Ayn Rand „Šaltinis“: galingas priekaištas gyvenimui iš antrų rankų

Daug žmonių šio romano nekenčia. Nemaža dalis jų tylomis nekenčia savęs. Nes Ayn Rand „Šaltinis“ mus be gailesčio įstumia į padėtį, iš kurios neišsuks jokie „taip, bet“, „vėliau“ „aplinkybės neleidžia“, „realybė sudėtingesnė“, „tik nepulkime į kraštutinumus“ ar juolab – „neturiu pasirinkimo“. Pasirinkimo galimybė visada yra. Kaip ir asmeninė atsakomybė nešti visą jos svorį ir kasdieniais sprendimais sau patiems atsakyti į klausimą: kokiu žmogumi renkuosi būti?
15min forumas Kontroversiška klasika: pirmojo Ayn Rand romano „Šaltinis“ leidimo lietuviškai pristatymas
15min forumas Kontroversiška klasika: pirmojo Ayn Rand romano „Šaltinis“ leidimo lietuviškai pristatymas / Arno Strumilos / 15min nuotr.

Nuoširdžiai užsidavus šitą klausimą, patogūs gyvenimai ima braškėti. Todėl dažnas pilietis darys viską, kad klausimą apeitų ar net nutildytų jį keliančius. Tai patyrė pati Ayn Rand. Prieš gerus aštuonis dešimtmečius „Šaltinio“ rankraštį viena po kitos atmetė 12 leidyklų. Šiandien, nepaisant to, kad knyga užkariavo skaitytojų dėmesį visame laisvajame pasaulyje, autorė toliau demonizuojama. Kaip galima skaityti rusų išeivės tekstą, tapusį netiesioginiu įkvėpimu D.Trumpo narcisizmui? Ar knyga nėra per daug politiška grožinės literatūros kontekste? Ar knyga nėra per daug grožinė politinės literatūros kontekste? Ar nėra šventvagiška 800 puslapių įrodinėti, kad bendrojo gėrio, visuotinės lygybės, kolektyvinio dialogo bei komandinio darbo šūkiai garsiausiai aidi ten, kur daugiausia tuštumos? Kas norės išvengti akistatos su savimi, ras daug būdų nukreipti temą. O mes paskaitykime „Šaltinį“.

Projekto partnerio nuotr./Ayn Rand romanas „Šaltinis“
Projekto partnerio nuotr./Ayn Rand romanas „Šaltinis“

Knygos veiksmo erdvė – vaizdingas ir kompleksuotas JAV architektūros pasaulis, kuriame skirtingi žmonės skirtingais vertybių ir elgsenos modeliais bando palikti savąjį pėdsaką. Tekę girdėti „Šaltinį“ tituluojant architektų biblija, bet neišsigąskime: šios srities išsilavinimas visai nereikalingas, kad jau po kelių puslapių visa širdimi įklimptum į lengvai skaitomą, bet gilų pasakojimą. Apie ką?

Ne apie įvykius ir ne apie pastatus – apie žmones. Ne veltui knygą sudaro keturios dalys, pavadintos keturių esminių veikėjų vardais. Vienas rašytojas yra pasakęs, kad gerame romane herojai nustelbia pačią istoriją. Jei tai tiesa, „Šaltinis“ praktiškai neturi lygių. Keturi knygos herojai įkūnija keturias gyvenimo strategijas:

Pirmasis tipažas – Piteris Kytingas. Jo kasdienybės prieiga pragmatiška ir daug žadanti: neklausk savęs, kas esi, ko iš tiesų nori ir ką geriausio gali sukurti. Iškeisk savo tapatybę į tokį veiksmų algoritmą, kuris duos didesnę grąžą, leis kilti ir būti apdovanotam. Net jei kartais prireiktų pataikauti žmonėms, kuriuos niekini, kad padarytum įspūdį žmonėms, niekinantiems tave. Kytingo strategiją galima vadinti gyvenimu iš antrų rankų.

Antrasis veikėjas – Elsvortas M. Tuhis. Pasiskelbęs humanistu, jis mosuoja bendrojo gėrio vėliava, kad sukurtų naująjį pasaulį. Verčiau būsiu geras, nei teisus, sako Elsvortas, mėgaudamasis liaudies nuomonės formuotojo vaidmeniu ir traiškydamas paskutinius kampuotus individus į purią ir paslankią visuomeninę košę. Tuhis neturi nė vieno tikro draugo ir nežino, kas yra meilė, todėl nusprendžia ypač aktyviai mylėti žmoniją.

