– Laukdama Jūsų knygos „Baltųjų Karpatų raganos“ pristatymo Vilniaus knygų mugėje, kelis klausimus noriu pateikti jau dabar. Jūsų vaikystė – Baltuosiuose Karpatuose, Čekijos ir Slovakijos pasienyje. Kas ugdė jūsų asmenybę?
– Mano ankstyvoji vaikystė nebuvo labai idiliška. Tėvas buvo alkoholikas ir smurtavo prieš mamą, todėl iš pirmųjų gyvenimo metų daugiausia prisimenu baimės ir nesaugumo jausmą. Gražių atsiminimų turiu iš vėlesnio laikotarpio, kai po tėvų skyrybų mama apsigyveno pas tėvus kartu su manimi ir mano jaunesniąja seserimi. Tada buvau septynerių, pradėjau lankyti mokyklą.
Skaityti paskatino senelis, aistringas knygų mėgėjas. Jo dėka iki šiol turiu biblioteką, kurioje gausu puikių knygų vaikams ir suaugusiesiems. Tarp jų yra ir tokių, kurių leidyba komunistiniais laikais buvo draudžiama, bet senelis kažkokiu būdu sugebėjo jų įsigyti. Skaitymas tuo metu man reiškė šiltą ir jaukų dalinimąsi istorijomis, jis buvo tarsi bilietas į kitą, mažiau problemų turintį pasaulį. Dėl šios savybės knygos mane traukia iki šiol: šalia meninės patirties bei teikiamos informacijos, ypač vertinu tai, kad jos gali akimirksniu nukelti į visiškai kitokią realybę nei ta, kurioje gyvenu.
– Kada pajutote norą tapti rašytoja? Ar tai buvo tikslas, kurio siekėte tiesiu keliu, ar labiau svajonė, priklausoma nuo likimo malonės? Kokia ir apie ką Jūsų pirmoji knyga?
– Vaikystėje net negalvojau tapti rašytoja. Mažame miestelyje, kuriame gyvenau, tokia mintis buvo per drąsi. Norėjau būti mokytoja – tokia pati išsilavinusi, maloni ir gebanti motyvuoti kaip mūsų pradinės mokyklos istorijos mokytoja. Ji buvo mano pirmasis kelrodis asmuo, kuriuo norėjau sekti. Menkas moterų asmenybių žinomumas vėliau paskatino mane su kolegėmis istorike Lenka Křížová ir iliustratore Renáta Fučíková parašyti knygą „Herojės“, kurioje jauniosioms skaitytojoms pristatėme svarbias mūsų istorinės praeities moteris. Siekėme, kad mergaitėms nereikėtų susidurti su tomis pačiomis kliūtimis, kurias turėjome įveikti mes, ieškodamos kelio savo profesinių svajonių link.
Rašyti išdrįsau tik studijų universitete metais. Net ir pasirodžius mano pirmajam romanui („Gertos Šnirch išvarymas“, kuriame kalbama apie pokario Čekoslovakijoje vykusį vokiečių trėmimą ir su tuo susijusią kolektyvinę kaltę), dar nemaniau galinti save vadinti rašytoja. Tik tuomet, kai taip mane pradėjo vadinti literatūrinių laidų rengėjai, žurnalistai bei skaitytojai, pripažinau sau, jog pildosi mano gyvenimo svajonė, kurios vaikystėje net neturėjau drąsos svajoti.
– Kada ir kaip sumanėte parašyti knygą „Baltųjų Karpatų raganos“? Ar ilgai užtrukote rinkdama medžiagą, o paskiau – rašydama?
– Tai buvo 2009 m., netrukus po pirmojo romano išleidimo. Apie dievotojas man papasakojo mano bičiulis istorikas ir etnografas, pagalvojęs, kad mane gali sudominti šimtmečių senumo fenomenas, išnykęs dėl komunistinės valdžios negailestingumo. Ir jis buvo teisus. Net trejus metus archyvuose rinkau medžiagą apie vietinius raganų teismus XVII amžiuje, apie skundus ir kaltinimus nacių okupacijos metais, apie slaptosios policijos vykdomus dievotojų persekiojimus komunistinio totalitarizmo metais. Tuo pat metu susitikau ir kalbėjausi su liudininkais, amžininkais. Žinoma, taip pat keliaudavau, siekdama patirti ypatingą Žítkovos vietovės dvasią. Romanas buvo kuriamas lygiagrečiai su tyrimu, ir turiu pasakyti, kad tai man reiškė daugiau nei tiesiog parašyti knygą, aš tiesiogine prasme ja gyvenau.
– Kaip į „Baltųjų Karpatų raganas“ reagavo Baltųjų Karpatų gyventojai? Juk gali būti, kad kai kurie save atpažino Jūsų knygoje arba įsivaizdavo, kad atpažįsta. Ar dažnai būnate Karpatuose?
– Vietos gyventojai į knygą reagavo skirtingai. Vieni – entuziastingai, kiti ją keikė, nes ji kažkuria prasme palietė juos asmeniškai. Dievotojų palikuonys vis dar gyvena Žítkovoje, taip pat žmonės, kurie prisidėjo prie jų liūdno galo. Be to, pasirodžius knygai, į tą apleistą kraštą pradėjo važiuoti turistai, tad vasaromis ten nebėra anksčiau viešpatavusios ramybės. Kai kuriems žmonėms tai irgi nepatinka, tačiau kiti džiaugiasi. Bet kuriuo atveju nuo 2012 m., kai knyga buvo išleista, ji sulaukė vienokio ar kitokio atgarsio tarp vietinių gyventojų ir čekų skaitytojų, o tai mane be galo džiugina.
– Ar tapatinatės su pagrindine knygos personaže Dora? Jei ne su ja, tai gal su kuria nors iš dievotojų ar kitų veikėjų? Ir… koks Jūs esate žmogus – kokiomis savybėmis pasižymite?
– Žinoma, kai kurios mano savybės, mintys ar pomėgiai pereina į mano knygų personažus, bet aš niekada nieko nerašiau autobiografiškai. Pavyzdžiui, Dorai atidaviau savo tyrinėjimo aistrą ir pragmatiškumą, o pačiame pirmame skyriuje priskyriau jai vieną dramatišką prisiminimą iš savo gyvenimo. Bet šiaip mes neturime daug bendro. Dažniau į mano knygų veikėjus projektuojami žmonės iš mano aplinkos, jų išgyvenimai, skausmas ar džiaugsmas.
– Ar mėgstate žoliauti, juk skaitant knygą kyla minčių, kad esate labai įsigilinusi į žolių pasaulį? Ar turite daugiau kokių nors retesnių pomėgių, užsiėmimų? Kaip ilsitės, kai pavargstate (jei pavargstate) nuo rašymo?
– Ne, žolynų nerenku. Jomis mane aprūpina mama arba kartais nueinu pas žolininkę, kuri turi parduotuvę mūsų gatvės kampe. Bet apskritai žolelėmis ne itin domiuosi. Man patiko pažvelgti į dievotojų žinias ir išmanymą iš amžių atstumo per autorės prizmę. O kaip aš ilsiuosi? Grožinės literatūros skaitymas ar sportas (užsiimu gimnastika, mėgstu plaukti). Tačiau pastaruosius trejus metus visą mano laisvalaikį užima sūnus ir pernai gimusi dukra.
– Skaitytojai pageidauja laimingų pabaigų (bent jau tokius pageidavimus ne kartą esu girdėjusi Skaitytojų klubuose). Ką apie (ne)laimingas pabaigas manote Jūs? Ar sunku buvo pagrindinei „Baltųjų Karpatų raganų“ personažei Dorai sukurti dramatišką lemtį?
– Aš asmeniškai nemėgstu knygų su laiminga pabaiga. Man rodos, svarbiau, kad visos pasakojimo linijos pabaigoje susieitų ir būtų išaiškintos. Taip pat mėgstu atviras pabaigas, kurios mane, kaip skaitytoją, provokuoja labiau susimąstyti apie veikėjų likimus. Bet tokį finalą labai sunku parašyti. Tačiau kalbant apie Dorą, tai ji, kaip dievotojų palikuonė, neturėjo kitokio pasirinkimo – už didžiulę dievotojoms suteiktą dovaną turėjo būti sumokėta.
– Dėkodama už pokalbį noriu priminti, kad „Baltųjų Karpatų raganas“ iš čekų į lietuvių kalbą vertė Jurga Ralytė (išleido leidykla „Gelmės“), kartu su autore dalyvausianti šios knygos pristatyme (vasario 25 d. 11 val. Rašytojų kampe).