Amerikietė rašytoja Claire Lombardo įrodo, kad tikrai gali. Jos romanas „Mūsų smagiausios dienos“, kurį išleido leidykla „Baltos lankos“ (iš anglų k. išvertė Gabriele Gailiūtė-Bernotienė), yra jauno žmogaus puikiai papasakota istorija apie santuokos džiaugsmą ir naštą, tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, kupinus švelnumo, negailestingumo ir graužaties.
Autorė, jauniausia iš penkių vaikų, savo gausioje šeimynoje išmoko stebėti ir suprasti sudėtingus šeimos santykius. Baigusi universitetą ji dirbo socialine darbuotoja ir padėjo benamiams, o debiutiniu ko ne pusseptinto šimto puslapių romanu tapusį pasakojimą pradėjo kaip... trumpą istoriją.
„Mūsų smagiausios dienos“ – kelionė po vienos Čikagos šeimos gyvenimą
Romano siužetas nėra linijinis, tačiau labai įtraukiantis. XX a. aštuntajame dešimtmetyje Merilina Konoli ir Deividas Sorensonas įsimyli vienas kitą. Jauni, naivūs ir pilni idealizmo, jie lengvabūdiškai žiūri į ateitį, bet abu tiki, kad nuo šiol, dabar ir visados, jų laukia smagiausios gyvenimo dienos. Praėjus keturiasdešimčiai metų Sorensonai vis dar įsimylėję ir turi keturias labai skirtingas dukteris, savaip siekiančias džiaugsmo, tačiau niekur nerandančias ramybės.
Jaunos našlės Vendės paguoda – svaigalai ir jaunesni vyrai. Buvusi advokatė Violeta kovoja su nerimu ir nepasitikėjimu savimi. Dėstytoja Liza laukiasi kūdikio, nors nežinia, ar jo nori, nuo vyro, kurio turbūt nemyli. Greisė – dykinėjanti pagrandukė – gyvena melu, kurio niekas šeimoje nė neįtaria. Seserų likimus ženklina siekis atrasti meilę, panašią į regėtą tėvų namuose, – jos nuo mažens varžosi tarpusavyje, kiekviena ieškodama savojo kelio. Šeimos gyvenimo lūžio tašku tampa nelauktas paauglio Džonos Bento – prieš penkiolika metų atiduoto įvaikinti – pasirodymas, visus paskatinsiantis atsigręžti į paslapčių, kaltės, nusivylimų ir sykiu nepaprastų džiaugsmo ir pilnatvės akimirkų kupiną šeimos istoriją.
Šis romanas – tai kelionė po vienos Čikagos šeimos gyvenimą, jos praeitį ir į ateitį. Knygoje be galo jautriai ir taikliai kalbama apie santuokos džiaugsmą ir naštą, tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, kupinus švelnumo, negailestingumo ir graužaties, bei nenuilstamas didelės, sudėtingos, mylinčios šeimos laimės paieškas.
Nuo benamių pagalbininkės iki rašytojos
C. Lombardo sako, kad stebėti ir matyti pasaulį ir, be abejo, imtis rašymo gal net labiau paskatino darbas socialinėje srityje, o ne jos pačios šeimos gyvenimo patirtys.
„Kai dirbi tokį darbą kaip aš anuomet – padedi benamiams vaikams ir jų tėvams įsilieti į mokyklų sistemą, – išmoksti labai įdėmiai klausytis ir visiškai neteisti, o juo labiau nesmerkti žmonių dėl to, kokioje situacijoje jie atsidūrė ir kokį gyvenimą gyvena. Taip pat turi turėti labai daug empatijos, būti atidus konkrečioje situacijoje atsidūrusiems žmonėms. Tai buvo ne tik prasmingas ir svarbus darbas, bet drauge jis leido man suprasti, koks sudėtingas yra pasaulis“, – interviu apie tai, kas turėjo įtakos jos kūrybinei pradžiai, pasakojo autorė.
Tačiau tikras postūmis rašyti įvyko sulaukus paskatinimo ir palaikymo iš išorės.
„Pamenu, artėjo studijų pabaiga, jau planavau stoti į socialinio darbo magistrantūrą. O man dėstęs kūrybinio rašymo profesorius tuomet patarė nestoti ir verčiau susikoncentruoti į rašymą. Tuomet idėja tapti rašytoja man skambėjo tiesiog absurdiškai ir atrodė beveik neįmanoma. Tiesą pasakius, dar ir dabar taip atrodo. Vis dėlto įstojau į magistrantūrą. Jaučiausi prastai. Staiga vos po kelių mėnesių visai netikėtai mirė mano tėvas. Tai labai stipriai mane paveikė ir tikrai privertė perkainoti prioritetus. Tiesą pasakius, iš tų metų nelabai ką ir prisimenu, tik tiek, kad mokiausi, o vakarais rašydavau – ir man tai buvo pati stipriausia terapija“, – prisimena autorė.
C. Lombardo, dabar jau rašytoja ir kūrybinio rašymo mokytoja, sako, kad rašymas – tai būdas perduoti tikėjimą istorijos galia.
„Mokydama mokykloje ir dėstydama universitete girdžiu, kaip daugybė jaunų žmonių sako, kad jaučiasi taip, lyg neturėtų ką papasakoti, arba kad negali pasakoti istorijų, kurios yra už jų patirties ribų, nėra pačių išgyventos. Bet tai labai ribotas požiūris! Visada skatinu rašyti išeinant už komforto zonos ribų, tyrinėjant tuos požiūrio taškus, kurie yra visiškai svetimi ir tolimi. Taip gimsta galią turinčios istorijos. Ir kartais pagalvoju, kad anuomet, dirbdama su benamiais, dariau kažką labai panašaus: padėdavau jiems iš naujo, kitu žvilgsniu pažvelgti į savo gyvenimus ir juos papasakoti iš kitos perspektyvos“, – įsitikinusi romano „Mūsų smagiausios dienos“ autorė.