Trečiasis herojus – Geilas Vainandas, žiniasklaidos magnatas ir blogiausias kapitalistinio blogio įsikūnijimas. Save iš nieko sukūrusiam ir vien galios kalba tikinčiam veikėjui knygoje parodoma daugiau pagarbos nei pirmiesiems dviem tipažams. Plaukiodamas jachta pavadinimu „Dabar aš“, jis bent jau išlieka nuoširdus: neturiu idealų, bet nieko neprašinėju ir nemaldauju.

Ir yra ketvirtas – svarbiausias – knygos herojus. Jis įkūnija pasaulyje sparčiai nykstančią, o gal ir niekad neegzistavusią rūšį. Tai – architektas Hovardas Rorkas. Jis nenormalus, nes savo pavyzdžiu įrodinėja, kad ne tik pastatas, bet ir žmogus gali būti vientisas. Net ir tada, kai yra nesuprastas, atstumtas ar pažemintas. Net ir tada, kai jį siekiama sunaikinti. Pasišventęs savo pašaukimui, Rorkas nebijo pripažinti: jam ne tik nerūpi kitų nuomonė – apie kitus žmones jis išvis negalvoja. Tačiau iš to, ką vadintum totaliniu egoizmu, prasimuša šis tas labai šviesaus ir tikro: Kad padėtum žmonėms, [...] turi sugebėti dirbti. O tam reikia mylėti patį darbą, ne antraeiles jo pasekmes. Svarbiausias žmogaus vertės matas Rorkui yra jo valia kurti ir siekti tobulybės, atsispiriant išoriniams ribojimams ir konformizmo pagundoms. Architektūra – tai ne verslas, ne karjera, tai šventas žygis, kai pasišventi tam džiaugsmui ir laimei, dėl kurių tik ir verta gyventi šioje žemėje, yra pasakęs vienintelis žmogus, kurį Rorkas laiko savo autoritetu. Iš kur tiek naivumo ir romantiško įžūlumo? Skamba lyg maldos žodžiai žmogiškumo šventykloje. Normalių žmonių pasaulyje tokias šventyklas neišvengiamai bus bandoma nugriauti ir sulyginti su žeme.

Knygoje laukia ne tik įspūdingos vertybinės ir architektūrinės kovos. Daugelį sužavės ar bent jau papiktins nesukultūrintos meilės linijos, taip pat – virš realybės gerąja prasme pakilę dialogai bei teiginiai apie pasaulį (pvz. Civilizacija – tai žmogaus išsilaisvinimo iš kitų žmonių valios procesas. Bum!). Apsileidusiam skaitytojui, mėgstančiam keliauti per puslapius pieštuku ir žymėtis įsimintinas vietas, sunku susilaikyti neišmarginus kas antro puslapio. Didelė dalis nuopelnų turbūt tenka Mariui Burokui, atlikusiam nuostabų romano kalbos skambesio vertimą.

O dabar – trumpai apie tai, kas laikoma silpnuoju romano tašku: ar „Šaltinis“ nėra pavojingas? Ar nesugriūtų visuomenė, jei jos pagrindu taptų šių dienų rorkais apsimetę narcizai, kurie save stato aukščiau už bendruomenę, tradicijas, už „meilę“ artimui ir visuomenės stabilumą? Sunku atsakyti. Labiausiai dėl to, kad klausimas – pro šalį. Ayn Rand parašė romaną, ne politinės teorijos veikalą. Kas nori politinės diskusijos apie visuomenės organizavimą libertarizmo pagrindais, tegul skaito Robert Nozick (kiek tenka prisiminti studijų laikus, jo nekentėjų būrys pakankamas ir ne be priežasties). O štai „Šaltinio“ galia atsiskleidžia tada ir tik tada, jei autorės žinutę kiekvienas skaitytojas priims asmeniškai – kaip reikalavimą čia ir dabar apsispręsti: kas esu? Kuo noriu būti? Kurį knygos herojų išduoda mano elgesio kodai? Ar man tinka ir patinka gyvenimas iš antrų rankų? Jei ne, ar dar nėra vėlu sukilti prieš patogųjį vidinį Kytingą ir pareikalauti iš savęs daugiau?

Taip, Ayn Rand „Šaltinis“ yra apie egoizmą. Bet apie tokį, be kurio nebūtų prasmės kalbėti apie meilę. Rorkas primena: prieš ištariant aš tave myliu, reikia išmokti ištarti aš.

Jaunius Petraitis, apsileidęs skaitytojas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų