pilvo vidurio. Fiksacijos korseto taip pat tenka laukti kelias dienas, bet kaklą judinu. Šiuo metu tai vienintelė kūno dalis, kurią galiu valdyti, ir kandžioju vamzdelius, pučiančius orą į mano plaučius. Nusprendžiama atlikti tracheotomiją. Taip pat man bus sukelta prižiūrima farmakologinė koma.
Tamsu ir tvyro tyla, bet aš ne vienas. Keturios baltos šviesos įsijungia unisonu ir suformuoja apskritimą. Viena šviesa vertikali, tiesiai virš manęs, likusios paeiliui apšviečia Džonį Polą Džonsą su jo bosine gitara, Džimį Peidžą su gitara ir figūrą prie mušamųjų, kurią man sunku įžiūrėti. Juntu, lyg žmonių būtų daugiau, bet nematau jų. Tarsi būtume apskritoje scenoje su aukštyn vedančiais laipteliais, pilnais nebylių šešėlių. Netikėtai pajuntu rankose laikąs gitarą ir pradedame groti. Groju su dviem roko legendomis, bet nejuntu emocinės įtampos; smaginuosi kaip niekad gyvenime, esu laimingas. Mano rankos guviai bėgioja stygomis, ir dainų, kurių niekada nesimokiau, natos skrieja ir danguje brėžia savotišką paukščių pulką, pasiruošusį skrydžiui. Nežinau, kiek trunka šis muzikinis džemas, – laikas šiomis aplinkybėmis tėra sąlygiškas veiksnys; net jei tęstųsi amžinai, mūsiškis džemas vis tiek būtų per trumpas – tiksliai nepamenu, ką grojome. Sėdžiu priešais mušamuosius, rankose spausdamas lazdeles. Aplink nebematau nieko, muzikantų irgi: nemoku groti mušamaisiais. Mane parbloškia akinama šviesa.
Esu Londono oro uoste, privalau grįžti namo, į Romą. Aš lėktuve ir žvelgiu į save iš šalies; regiu save kalbantį su stiuardese, sėdžiu kiek atokiau, už kelių eilių. Esu Fjumičine, palieku oro uostą. Lietus pila kaip iš kibiro ir niekas neatėjo manęs pasitikti. Esu be cento kišenėj ir nežinau, kaip parsirasiu namo. Pastebiu mėlyną Italijos kariuomenės autobusą, regis, jis tuščias. Įlipu ir ant vairuotojo sėdynės užmatau karabinieriaus kepurę: užsimaukšlinu ją ir taip persimainęs bandau užvesti variklį, esu tikras, jog niekas manęs nemato. Autobusas pilnas karabinierių, nuo drėgmės aprasoję langai apgavo mane. Akimirksniu šalia išdygsta du pareigūnai, mane sugriebia ir uždeda antrankius. Prasideda derybos dėl nedelstino mano paleidimo:
– Kiek norite, kad mane paleistumėt? Galiu kaipmat išrašyti du čekius.
Galiausiai suderime: kiekvienam po milijoną. Nieko nepaaiškinę kitiems, pareigūnai nuima antrankius ir paleidžia mane lyjant lietui.
Į ligoninę pristatomas ir man uždedamas „Halo“ prietaisas stuburui fiksuoti – atėjo laikas pažadinti mane iš komos. Atsimerkiu ir pirmiausia pastebiu groteles sienoje priešais, identiškas toms, už kurių slėpėsi afrikiečių kariūnas. Įtariai stebiu groteles, bandau išsiaiškinti, ar kartais už jų nestovi tas nesprogęs tipas.
– Sveiki sugrįžę, – greta mano lovos stovi žilstelėjęs vyriškis su chalatu. – Aš esu gydytojas Maminis.
Nužvelgiu jo veidą, tai kariūnų vadas. Ką jis čia veikia? Svarbiausia, kur yra tas „čia“? Tiesą sakant, žinau, kur esu, tačiau sąmonė atsisako iki galo suvokti. Virš mano galvos kybo kvadratinė struktūra, pritvirtinta grandinėmis, ji primena aną iš autobuso šono išsikišusią paminą vykstant valstybės perversmui. Prieina du slaugai.
– Labas, na ką, vėl tarp mūsų?
Jie taip pat kažką man primena. Gal tai aktoriai ir esu juos regėjęs kažkuriame filme? Slaugų veidai tokie pažįstami, bet drauge ir visiškai nematyti. Tyliu. Dar nežinau, kad pamėginęs kalbėti neišspausčiau jokio garso dėl man atliktos tracheotomijos ir respiratoriaus, prie kurio esu prijungtas. Vienas iš slaugų prieina arčiau.
– Pasiruošk, tavo artimieji netrukus bus čia.
Akimirksniu reanimacijos palatą gaubiantis stiklas prisipildo žmonių veidų. Man sunku juos įžiūrėti – vien šešėliai, bet jie čia. Kitas slaugas atneša telefonspynę ir pritvirtina prie fiksavimo įrenginio ausies aukštyje. Vyriškio veidas perkreiptas grimasos, bet elgiasi maloniai. Patikrina respiratoriaus jungtį prie tracheotomijos prietaiso, ir akimirkai nustoju kvėpuoti.
– Labas, Lo, ar girdi mane? – iš ragelio atsklidęs balsas užlieja mano ausį, atpažįstu jį, tai mano sesuo.
– Lorencai, ar girdi mane?
Taip, girdžiu tave, Valentina. Bet kur aš? Kas visi šie žmonės, regis, tokie matyti? Kas vyksta? Tiek daug dalykų, kurių noriu paklausti, bet pro lūpas prasiveržia tai, ko tikrai nesitikiu:
– Nueik į banką ir atšauk du čekius, išrašiau pareigūnams, norėjo mane sulaikyti.
Tyla.
Įsivaizduoju seserį, vargšę, bandančią suvokti mano prašymo prasmę. Sumaniai perklausia pasitelkusi vienintelį turimą ginklą:
– Nurimk, tavo būsto paskolą sumokėjau.
– Ne, tu nesupratai. Atšauk čekius, nenoriu jiems mokėti! – piktai atkertu.
Vėl tyla.
Tą akimirką bendras išgąstis, tvyrojęs beoriame reanimacijos skyriaus lankytojų koridoriuje, tampa konkretus: smegenų pažeidimai. Baimę netrukus išsklaido pirmasis mano naujos sąmonės užduodamas klausimas:
– Daugiau niekada nevaikščiosiu, tiesa?
